Ar kada susimąstėte, kokį kelią nukeliauja kiekviena knyga, kol atsiduria skaitytojo rankose? Kas ir kaip nusprendžia, kad būtent šią knygą verta pristatyti Lietuvos skaitytojams? Kiek žmonių prie jos prisiliečia, kad tarp skaitytojo ir knygos atsirastų kartais net daugybę metų trunkantis ryšys? Apie verstinių knygų kelionę iki Lietuvos skaitytojų pasakoja vaikų ir paauglių knygų leidyklos „Nieko rimto“ autorių teisių vadybininkė Laura Ivoškienė, vertėja Indrė Dalia Klimkaitė, redaktorė Danguolė Vanagaitė, dailininkė Lena Klyukina, maketuotoja Miglė Dilytė ir korektorė Eglė Devižytė.
Per metus Lietuvoje vidutiniškai išleidžiama apie tris su puse tūkstančio knygų pavadinimų (pavadinimas – leidybos mato vienetas). Kiekviena leidykla, atsižvelgdama į rinkos poreikius ir savo pajėgumus, nusprendžia, kiek ir kokių knygų gali išleisti per metus. Kadangi didžiąją dalį šalyje leidžiamų knygų sudaro verstiniai kūriniai, iškyla klausimas, kaip iš viso pasaulio knygų leidyklos pasirenka, kokios knygos pasieks lietuvių kalba?
Laura Ivoškienė: Užsienio literatūros kūriniai vertimui į lietuvių kalbą mūsų leidykloje atrenkami įvairiai. Kartas nuo karto vis peržiūrime žinomiausius vaikų literatūros apdovanojimus pelniusių knygų sąrašus, taip pat patys paprašome, kad užsienio leidyklos rekomenduotų vertingiausias savo knygas, arba pasitaiko, kad akį patraukia užsienio leidyklų siunčiamuose naujienlaiškiuose pristatomi leidiniai. Kartais savo pamėgtų autorių knygas pasiūlo ir mūsų vertėjai. Kad būtų didesnė nuomonių įvairovė, atsirinktas knygas skaitome grupelėmis ir jas aptariame leidybiniame susirinkime. Būna visko – karštų diskusijų, ginčų, juoko, jei kyla abejonių ir nuomonės labai išsiskiria, tą pačią knygą skaitome ir vertiname antrą kartą. Tarkime, gan ilgai dvejojome, ar verta pakartotinai išleisti Philipo Pullmano trilogiją „Jo tamsiosios jėgos“, o po jos ir Lietuvoje dar nepublikuotą tęsinį-priešistorę „Dulkės knyga“. Juk toks žingsnis – gan nemaža rizika, fantastikos žanro knygų gerbėjų Lietuvoje santykinai ne taip jau daug. Galiausiai apsispręsti padėjo natūralus entuziazmas, noras išnaudoti progą ir išleisti didelę išliekamąją vertę turinčias knygas. Manau, šis sprendimas pasiteisino, leidykla sulaukė daug palaikymo ir pozityvių Philipo Pullmano gerbėjų atsiliepimų.
Kai leidyklos priima sprendimą leisti užsienio autorių knygą Lietuvoje, knyga perduodama į vertėjo rankas. Net trys vertėjos Indrės Dalios Klimkaitės iš vokiečių kalbos verstos knygos (Isabel Abedi „Ilgiausia naktis“ (leid. „Nieko rimto“), Mirjam Pressler „Natanas ir jo vaikai“ (leid. „Magnificat leidiniai“), Vanessa‘os Walder „Aš ir nevykėliai. Gyvenimas – skaičiavimo klaida“ (leid. „Debesų ganyklos“) Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus nominuotos už reikšmingiausią ir meniškiausią metų vertimą. Kaip vyksta vertimo procesas? Su kokiais iššūkiais susiduriama šiame verstinės knygos kelionės etape?
Indrė Dalia Klimkaitė: Palyginsiu vertimą su plaukimu. Jei paklaustumėt mokančio plaukti, kaip jis tai daro, turbūt būtų sunku paaiškinti – na, įšoku į vandenį, pajuntu, koks jis, kokia gelmė, koks dugnas, tada judinu rankas, judinu kojas, iriuosi, glostau, braukau vandenį... Su vertimu panašiai – pasineri į knygą, į tekstą (panašiai, kaip vėliau ir į vertimą pasineria skaitytojas), leidiesi truputį užburiamas, nešamas srovės (bet ne per daug, kad profesionalaus šaltumo ir budrumo neprarastum), ir tada užsimanai pasidalyti tuo smagiu potyriu su kitais. Ir išguldai teksto sukeltą įspūdį, vaizdą savo gimtąja kalba.
Anksčiau leidyklos vertimui man atsiųsdavo „tikras" knygas, ne PDF failą. Būdavo didelis džiaugsmas išpakuoti, atsiversti dar niekieno nevartytą viršelį, pauostyti spaudos dažais kvepiantį popierių, patyrinėti. Dabar viskas sparčiau, nes iš užsienio leidyklų gauname PDF failus. Stengiuosi prieš versdama kuo daugiau sužinoti apie autorių, jo kūrybą. Man pasisekė, kad „Ilgiausios nakties" autorę Isabel Abedi teko sutikti ir gyvai, tada jau buvau vertusi kitus jos romanus jaunimui, netgi parodė man, kur vyksta vieno romano veiksmas. Vertėjui didelė dovana toks ryšys su autoriumi – jei kiltų klausimų verčiant, visada galima susirašyti, paklausti. Maži iššūkėliai – vertėjo darbo kasdienybė. Tai kokie eiliuoti intarpai ar dainos kitomis užsienio kalbomis, kurias reikia išversti, tai vadinamosios kultūrinės realijos – reikia išversti taip, kad neapkrautum skaitytojo pertekline informacija, bet praturtintum kitos šalies pažinimu. Štai „Ilgiausios nakties" atveju reikėjo stengtis, kad romano puslapiai pulsuotų Italijos karščiu, kad skaitytojas gyvai pajustų mažo miestelio gyvenimą, italų temperamentą, išvystų kraštovaizdį, pajustų pagrindinės veikėjos patiriamą įtampą ir net fizinį skausmą, kuriuos atspindi ir gamtos vaizdai. Sakyčiau, šis romanas labai kinematografiškas, autorė kuria labai įtaigius vaizdus, tad ir vertėjas pirmiausia turi pamatyti vaizdą savo vidiniu žvilgsniu, pajusti pasakojimo pulsą, o jau tuomet perteikti lietuvių kalba.
Išversta knyga keliauja į redaktoriaus rankas. Neretai susiduriama su nuomone, kad redaktoriaus darbas – sudėlioti kablelius. Kaip yra iš tiesų?
Danguolė Vanagaitė: Redaktorius, kaip ir vertėjas, mano galva, yra vienas iš knygos autorių. Daugelis žmonių, skaitydami aukšto lygio verstinę literatūrą, mato puikų autoriaus stilių, įžvelgia patyrusio vertėjo ranką, bet dažnai visai užmiršta, anot jų, „gramatinių klaidų taisytoją“ redaktorių, ir jo pavardė atsiduria kažkur knygos gale. O juk yra visiškai ne taip... Redaktoriaus darbas ne mažiau kūrybiškas nei vertėjo.
Pradėjus redaguoti knygą, ima vertis naujas, nepažintas pasaulis, todėl imtis iš karto koreguoti tekstą gana rizikinga, kol nesi susipažinęs su visa knyga. Taigi pirmąjį skaitymą vadinu „lengvuoju“, kai tiesiog susipažįstu su tekstu, atkreipiu dėmesį į vardus, vietovių pavadinimus, besikartojančius terminus, viską lygindama su originalu, ypač jeigu kalbama apie istorinius dalykus ar vietoves. Paskui prasideda „sunkioji artilerija“: gilinuosi į minčių sąsajas (nes jau žinau, kas bus toliau), ieškau tinkamesnio, spalvingesnio žodžio ar posakio, vengiu trafaretų, dažnai tenka paieškoti frazeologizmų ar idiomų atitikmenų lietuvių kalba, dėl stiliaus grožio ir taiklumo kartais tenka paaukoti taisyklingumą, nes laikydamiesi taisyklių dažnai sausiname pasakojimą.
Visada džiaugiuosi galėdama prisidėti prie labai aukšto lygio, prasmingų, intriguojančio turinio knygų redagavimo, kad jos sudomintų skaitytoją, skatintų skaityti daugiau grožinės literatūros, padėtų lavinti vaizduotę ir gilinti žinias, plėstų žodyną, ugdytų atjautą ir artimo meilę. Neseniai teko redaguoti Philipo Pullmano trilogijos „Dulkės knyga“ pirmąją knygą „Gražioji laukinė“, kuri būtent ir skatina mano minėtus dalykus.
Nepaisant to, kad knygą įprasta suvokti kaip tekstą, tačiau jos pateikimas ne mažiau svarbus. Viršelis yra knygos veidas – jis suteikia jai pavidalą, patraukia skaitytojo akį ir neretai yra pirmoji paskata paimti knygą į rankas. Kaip vyksta viršelio kūrimas?
Lena Klyukina: Kaip ir bet kokia kita kūryba, man knygos viršelio kūrimas visų pirma prasideda nuo jausmo. Knygos paaugliams pasižymi ypatingu vaizdingumu, tad beskaitant nesudėtinga įsivaizduoti, išgirsti ir užuosti jame esančius pasaulius. Paprastai man kyla viena pagrindinė idėja ir kelios iš jos išsišakojančios (iš kurių leidykla renkasi), taip pat ir spalvų paletė, kurią norėčiau tam viršeliui taikyti. Pavyzdžiui, Antje Babendererde „Sniego šokėjui“ norėjau senųjų Vakarų, šaltos gamtos ir kelionių nuotaikos, realistiškos ir ilgesingos. Sėmiausi įkvėpimo iš Aliaskos genčių bei senų garvežių nuotraukų. Paskaičiusi Frances Hardinge „Gegutės dainą“ žinojau, jog noriu atskleisti asmenybės dvilypumo ir skausmingai gražaus ieškojimo temą. Kažkodėl mintyse iškilo Henry Fuseli paveikslas „Košmaras“, kuris tapo idėjos gaire. Dan Smith „Vilkės“ viršeliui norėjau personažo drąsos ir skandinaviškų motyvų, be to, pamaniau, jog papildomo smalsumo viršeliui suteiks faktas, jog apsukus knygą kita puse galima pamatyti ir kitą veikėjo pusę. Vienas mano „arkliukų“ – piešti priešlapius. Tai ta dalis, kurią pamato tik knygą vartantis žmogus. Kaskart stengiuosi sugalvoti ką nors naujo, kad ir man pačiai smagu būtų. Iliustracijos yra tik viena knygos pavidalo dalis. Kita – maketavimas, dizainas bei tipografija. Kiek estetinio pasitenkinimo knyga suteiks ją skaitančiam žmogui priklauso nuo šių abiejų dalių sujungimo tarpusavyje. Bendradarbiaujant su dizainere Migle Dilyte tai visada pavyksta organiškai ir viršija lūkesčius. Kaip saldainis ir jam skirta ypatinga dėžutė.
Suredaguotas tekstas nugula į knygos maketą – formatą, kuris jau keliauja į spaustuvę. Kiek romantikos šiame procese?
Miglė Dilytė: Kad galėčiau pradėti kurti knygos maketą, rašytojas turi sukurti įdomią istoriją, redaktorius ir korektorius ištaisyti klaidas, o dalininkas ją iliustruoti. Tik tada galiu pradėti savo darbą ir puslapių kūrimą. Maketavimas – procesas be mistikos. Kartais net gali būti kiek nuobodokas, jei knyga tekstinė ir didelės apimties. Pasirenki knygos formatą, įdedi tekstą, parenki šriftus, įterpi iliustracijas į reikiamas vietas ir perduoti estafetę korektūrai. Kai korektorė patvirtina, jog nebeliko klaidų, parengtas maketas keliauja į spaustuvę, su kuria jau būna sutarta, koks bus knygos popierius, knygos spalvingumas ir viršelio ypatumai (pavyzdžiui, laminato padengimas ar folijos elementai). Vienas iš iššūkių, su kuriuo tenka susidurti – iš anksto nulemtas knygos storis ir puslapių skaičius. Taip dažnai nutinka su knygomis, verstomis iš kitų kalbų. Mūsų lietuvių kalba yra be galo graži ir turtinga savo sakinių ilgumu, todėl tekstas kartais būna ilgesnis nei originalus. Tada tenka pasukti galvą, kaip viską gražiai sudėti, kad būtų malonu skaityti.
Estafetė perduodama korektoriui. Kaip atrodo šių specialistų darbas?
Eglė Devižytė: Iš esmės korektoriaus darbas labai paprastas, ypač jei esi pastabus ir priekabus – tiesiog skaitai tekstą ir žiūri, kad jame neliktų rašybos, skyrybos, spausdinimo ir maketavimo klaidų. Kūrinio kalba, jos sklandumas – vertėjo ir redaktoriaus kompetencija, tad idealiu atveju korektorius jau nebeturėtų prie šių dalykų kibti, tačiau iš tiesų būna visaip – jei pamatai kažką negero, tai ir pataisai. Tačiau svarbu tuos didesnius taisymus su vertėjais ir redaktoriais suderinti, atsiklausti, nes galbūt pats esi neteisus. Taip pat visuomet labai smagu pagauti kultūrines nuorodas, apie kurias galbūt nežinojo vertėjas. Na, pavyzdžiui, dar pirmaisiais savo darbo metais labai džiaugiausi Dartą Vaderį pataisiusi į Dartą Veiderį vienoje Paulo van Loono „Siaubų autobuso“ dalių. Knyga versta iš nyderlandų kalbos, iš kur vertėjui žinoti, kaip tarti anglišką joje minimo personažo vardą, jei jis nežiūrėjo „Žvaigždžių karų“? Tokius ir panašius dalykus pastebėti ir pataisyti visuomet labai džiugina.
Kadangi Isabel Abedi „Ilgiausios nakties“ vertėja – puiki vokiečių kalbos specialistė, o knygoje daug dainų žodžių anglų kalba, kurią aš pati moku gerai, o ir Led Zeppelin dainas puikiai žinau ir labai mėgstu, tad buvo smagu prisidėti prie to, kad galutiniai dainų žodžių vertimai išnašose būtų kuo geresni. Radusi vietas, kurioms nepritariu arba manau, kad galėtų būti dar tikslesnės, aptariau jas su vertėja, kol galiausiai kartu radome geriausius variantus. Kadangi knygoje labai daug kultūrinių nuorodų, citatų įvairiomis kalbomis, minimų TV personažų, taip pat kartu su vertėja ir redaktore gilinomės, kaip geriausia visa tai pateikti. Ir knyga, ir jos vertimas buvo išties puikūs, tad tikrai buvo smagu ją koreguoti. Manau, galimybė dirbti su labai talentingais vertėjais ir redaktoriais ir taip tobulėti yra labai maloni darbo dalis.
Verstinės knygos kelias – ilgiausia kelionė, į kurią savo indėlį žiniomis, įžvalgomis, vaizduote ir pastangomis įneša daugybė specialistų. Ir net jei skaitytojas mano, kad knygos magija prasideda pradėjus skaityti, ji prasideda gerokai anksčiau.
