Muziejaus numizmato Eduardo Remeco teigimu, pagal rastas monetas lobio paslėpimo laiką galima būtų sieti su 1390 m. vasarą vykusiu Vilniaus pilių puolimu, o paslėpto lobio vertė, pagal esamus surinktus radinius, siekia apie 120–130 grašių.
„Tuo laiku ši suma buvo didelė. Vien už du rastus pusrublius galima buvo įsigyti kuklų žirgą arba tris jaučius, už vieną denarą – vištą, 60 kiaušinių kainavo apie 2 grašius, avies kailiniai – 12–15 grašių, 1000 plytų – 25 grašius. Tad greičiausiai paslėptas lobis galėjo priklausyti pasiturinčiam, o galbūt ir kilmingam asmeniui“, – prielaidą apie galimą lobio šeimininką kelia E. Remecas.
Lobis aptiktas Vilniaus rajono savivaldybėje, netoli Raišių, tad ir pavadinimas jam suteiktas pagal geografinę nuorodą – Raišių lobis, sakoma Lietuvos nacionalinio muziejaus pranešime.
Tiriant Raišių lobio radimo vietą aptikti 62 vienam komplektui priskirtini daiktai, datuojami XIV a. pabaiga. Tarp monetų – du Prahos grašiai, kaldinti valdant Jonui I Liuksemburgiečiui (1310–1346), šeši Karolio I (IV) (1346¬–1378), devyni Vaclovo IV (1378–1419), viena neidentifikuoto valdovo Prahos grašio klastotė. Iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės denarų – 40 kaldinti valdant Jogailai (1377–1392), beveik visos monetos – apie 1388–1390 metus. Trys monetos yra ankstyvesnės, tai – portretinė, datuojama apie 1386–1387 m., ir dvi monetos su neskaitomu įrašu bei liūtu, greičiausiai nukaldintos apie 1377–1386 m., kai Jogaila dar nebuvo išrinktas Lenkijos karaliumi.
Be monetų, lobyje yra du XIV a. 4 ketvirčio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ½ rublio tribriauniai lydiniai (poltinos), sidabro lydinio fragmentas ir XIV a. sidabrinis žiedas pinta priekine dalimi.
Lobį tyrinėję muziejaus numizmatai vertingiausia jo dalimi laiko būtent monetas. O kalbėdami apie Raišių lobį, visų Lietuvoje rastų lobių kontekste, sako, kad jis išsiskiria dėl kelių priežasčių.
„Pirmiausia šiame lobyje pirmą kartą Lietuvoje rasti Jono I Liuksemburgiečio Prahos grašiai, o svarbiausia – penki apkarpyti Prahos grašiai. Tai reiškia, kad jie buvo priderinti prie vietinės pinigų sistemos. Pirmą kartą lobyje buvo rastos Jogailos monetos su liūtu, kaldintos iki jam tampant Lenkijos karaliumi – iki tol visos šios žinomos monetos buvo rastos ne lobiuose. Na, ir būtina pažymėti, kad didžiąją dalį lobio sudaro būtent LDK laikų Jogailos valdymo metu kaldintos monetos“, – sakė E. Remecas.
Kaip nurodoma Lietuvos nacionalinio muziejaus pranešime, monetos rastos ne vienoje krūvoje, o plačiai išskaidytos žemėje dėl toje vietoje vykdytų įvairių žemės darbų. Pilietiškai pasielgusio ir apie monetų lobį pranešusio asmens, taip pat geranoriškų žemės sklypų, kuriuose rastos vertybės, savininkų bei operatyvių Kultūros paveldo departamento specialistų, Archeologijos centro ir Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologų pastangomis pirmą kartą Lietuvos numizmatikos istorijoje buvo atlikti tokio masto archeologiniai tyrimai lobio radimvietėje.
„Per beveik mėnesį trukusius archeologinius tyrimus ekspedicijos komanda nuodugniai ištyrė 234 kv. m plotą ir kruopščiai išžvalgė net 5370 kv. m dydžio teritoriją. Būtent archeologiniai tyrimai leido nustatyti, kad visi radiniai yra ne paskiri, o vieno ir to paties lobio dalis. Teritorijoje taip pat aptikta nemažai tuo pačiu laikotarpiu datuojamų buitinės keramikos šukių, molio tinko fragmentų, du geležiniai peiliukai ir keletas kitų smulkių pamestų arba išmestų dirbinių“, – teigia muziejaus archeologas Povilas Blaževičius.
Ar archeologų surastas sidabro dirbinių lobis visas – sunku pasakyti. Greičiausiai dirvą, kurioje jis rastas, ilgą laiką arę žemdirbiai dalį dirbinių jau bus suradę ir anksčiau, bet kadangi smulkias monetas sunku pastebėti – nemaža dalis jų žemėje išliko nepastebėtos iki šiol. Muziejininkų nuomone, galima drąsiai teigti, kad tai išskirtinės sudėties ir vienas įdomiausių XIV a. pabaigos lobių, surastų Lietuvoje.
Su Raišių lobiu iki rugpjūčio 1 d. lankytojai galės susipažinti Istorijų namuose, o vėliau radinių laukia detalesni tyrimai, tvarkymas ir restauravimas bei medžiagos publikavimas.
