Gaila, tačiau atsiranda šeimininkų, kurie savo augintinius paprasčiausiai išmeta į gatvę bei panašiais būdais apleidžia. Dalis išdrįsta augintinius užmigdyti, kiti atiduoda į prieglaudas. Šiomis dienomis toks šeimininkų elgesys yra nepateisinamas bei neatsakingas. Ne pelno siekianti organizacija VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ (toliau – GGI) kviečia susipažinti su projekte „neBrisius.lt“ aprašytais augintiniais – emigrantais bei primena, kodėl jokiu būdu nederėtų apleisti savo augintinių.
Kuomet nusprendžiame įsigyti augintinį, tuo pačiu į savo gyvenimo gretas priimame naują šeimos narį. Šeimininkas tampa atsakingas už augintinį, jo saugumą, psichologinę būseną bei visokeriopą gerovę. Tai pagrindinė priežastis, dėl kurios šeimininkai privalo kovoti už savo augintinius bei nusprendę emigruoti svetur, yra įsipareigoję daryti viską savo galioje, jog gyvūnas neliktų apleistas ar paliktas. Augintiniai yra jausmingos būtybės, turinčios ne vien fiziologinių poreikių, bet taip pat ir psichologinių, tad apleisti patiria psichologines nuoskaudas.
Prieš įsigyjant augintinį vertėtų paklausti savęs, kur būsite po dešimties ar dvidešimties metų, nes augintinis dažnai net ir po keletos dešimtmečių bus greta jūsų. Privalu rimtai pasverti, ar turėsite galimybes visą šį laikotarpį augintiniui suteikti namus bei juo atsakingai rūpintis. Svarbu žinoti, jog nusprendus emigruoti, augintinį galėsite bei būsite pasiryžę pasiimti kelionėn kartu.
Siekiant paskatinti šeimininkus atsakingiau elgtis su savo augintiniais bei jų emigracijos atveju neapleisti, GGI kviečia susipažinti su nuostabiais augintinių šeimininkais, kuriems net nekilo minties palikti savo augintinio išvykstant svetur.
“Gyvūnas yra šeimos narys nuo pirmos iki paskutinės akimirkos ar džiaugsme, ar varge, ar namie, ar svečioje šalyje“, – Frėja ir Rūta.
Rūta neįsivaizduoja, kaip galėtų savo noru atsisakyti bent vieno iš savo katinų, net kelios dienos išvykus tampa tikra kančia. Šeimininkė prieš tai su Frėja gyveno Vilniuje, tačiau gyvenimas privertė emigruoti į Jungtinę Karalystę. Žinoma, Rūta savo augintinės nepaliko – nupirko jai žmogaus vietą autobusiuke bei palydint pažįstamiems atsigabeno augintinę pas save.
„Aš juokauju, kad kai kurie vargšai šuniukai per savo gyvenimą nenueina toliau penkių metrų nuo būdos, o mano Lotta iš Kauno (paėmiau ją iš VšĮ „Penktos kojos“) atsikėlė gyventi į Vilnių, o dabar skraido po „visokias Norvegijas“, – Ona ir Lotta.
„Žmonės išvyksta, o juos palieka. Man sunku suprasti, kokios širdys tų žmonių, kurie gali taip pasielgti, nes kai pati nusprendžiau, jog šią vasarą norėčiau išvykti padirbėti į užsienį, tai pirmas dalykas, kurį padariau – pasidomėjau gyvūnų įvežimo politika“, - rašo šunelės Lottos šeimininkė Ona.
Ruošiantis emigruoti bei norint pasiimti augintinius kartu bei norint išvengti kliūčių, šeimininkė pataria:
● Pirmiausia pasidomėti konkrečios šalies reikalavimais, norint įsivežti augintinį.
● Pasidomėti apie lengviausią būdą, kuriuo galėsite transportuoti augintinį, kad palengvintumėte emigraciją pačiam gyvūnui.
● Likus mėnesiui prieš kelionę, apsilankyti pas veterinarą.
● Pasvarstyti, ko gyvūnui atvykus į naują šalį gali prireikti pirmiausia.
● „Mėgautis procesu.“
“Amerikoje gyvūnai labai mylimi, žmonės dažnai net pristabdo mašiną, kad per langą pagirtų mūsų šunį“, – Ieva, Jurgis, Lumis ir Zuikis.
Ieva su vyru Jurgiu sužinoję, jog atsirado galimybė padirbėti JAV, net nesuabejojo savo augintinius Lumį ir Zuikį pasiimti kelionėn kartu. Anot šeimininkų, dokumentus gyvūnams susitvarkyti buvo labai paprasta. Gyvūnai turi turėti mikročipą, europasą ir būti paskiepyti nuo pasiutligės. Karantinuotis gyvūnai pandemijos laikotarpiu neprivalo nei Lietuvoje, nei nuvykus į Ameriką.
Šeimininkai pasakoja, jog Amerikoje gyvūnai yra ypač mylimi, gausu veterinarijos klinikų, aukšto lygio specialistų. Tiesa, ieškant būsto galima susidurti su tam tikras veisles draudžiančiomis nuomos įmonėmis, tačiau ilgiau paieškojus, galima atrasti vietą, kurioje veislė bus toleruojama.
Paklausus, ar šeimininkai yra laimingi, jog savo augintinius pasiėmė kartu, šie atkerta, – „Žinoma! Neįsivaizduojame savo gyvenimo be šių gyvūnų, kurie yra mūsų šeima.“
„Nė minutės nesigailėjau, kad ją pasiėmėm: tiek meilės, atsidavimo ir dėkingumo“, – Virginija ir Čilė.
Virginija visuomet svajojo iš prieglaudos pasiimti šuniuką, o emigravus į Norvegiją savo svajonę galiausiai įgyvendino. Atostogų metu Lietuvoje Virginija su vyru spontaniškai nutarė apsilankyti šunų prieglaudoje bei ten sutiko šunelę Čilę, kuri nuo pat pirmojo kontakto krito šeimininkei į akį. „Mums atvažiavus kaip tik vieno voljero šuniukai buvo išleisti palakstyti. Vienas iš jų tiesiog įšoko man į glėbį ir, atrodė, kad ji čia labai gerai jautėsi“, – pasakojo Virginija.
Šeimininkams parsigabenti Čilę kartu į Norvegiją nepasirodė sudėtinga užduotis, Lietuvoje atlikę privalomas procedūras, nedelsiant augintinę parsigabeno į naujus namus Norvegijoje. Šeimininkė teigė, jog Čilė spinduliuoja dėkingumu bei meile, yra ypač supratinga bei paklusni augintinė.
Projekte „neBrisius.lt“ Keturkojų emigrantų skiltį koordinuojanti fotografė bei 4 metų patirtį organizacijoje turinti savanorė Rasa Šileikienė teigia, kad emigruojant išeitis visada yra, reikia tik skirti laiko tą išeitį surasti. Skilties koordinatorė dalinasi savo įžvalgomis ir patirtimi, dirbant su augintiniais emigrantais bei jų šeimininkais.
Ne paslaptis, jog dalis šeimininkų savo augintinius prieš emigraciją sugeba palikti likimo valiai ar net išmesti gatvėn, o kartais net ir užmigdyti. Kaip vertinate šiuos žiaurius poelgius? Kokia būtų Jūsų žinutė šiems žmonėms?
Labai svarbu, kad žmogus prieš įsigydamas augintinį įvertintų savo galimybes juo rūpintis ir suprastų, jog tai yra ilgam. Asmenys, kurie atsakingai tą pasveria, dažniausiai nekelia tokių klausimų "Ar imti gyvūną kartu ar ne?" , jie klausia, "Kaip man jį pasiimti kartu? Ką turiu atlikti?". Gyvūno palikimas, išmetimas į gatvę ar migdymas neturi jokio pateisinimo. Net susiklosčius situacijai, kuri atrodo be išeities, išeitis visada yra ir tik reikia skirti laiko tą išeitį surasti. Tikiu, kad sąmoningumas visuomenėje auga ir ateityje šia tema nebebus poreikio diskutuoti, tačiau kol to nėra, linkiu visiems atsakomybės jausmo už savo augintinius ir skirti laiko ieškant geriausio sprendimo.
Ar įžvelgiate kažkokių ypatingų savybių šeimininkuose, kurie nepalieka savo mylimų augintinių bei juos emigruodami pasiima kartu? Kuo jų ryšys su augintiniu išskirtinis?
Šeimininkai, kurie gyvūną laiko savo šeimos nariu ir jaučia atsakomybę už jį, niekada jo nepaliks, nei kraustantis iš miesto į miestą, nei emigruojant. Visada ieškos būdų kaip keliauti kartu. Tokie šeimininkai, be abejo, turi išskirtinį ryšį su savo augintiniu.
Ką patartumėte šeimininkams, kurie emigruojant savo augintinių pasiimti kartu negali?
Sutinku, kad būna situacijų kai augintinio negalime pasiimti kartu, tokiu atveju rekomenduoju pirmiausia kreiptis į pačius artimiausius žmones, galbūt kažkas iš jų galėtų pasirūpinti jūsų augintiniu. Jei artimųjų rate tokio asmens rasti nepavyksta, tuomet yra įvairios grupės, kuriose galima ieškoti atsakingų šeimininkų laikinai globai ar net visam laikui. Taip pat rekomenduoju neskubėti augintinio dovanoti, galbūt emigravus ir įsikūrus naujoje šalyje po kiek laiko atsiras galimybė gyvūną pasiimti kartu, todėl laikino globėjo paieškos gali būti vienas iš sprendimų.
GGI nori paskatinti šeimininkus nepriimti skubotų sprendimų bei emigracijos atveju neieškoti būdų kaip „atsikratyti“ savo augintiniais. Vertėtų prisiminti, jog tai yra jūsų šeimos nariai, kurie turi jausmus bei besąlygišką pasitikėjimą savo šeimininku.
Norinčius pasidalinti linksma istorija apie augintinį, kuris tapo jūsų emigracijos kompanijonu, GGI maloniai kviečia užpildyti anketą puslapyje http://nebrisius.lt/, skiltyje „anketos“.
Informacija paruošta Arno Mackonio iš VšĮ “Gyvūnų gerovės iniciatyvos”, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.
