Pirmą kartą Lietuvoje nuskambėjusią operą puikiai atliko Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Gintaras Rinkevičius), Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Robertas Šervenikas) bei solistai: Kamilė Bontė (sopranas), neseniai Pažaislio festivalio meno vadovu tapęs Edgaras Montvidas (tenoras) ir Vytautas Juozapaitis (baritonas).

Penktus metus didžiausio šalyje klasikinės muzikos festivalio direktore dirbanti Giedrė Mikaitienė drauge su kitais organizatoriais džiaugėsi pirmu, įspūdingu renginiu, kurį „sustyguoti“, kaip ir visą festivalį, užtruko tikrai ne vieną dieną ir ne vieną mėnesį ar metus. Apie tai ji sutiko pakalbėti su Lietuvos naujienų agentūra ELTA.

– Kol nebuvo pandemijos, Pažaislio muzikos festivalis trukdavo visus tris vasaros mėnesius, deja, jau pernai kilo abejonių, ar jis iš viso vyks, tad ką tuomet išgyveno organizatoriai?

– Visokių abejonių, netikrumo ir nerimo, žinoma, buvo daug, kaip ir kitų panašių renginių organizatoriams bei atlikėjams. Šitą patyrėm, galima sakyti, visi mes visoje Lietuvoje (ir ne tik). Būta ir labai skaudžių netekčių. Tačiau tikėjome, kad situacija keisis į gera, todėl nors kiek pavėlavusi Pažaislio muzikos šventė įvyko. Tiesa, praėjusiais metais ji vienuolyno kieme prasidėjo ne pagal ilgametę mūsų festivalio tradiciją pirmąją birželio savaitę (atsižvelgiant į Tėvo dieną), bet liepos 19-ąją. Šįmet – mėnesiu anksčiau. Karantino reikalavimai irgi tebekelia tam tikrų sąlygų – teko pradedamojo koncerto žiūrovų skaičių apriboti iki tūkstančio, nors prieš porą metų tokį vakarą vienuolyno kieme jų susirinkdavo net per 4 tūkstančius.

– Garsus pasaulyje tenoras Pažaislio festivalio vadovas Edgaras Montvidas, kalbėdamas su žurnalistais, sakė labai norintis „pandemijos tylą praskaidrinti tauria muzika“ ir, nors ne Jūs esate atsakinga už festivalio programos sudarymą, įdomu būtų išgirsti, kaip įsivaizduojate jo misiją, ypač žinant, kad renginys jau virš 20 metų pradedamas ir baigiamas Pažaislio vienuolyne?

– Visų pirma, reikia paminėti, kad tiek festivalio meno vadovas, tiek kiti programos sudarytojai, taip pat ir organizatoriai, orientuojamės į brandžią klasikinę muziką, brangindami galimybę koncertuoti Pažaislio vienuolyno erdvėje. Didelis privalumas, kad galim koncertuoti lauke, ir žmonės visada puikiai jaučiasi klausydamiesi muzikos greta Pažaislio bažnyčios. Svarbu išsaugoti vienuolyno dvasią, ryšį su sakralia Pažaislio vietove bei mums ir publikai tekusį pasitikėjimą, kuriuo galima ne tik džiaugtis, bet ir didžiuotis.

– Tačiau yra dar vienas festivalis (tik gerokai kuklesnis)su Pažaislio vardu savo pavadinime?

– Žinau, apie ką kalbate – apie Pažaislio liepų alėjoje vykstančius koncertus. Tai – ne mūsų renginys ir ne vienuolyno kieme vyksta, bet jo pašonėje, privačiam svetingumo kompleksui patikėtoje teritorijoje. Ir muzika ten skamba ne klasikinė. O to renginio pavadinime „Pažaislis“ – kaip raktinis žodis publikai pritraukti, kai ką tai netgi suklaidina. Koncertus ten rengia ne Pažaislio muzikos festivalio organizatoriai.

– Klasikinė muzika – jūsiškio festivalio pagrindas, bet, teko įsitikinti pavarčius puikiai išleistą bukletą, jame įrašyta ir kitokių žanrų pavadinimų, ką iš tų žanrų išskirtumėte?

– Gal pradėsiu nuo to, kad ne pandeminiu metu festivalio programą paprastai sudarydavo 40 įvairių koncertų. Šiemet projektų pavadinimų joje – 34, galima sakyti, kad po truputį grįžtame į ankstesnes vėžes. Pažaislio festivalio moto: „Nauja. Klasika“. Bet norim pritraukti jaunesnės publikos, kartu išlaikydami vertybinę liniją – aukščiausią kokybę. Bus festivalyje ir modernaus šokio, džiazo projektų (kas laiko patikrinta, paprastai tampa klasika). Tiesa, originalaus (festivalio lėšomis kuriamo) istorinės dramos spektaklio Kauno pilies papėdėje atsisakyta. Šiemet Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną festivalis minės Lietuvos kamerinio orkestro bei solistų – Linos Dambrauskaitės (sopranas), aktorių – skaitovų Vytauto Rumšo, Igno Ciplijausko bei Dovo Lietuvninko (trimitas) nemokamu koncertu Raudondvario dvaro kieme. 

– Tik ar ta nelemtoji pandemija nenulėmė festivaliui kokybinių praradimų?

– Pernai taip ir buvo, nes su pandemija susidūrėme netikėtai, tad ne vieną renginį teko atšaukti, juolab kai atlikėjai iš kitų šalių vienas po kitos pranešė, kad į Pažaislio festivalį neatvyks. Šiemet esame pasiruošę, įvykdysim visus reikalavimus. Kartu matom, kad pandeminiai suvaržymai laipsniška ne tik Lietuvoje laisvėja, todėl visi koncertai tikrai įvyks. Nebent kažkas netikėto staiga užgriūtų, kas ne nuo mūsų priklauso...

– Ir nemokamų koncertų bus, ir per dvarus festivalis keliaus, koncertines erdves plės?

– Žinoma, taip, šio šeštadienio vakarą Kauno evangelikų liuteronų bažnyčioje vyks pirmasis nemokamas koncertas, skirtas Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriaus įkūrimo 50-mečiui. Koncertuos Kauno styginių kvartetas ir solistai Ieva Goleckytė bei Egidijus Bavikinas. Sekmadienio popietę festivalis kvies į nemokamą muzikinę dvikovą Žiežmarių kultūros centre („kausis“ tenoras Mindaugas Zimkus ir pianistė Paulė Gudinaitė). Nemokami Pažaislio festivalio renginiai vėliau vyks Molėtų, Kauno rajonuose, Kauno valstybinėje filharmonijoje, Jonavos Joninių slėnyje, Rietavo kultūros centre, Jiezne. Tiesa, dvarų šįmet mūsų festivalis mažiau aplankys, nes dalis tų, kuriuose anksčiau koncertavo, patys tapo savų festivalių organizatoriais. Tai, žinoma, irgi smagu, kad juos „užkrėtėme“ geru kultūros virusu.

Iš naujų koncertinių erdvių galima paminėti mūsų partnerį Kauno valstybinį muzikinį teatrą, kuriame rugpjūčio 1-ąją Pažaislio festivalis pristatys Venecijos bienalėje triumfavusių autorių Vaivos Grainytės, Linos Lapelytės ir Rugilės Barzdžiukaitės jau Lietuvai žinomą kūrinį operą 10 kasininkių prekybos centro garsams ir fortepijonui „Geros dienos!”.

– Norėtųsi užduoti asmenišką klausimą: koks Jūsų ryšys su muzika, anksčiau buvote verslo atstovė, vadovavote stambiam viešbučiui pajūryje, o prieš daugiau nei 4 metus pakeitėte ilgametį Pažaislio festivalio direktorių, juk, sutikit, tai – visai skirtinga specifika?

– Pajuokaujant galima pasakyti, kad vadovas nedirba, jis tik – už viską atsakingas. Tai reiškia, kad dirba daug, neretai, valandų neskaičiuodamas. Tiems, kas vadovauja viešbučiams, kur už viską esi atsakingas visą parą, darbas ilgai trunka. Šiokį tokį ryšį su muzika vis tik aš turiu – esu vaikystėje baigusi muzikos mokyklą, grojau fortepijonu. Darbe su meno kolektyvais, žinoma, – visai kita specifika nei versle. Atėjusi dirbti į festivalį, prisipažinsiu, atradau gyvenimo pilnatvę. Toks darbas praturtina, atneša laimės. Žinai, kad ir nuo tavo pastangų priklauso, kad būtų patenkinta ir publika, ir patys atlikėjai, kurių nemažai neslepia, kad jiems dalyvauti Pažaislio festivalio programoje – garbė. Tikiu, tikrai neatsitiktinis yra pasakymas, kad, skambant klasikinei muzikai, ateina visa ko harmonija.