Reaktyvumas ar agresija?
Reaktyvumas ir agresija - dvi dažnai painiojamos sąvokos. Kartais iš pažiūros “piktas ir agresyvus” - tai yra garsiai lojantis, tampantis pavadėlį, šiepiantis dantis šuo paleistas žalos nesukelia. O, regis, jokių ženklesnių išorinių agresyvumo požymių nerodantis šuo ima ir įkanda. Taigi, kas ta agresija? Ir kas tas reaktyvumas?
Reaktyvumu paprastai vadinamos perteklinės šuns reakcijos į aplinkos dirgiklius. Tai gali būti veržimąsis dirgiklio link, blaškymasis, šokinėjimas ar jų derinys, dažai įvardijami kaip “ardymasis” ar “draskymasis”. Taip pat urzgimas, lojimas, dantų, šiepimas, pašiauštas kailis ir pan. Priešingai paplitusiam įsitikinimui, šis elgesys toli gražu ne visada reiškia agresiją, dažniau tai rodo didelį gyvūno susijaudinimą. Labai dažna reaktyvumo priežastis - baimė. Kadangi vedamas pavadėliu ar būdamas uždaroje teritorijoje šuo negali pabėgti nuo jį bauginančio objekto, jis renkasi strategiją “geriausia gynyba - puolimas”.
Kalbant apie agresiją, reiktų suprasti, kad gamtoje tikra, rimtus sužalojimus ar oponento žūtį sukelianti agresija yra labai daug resursų kainuojantis ir keliantis rimtą grėsmę būti sužalotam dalykas. Todėl daugelis rūšių evoliucijos eigoje ištobulino įvairius komunikacijos mechanizmus, leidžiančius išvengti rimtos agresijos protrūkių. Reaktyvus elgesys - vienas tokių mechanizmų. Jo tikslas - iš tolo įbauginti menamą grėsmės šaltinį ir taip išvengti užpuolimo. Deja, gyvenant žmonių visuomenėje šis mechanizmas nėra priimtinas.
Kas lemia reaktyvumą?
Šuo gali būti agresyvus, reaktyvus arba ir toks, ir toks. Agresija paprastai siejama su padaryta žala ar sužalojimais. Ją sukelti gali įvairios priežastys, ir pasireikšti ji gali skirtingai, tačiau tai - atskira plati tema. Tačiau reikia žinoti, kad kai kurias atvejais reaktyvumas gali išaugti į vadinamąją baimės ar gynybinę agresiją. Kas gali tapti ne tik nemalonumų, bet ir grėsmės šaltiniu. Todėl su reaktyvumu susijusias problemas reikia spręsti.
Kalbant apie reaktyvumo priežastis, jos gali būti, ir dažnai būna, kompleksinės. Tai gali būti ir paveldėta silpna nervų sistema, ir negatyvios ankstyvosios patirtys, ir prasta šuniuko socializacija (pratinimas prie įvairios aplinkos, žmonių, kitų gyvūnų ankstyvame amžiuje), ir incidentai, nutikę įvairiuose gyvenimo tarpsniuose, arba bet koks aukščiau išvardintų priežasčių derinys.
Kaip padėti reaktyviam šuniui?
Venkite stresinių situacijų ir stenkitės išlikti ramus. Bent jau pradžioje. Probleminį elgesį geriau pradėti spręsti ramioje aplinkoje. Be to, šunys puikiai jaučia jūsų nuotaikas ir skaito kūno kalbą. Jeigu, pamatęs artėjantį šunį jūs įsitempiate, laukdamas, kada gi jūsų šuo pradės loti, šuo pajus jūsų įtampą, ir, žinoma, padarys tai, ko iš jo tikitės. Priežastis paprasta - šuo jaučiamą įtampą susies su artėjančiu kitu šunimi ir taip jo polinkis į reaktyvumą tik dar labiau sustiprės, juk jis ką tik gavo patvirtinimą, kad artėjantys šunys kelia įtampą ne tik jam ,bet ir šeimininkui.
Išmokykite šunį atkreipti dėmesį į jus. Jums reikės: ramioje aplinkos, kur niekas netrukdys ir neblaškys dėmesio nei jums, nei šuniui, iš anksto pasiruošto atlygio šuniui - jo mėgstamiausių skanėstų ar žaislą (tuo atveju, jei šuo žaidimus vertina labiau, nei maistą). Kaskart, kai šuo atkreipia dėmesį į jus, iškart paskatinkite jį skanėstu ar žaisliuku. Labai svarbu tai atlikti tiksliai tuo momentu, kai šuo atkreipė dėmesį į jus. Jei nesate užtikrintas, ar jums gerai sekasi, galima kreiptis į dresuotoją ar elgesnos specialistą keletui pamokų. Po kurio laiko šuo supras, kad kiekvienas žvilgsnis į jus yra atlyginamas. Taip dirbti reikės ilgai, ne vieną mėnesį, kad susiformuotų tvirtas įprotis. Kai šuo suvoks treniruočių esmę - teisingai viską darant tai įvyksta gan greitai, dėmesio atkreipimą galima sieti su komanda (‘eikš”, “čia” “pas mane” ar kita patogia, svarbu, kad žodis visada būtų tas pats). Ištarkite komandą ir, šuniui atkreipus dėmesį, paskatinkite. Taip šuo išmoks, kad į šį žodį reikia reaguoti. Vėliau treniruotes palaipsniui perkelkite į intensyvesnę aplinką su daugiau dirgiklių.
Stebėkite aplinką. Pasivaikščiojimo metu būkite atidūs - jūsų tikslas - pamatyti dirgiklį (itą šunį, dviratininką ar pan.) anksčiau, nei tai padarys šuo. Pamatę, kad prie jūsų artėja, sakysime, kitas šuo, atkreipkite saviškio dėmesį komanda. Kai šuo atkreipia dėmesį į jus, galima elgtis dvejopai: vienas būdas yra išlaikyti šuns dėmesį atkreiptą į save, tol, kol kitas šuo praeis pro šalį. Tam labai praverčia, jei šuo moka daugiau komandų. Jei ne, galima tiesiog su juo energingai pažaisti. Kitas būdas: atkreipus šuns dėmesį į save, gestu parodyti jam kitą šunį ir tą pat sekundę į burną įkišti skanėstą. Kai tokia situacija pasikartos daug kartų, šuo supras, kad kitas šuo (ar koks kitas dirgiklis) horizonte reiškia gerai praleistą laiką ir daug skanėstų. Jei šuo pirmas pamatė artėjantį kitą šunį ir sureagavo - ką gi, jūs pavėlavote. Tai nėra gerai, nes kuo dažniau koks nors elgesys, tuo didesnė tikimybė, kad jis taps įpročiu. Tai galioja ir reaktyviam elgesiui. Tad, jei jaučiate, kad jums sunkokai sekasi, kreipkitės pagalbos į elgsenos specialistą.
Mokykitės suprasti šunis. Šunys bendrauja kūno kalba, kuri bendra visiems šunims. Jos pramokę galėsite lengviau pastebėti, kad augintinis susijaudino, jaučia baimę, ar, atvirkščiai, yra ramus. Jei šuo neigiamai reaguoja į kitus šunis, ypač svarbu žinoti keletą kūno kalbos niuansų: vedžiodami šunį niekada neveskite jo tiesiai priešpriešą į kitą šunį. Šunų pasaulyje tiesus judėjimas vienas į kitą yra laikomas labai nemandagiu ir gali reikšti ketinimą pulti. Natūraliai vienas prie kito šunys artėja puslankiu, šiek tiek iš šono, be jokiu būdu ne “nosis į nosį” kryptimi. Tad, jei nusprendėte ar aplinkybės verčia priartėti prie kito šuns, darykite tai iš šono, judėdami lenkta linija, ne tiesiai į jį. Venkite mažų erdvių, siaurų praėjimų ir panašių vietų, kur jūsų šuo būtų priverstas būti arti kito šuns - tokiose situacijose šuo gali pasijusti nejaukiai ir reaktyviai reaguoti.
Jei reaktyvumas jau virto išreikšta agresija ir grėsmė, kad šuo ką nors apkandžios, auga, specialisto konsultacija būtina, bandant spręsti tokią problemą savarankiškai ar klausant kaimynų patarimų, yra didelė tikimybė situaciją tik pabloginti. Beje, jei šuo gali kąsti, antsnukis viešose vietose irgi būtinas, bent jau kol problema neišspręsta. Lietuvoje galiojantys įstatymai įpareigoja šeimininką užtikrinti aplinkinių saugumą, ir numato atsakomybę už padarytą žalą.
Informacija paruošta Ugnės Nedzinskaitės iš VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekiant skatinti žmones saugoti savo augintinius bei rūpintis gyvūnų gerove.
