Iškart po mokyklos šalį Lietuvą palikęs ir „Codarts“ menų universitete Nyderlanduose šokio studijas baigęs kūrėjas dabar gyvena Prancūzijoje ir kasdien darbuojasi Nacionaliniame Marselio baleto teatre, tačiau Lietuvoje pasidalinti savo kūryba su Lietuvos žiūrovais jam dar neteko. Liepos 2-3 d. tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ Dovydas Strimaitis pristatys naujausią savo kūrinį – solo spektaklį „Šokių kūrimo menas“. Su kūrėju kalbamės apie pirmąsias pažintis su šokiu, kasdienybę netradiciniame baleto teatre Prancūzijoje ir Vilniuje pristatomą premjerą.
Kaip tavo gyvenime atsirado šokis?
Visiems sakau, kad pradėjau šokti keturiolikos, kai atsikrausčiau į Vilnių, bet iš tiesų pradėjau šokti kiek anksčiau, galbūt dvylikos. Kai gyvenau savo gimtajame Daugų miestelyje, nebuvo didelio veiklų pasirinkimo, tad savo mokykloje pradėjau lankyti linijinių šokių būrelį. Dauguose pabaigiau ir muzikos mokyklą. Muzikos žinios ko gero yra vienas pagrindinių mano šokio supratimo pamatų.
Man, turbūt kaip ir kiekvienam iš mažo miesto kilusiam žmogui, atrodė, kad Vilniuje laukia labai daug galimybių, norėjau viską lankyti. Atsikraustęs į Vilnių pradėjau nuo hiphopo pamokų, tačiau jaučiau, kad tai ne visai mano sritis. Paprastai tariant, nesijaučiau toks „kietas“, kokiu maniau, kad reikėjo būti šokant hiphopą. Penkiolikos pradėjau lankyti šokio pamokas pas Miglę Praniauskaitę, kuri buvo pirmoji mano šiuolaikinio šokio mokytoja. Vėliau šokti mokiausi pas Sigitą Juraškaitę, kuri mane paruošė stojimui į universitetą. Tuo pačiu metu taip pat lankiau baletą pas Giedrę Mickevičienę.
Šokio pagrindus gavai Lietuvoje, kas lėmė tavo pasirinkimą šokį studijuoti užsienyje?
Šiuo metu net sunku prisiminti. „Codarts“ menų universitetas, kuriame mokiausi, tuo metu buvo vienintelis šokio universitetas užsienyje, kurį aš žinojau. O žinojau todėl, kad mano pažįstama iš mokyklos kažkada galvojo stoti į „Codarts“ cirko departamentą.
Kiek pamenu, visada turėjau norą studijuoti užsienyje, net prieš nuspręsdamas, kad studijuosiu šokį. Norėjau išvykti iš savos aplinkos, iš savos kultūros, iš pažįstamo mentaliteto ribų ir ieškoti žmonių ar vietos, kur pavyktų pritapti geriau nei gimtinėje. Kol kas nežinau, ar atradau tokią vietą, bet paieškos vis dar tęsiasi.
Šiuo metu esi Nacionalinio Marselio baleto teatro šokėjas. Kaip atrodo tavo įprasta diena?
Mano diena iš išorės atrodo gana neįdomiai – dirbame penkias dienas per savaitę, nuo 10 iki 18 valandos. Kas šiame teatre labai gerai – pernai, kai pradėjau čia dirbti, pasikeitė teatro direktoriai. Dabar tai yra trijų menininkų kolektyvas „(La)Horde“: vienas jų iš šokio lauko, kiti du – iš vizualiųjų menų. Įdomu tai, kad direktorių pozicijas užima, palyginus, labai jauni žmonės – visiems jiems yra 30-34 metai. Tai – vieni jauniausių tokio lygio nacionalinio šokio teatro direktorių pasaulyje. Jų požiūris naujas, veržlus, labai įdomus, kadangi ne kiekvienas jų yra profesionaliai susijęs su šokiu. Aišku, kartais dėl to būna ir sudėtinga.
Viena iš jų misijų keturiems metams – kvestionuoti nacionalinio baleto teatro veiklos modelį ir jį keisti, modernizuoti, išmesti nereikalingas normas. Todėl jie labai atviri mūsų, šokėjų, pasiūlymams ir klausimams. Kitoks požiūris jaučiasi ir teatro turinyje. Tai labai įdomūs dalykai, kurie mano kasdienybę paverčia ne tokia pat, kaip daugumos kitų šokėjų, turinčių kontraktus teatruose.
Su kokiais įdomiausiais šokio projektais teko dirbti teatre, vadovaujamame tokio šviežio požiūrio kolektyvo?
Šio sezono programoje pristatėme Lucindos Childs spektaklį „Tempo Vicino“. Apie Childs pirmą kartą sužinojau šokio istorijos pamokose, jos kūryba man buvo vienas didžiausių meninių įkvėpimų studijų metais. Kartais Marselio balete ją vadiname gyva legenda. Todėl būti šokėju jos spektaklyje man yra vienas įdomiausių projektų.
Kadangi teatro direktoriai yra iš vizualiųjų menų lauko, dirbame ir su kitomis disciplinomis. Tad, ypač karantino metu, transformavome daug savo šokio darbų į šokio filmus, muzikos klipus ir t. t. Būti filmavimo aikštelėje, stebėti šokį ne ant scenos, o ekrane buvo labai įdomi ir nekasdieniška patirtis.
Pastaruoju metu tave galima išvysti įvairiausio pobūdžio šokio projektuose – šoki baleto teatre, sukūrei šiuolaikinio šokio solo performansą, taip pat neseniai filmavaisi voguing klipe su viena iš Paryžiaus vogue šokio stiliaus žvaigždžių. Kuo tau asmeniškai išskirtinis kiekvienas šokio stilius, prie kurio tenka prisiliesti? Ką kiekvienas jų suteikia tau, kaip kūrėjui ir atlikėjui?
Lasseindra ne tik kad vogue žvaigždė, bet ir vogue pradininkė Europoje!
Kiekvienas šokio stilius, kiekvienas choreografas man turi didelę įtaką, bet labai skirtingą kaip šokėjui ir kaip kūrėjui. Kaip šokėjui, darbas su skirtingais choreografais leidžia neužsisklęsti savo komforto zonoje. Dirbdamas su choreografais, visada bandau ne tik perprasti jų darbo metodus per savo logiką, bet žiūrėti į kūrybos procesą jų akimis, atrasti, kokiomis vertybėmis ar logika jie vadovaujasi kurdami. Nuoširdus susitapatinimas su choreografo metodais man dažnai atveria naujus, dar nepatirtus šokio, kūno, judesio bei minčių klodus. Tam net nebūtina mėgti choreografo stilistiką ar darbus – žiūrėti į šokį per nemėgstamą prizmę šokėjui vis tiek yra vertybė.
Tačiau kaip choreografui, man darbas su skirtingais žmonėmis dažnai tampa kelrode žvaigžde, rodo kokia kryptimi judėti, arba atvirkščiai, kokios krypties vengti kūrybine prasme. Kūrybinio proceso metu, kaip šokėjas, stengiuosi nevertinti šokio spektaklio meninio lygio, o susitapatinti su kūrėju; tačiau kaip choreografas, visada susidarau nuomonę, visada įvertinu kuriamą darbą savo kūrybinėje-estetinėje skalėje, ir lyginu kiek mano kūrybinė filosofija yra panaši ar skirtinga nuo choreografo, su kuriuo dirbu. Kol kas toks mano asmenybės susidvejinimas „Dovydas-šokėjas“ ir „Dovydas-choreografas“ netrukdo vienas kitam, tačiau jaučiu, jog ateityje priešprieša gali didėti ir suderinti abi šias asmenybes gali būti vis sunkiau.
Į Lietuvą pristatyti savo šokio spektaklio atvyksti pirmą kartą. Koks jausmas pirmą kartą pasirodyti gimtojoje šalyje?
Neslėpsiu, labai jaudinuosi. Žinoma, dalis jaudulio yra dėl to, jog tai premjera, tačiau visgi didesnė dalis dėl to, kad namie. Žinau, kad tiek šeima ir draugai, tiek pažįstami ir nepažįstami žmonės iš šokio lauko yra labai pozityvūs, geranoriški bei konstruktyvūs, o laukimas susipažinti yra abipusis. Visgi jaudulys, pasirodant gimtinėje, o ypač į ja grįžus iš svetur, didžiulis. Bet didžiulis ir laukimo, nekantravimo jausmas, noras ne tik parodyti save, bet ir pasidalinti požiūriu, nuomone, patirtimi. Nors mano profesinis gyvenimas rutuliojasi užsienyje, visus kūrybinius pagrindus gavau Lietuvoje, tad per kūrybą sugrįžti namo atrodo prasminga.
Nacionalinėje dailės galerijoje atliksi solo kūrinį „Šokių kūrimo menas“, kurio pavadinimas, manau, neblogai apibūdina ir jo temą. Ką nori papasakoti žiūrovui apie šokių kūrimo meną?
Mano nuomone, menininkas tik sukuria meno kūrinį, o tada jau pats kūrinys pasakoja žiūrovui. Žinoma, menininkas turi daug įtakos tam, apie ką pasakos kūrinys, bet yra daug kitų faktorių, kurie prie to prisideda. Todėl man, kaip menininkui, tik išsakyti savo mintis per kūrinį, atrodo beprasmiška ir nelabai vertinga. Man daug įdomiau būtų išgirsti iš žiūrovų, ką šis solo spektaklis papasakos jiems, o tuomet galbūt galėčiau pasidalinti tuo, ką jis pasakoja man.
Mano kūrybos procesas remiasi formalizmo filosofija, kur pagrindiniai šokio elementai yra laikas, erdvė ir forma (shape). Visas solo susideda iš šių pamatinių resursų manipuliavimo. Ir nors performansas be abejonės pasakoja istorijas ne tik per formalizmo prizmę, kūrybinis procesas remiasi beveik vien į formalizmo statybinius blokus.
Tavo spektaklio aprašymas prasideda citata, „…šokio tema svarbiausia choreografui. <…> Publikai retai kada rūpi, apie ką yra šokis…“ Ar sutinki su šia mintimi? Kaip manai, kas tuomet labiausiai rūpi šokio spektaklio publikai?
Tai citata iš Doris Humphrey knygos „The Art of Making Dances“ (iš kur atėjo ir solo pavadinimas). Knygoje Humphrey rašo, jog publikai svarbiausia matyti, jausti, kad tema yra svarbi choreografui, kad jis apie ją galvoja dieną naktį, kad ta tema jis gyvena, tiek repeticijų salėje, tiek už jos ribų. Tuomet pasirodymas bus iš tiesų gyvas. Per kokią temą atsispindi ta gyvastis, iš tiesų yra antraeilis klausimas. Su šia nuomone sutinku ir aš.
Po pasirodymų „Naujajame Baltijos šokyje“ iš karto skubėsi atgal į Prancūziją. Kada Lietuvos žiūrovai gali vėl tikėtis tave sutikti Lietuvoje? Ar planuoji sugrįžti pristatyti daugiau savo kūrinių?
Į Lietuvą šią vasarą dar grįšiu atostogauti. O su šokiu tikiuosi sugrįžti 2022-aisiais metais. Šiuo metu statau šokio duetą, kurį, padedamas Marselio nacionalinio baleto ir jo direktorių kolektyvo „(La)Horde“, ketinu pristatyti kito sezono metu Prancūzijoje. Šiuo duetu be abejonės norėčiau pasidalinti ir su Lietuvos publika – galbūt kitų metų „Naujojo Baltijos šokio“ programoje.
Dovydo Strimaičio solo „Šokių kūrimo menas“ rodomas liepos 2 ir 3 d. 17.00 ir 17.40 val., Nacionalinėje dailės galerijoje, Vilniuje. Bilietus platina „Tiketa“. Plačiau apie festivalį „Naujasis Baltijos šokis“: www.newbalticdance.lt. Festivalį rengia Lietuvos šokio informacijos centras ir „Vilniaus festivaliai“, finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos kultūros ministerija ir Vilniaus miesto savivaldybė.
