Koncertinį operos atlikimą kartu su sopranu Kamile Bontè, baritonu Vytautu Juozapaičiu ir Kauno valstybiniu choru (vad. Robertas Šervenikas) klausytojai galės išgirsti birželio 18 d. 19 val. Pažaislio muzikos festivalyje ir birželio 19 d. 19 val. Vilniaus kongresų rūmuose. Apie idėją atlikti mažai kam žinomą operą ir sugrįžimą į sceną po priverstinės pauzės kalbamės su operos solistu E. Montvidu.
Edgarai, pirmą kartą Lietuvoje atlikti G. Puccini operą „Vilisės“ buvo Jūsų idėja, kurią įgyvendinti pasiūlėte maestro Gintarui Rinkevičiui. Papasakokite, kaip atradote šią operą?
Skrisdamas iš Los Andželo į Londoną klausiausi „skrydžio“ radijo ir išgirdęs Roberto ariją supratau, kad būtinai turiu ją įtraukti į savo repertuarą. Arijos „premjera“ įvyko Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro jubiliejiniame sezone. Toliau natūraliai sekė idėja atlikti visą šią vienaveiksmę operą. Esu didelis G. Puccini muzikos gerbėjas.
Operoje „Vilisės“ atliekate pagrindinę Roberto partiją. Ar Pažaislio muzikos festivalyje ir Vilniaus kongresų rūmuose debiutuosite su šiuo vaidmeniu?
Taip, man tai bus naujas vaidmuo. Tai – pirmasis G. Puccini kūrinys scenai, parašytas 1883 m. vienaveiksmių operų konkursui. Roberto partija yra gan intensyvi, suskaičiavau joje net 11 si-bemolių (šypsosi). Man niekad neteko matyti „Vilisių“ pastatymo jokiame teatre. Drįstu teigti, kad šis koncertinis atlikimas bus operos premjera ir Lietuvoje.
„Vilisės“ – retai atliekama ir nedaugeliui girdėta G. Puccini opera. Gal galite klausytojams trumpai pristatyti jos siužetą?
Vilisės – centrinės Europos legendų mistinės miško būtybės. Baleto gerbėjai jas pažįsta iš garsaus baleto „Žizel“. Šios operos libretas yra paremtas Jean-Baptiste Alphonse Karro trumpa apysaka „Les Villis“, pasakojančia apie dviejų jaunų žmonių meilę, išbandomą žavių sirenų gundymo (gundomasis, be abejonių, yra Roberto).
Gegužės pabaigoje po priverstinės pauzės grįžote į sceną – Londono „Covent Garden“ karališkajame operos teatre sukūrėte pagrindinį Romos imperatoriaus Tito Flavijaus Vespasiano vaidmenį W. A. Mozarto operoje „Tito gailestingumas“. Koks jausmas dainuoti publikai po šitiek laiko?
Ryšys su publika nebuvo nutrūkęs – rudens mėnesiais dainavau Ciuricho operos publikai, dar spėjau padainuoti ir Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, vėliau sekė pasirodymai, kurie buvo transliuojami internetu. Tačiau grįžus į sceną Londono „Covent Garden“ karališkajame operos teatre, buvo justi ypatingas publikos ilgesys gyvajam teatrui. Griausmingos ovacijos nuskambėjo vos pakilus karališkojo operos teatro uždangai ir orkestrui pradėjus derintis savo instrumentus! Teatras negali gyvuoti be publikos, visi online pasirodymai buvo tarsi ledų laižymas per stiklą. Kita vertus, tokioje sudėtingoje situacijoje mums buvo labai svarbu parodyti, jog esame, kuriame, galvojame apie publiką ir ruošiamės naujiems susitikimams su ja!
Lietuvoje koncertinis gyvenimas pamažu atgimsta. O kokios nuotaikos pasaulio koncertų salėse? Ar Jūsų darbo kalendorius jau pildosi?
Taip, scenos, teatrai jau atsidaro, nors ir nedrąsiai, ne 100 proc. užpildytomis žiūrovų vietomis, tačiau repeticijos vyksta, teatrai planuoja sezonus. Matyt, neišvengiamai bus kažkokių pokyčių, suvaržymų, tačiau muzika nenutils, scenos šviesos neužges. Na, bent jau aš tuo tikiu. Kitą sezoną turėčiau (neatsitiktinai naudoju šią gramatinę formą) pradėti Oslo operoje, vėliau dainuoti Strasbūro ir Ciuricho operos teatruose. Taip pat laukia Amsterdamo „Concertgebow“, Paryžiaus „Champs Elysees“ scenos, o vasarą – Brėgenco festivalis.
Kokie Jūsų šios vasaros planai? Ją skirsite darbui ar poilsiui?
Ir darbui (kaip antai Pažaislio muzikos festivalio ir Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertai), ir poilsiui. Perkėlus mano pasirodymus Brėgenco festivalyje į kitą sezoną, turiu galimybę kiek ilgiau pabūti Lietuvoje bei apsilankyti savo sodyboje Prancūzijoje, kurioje dėl pandemijos suvaržymų nesilankiau jau daugiau nei metus.
