Naujausią Lucos di Fulvio romaną „Laisvės dukros“ išleido leidykla Alma Littera. Rašytoją kalbina Augustė Gittins.
Aktorius ir rašytojas – dvi gana skirtingos profesijos: aktorius scenoje tarsi apsinuogina prieš žiūrovus, rašytojas gi – tarsi neturi veido, juk taip lengva pasislėpti už parašytų knygų. Kaip toji kelionė nuo vaidybos prie rašymo jums sekėsi?
Formuluotės „apsinuoginimas scenoje“ ir „besislepiantis už knygos“ labai taiklios. Iš tiesų dėl tokios transformacijos išmokau būti rašytoju, kuris apsinuogina savo romanuose. Ir turiu padėkoti ankstesnei savo profesijai, kuri mane išmokė rašyti tikroviškus dialogus, gerai skambančius, kai skaitomi balsu. Bent tikiuosi, kad jie tokie.
Skaičiau, kad dešimt metų jums nepavyko rasti tinkamo leidėjo, kad ne kartą teko girdėti, neva nesate užtektinai itališkas. Papasakokite, kas yra tikras italas.
Aš ir pats norėčiau šitai žinoti. Kaskart, prisiminęs tuos žodžius, prajunku. Atsimenu audringą diskusiją su įtakingu italų leidėju, jis man sakė laukiantis naujojo italo Kalvino. Paklausiau jo: „O jei gimtų naujas Tomas Manas ar naujas Dostojevskis, nuliūstum?“ Jis atsakė visai kvailai: „Šitie ne italai!“
Mano akimis, literatūra ir romanai tautybės neturi. Vis dėlto man dar ir šiandien čia, Italijoje, kur esu ne toks žinomas, kaip, pavyzdžiui, Vokietijoje ar Prancūzijoje, sakoma: esi tarptautinės reikšmės rašytojas. Argi šie žodžiai nereiškia, kad ir vėl – nesu italas? Nežinau, ką reiškia būti tikru italu
Ką jums reiškia rašymas? Iš kur kilęs poreikis išreikšti save parašytais žodžiais?
Rašymas man dovanoja tokią pat emociją kaip ir skaitymas, juk pirmiausia esu skaitytojas, tik po to – rašytojas. Gal kurią dieną imsiuosi kitokios veiklos, bet niekada nesiliausiu skaitęs, esu tuo tikras. Ir rašymas, ir skaitymas suteikia galimybę įsijausti į tokius gyvenimus, kokių niekada pats negyvensiu, išvysti pasaulius, kurių niekada nepamatysiu. Ir keliauti laiku.
Ir naujausioje savo knygoje „Laisvės dukros“ imatės nagrinėti sunkias imigrantų gyvenimo temas. Kodėl, manote, pasauliui svarbu žinoti jų istorijas?
Mes, italai, esame emigrantų tauta. Visada tokie buvome. Iš reikalo. Iš vargšystės. Ieškojome geresnio gyvenimo nei tas, kokį mums galėjo pasiūlyti Tėvynė. Kartais tarsi gėdijamės tokios praeities ir dedamės ją pamiršę, nes dabar juk gyvename kur kas geriau. Bet italų emigrantų tiek daug, kad juos suskaičiavus, įkurtume dar vieną Italiją. Milijonai. Išvažiavome į Vokietiją, Prancūziją, Belgiją, Šiaurės ir Pietų Ameriką. Ėmėmės juodžiausių darbų: angliakasių, mūrininkų, krovikų, darbų, kurių tose turtingose šalyse niekas nenorėjo dirbti. Mūsų moterys buvo tarnaitės, senyvo amžiaus žmonių padėjėjos, vertėsi labiausiai žeminančiais amatais, buvo išnaudojamos ir netekusios orumo. Iš senolių pasakojimų žinau, ką reiškia italui palikti šeimą, išvykti laimės ir duonos vaikams ieškoti. Žinau, koks didžiulis buvo tas pasiaukojimas. Ir nenoriu, kad visa tai būtų pamiršta.
Ar kada pats svarstėte išvykti iš Italijos?
Pastaraisiais metais keliaudavau daug. Ir man tai labai patiko. Tačiau paskui šaknys pašaukia atgal, tada džiaugiuosi grįžęs namo.
Pasaulis vis dar susiduria su viena didžiausių pabėgėlių krizių istorijoje, bet kalbos apie tai tarsi nutilę. Italija yra viena iš pirmųjų šalių, kurią pasiekia pabėgėliai iš Afrikos. Esate svetingi jiems?
Jei rašai romaną apie praeitį, neturintį sąryšio su dabartimi, atrodo, tarsi atkasi lavoną. Ne per daugiausia prasmės. Tad kalbėdamas apie migrantus visada galvoju ir apie dabartį. Situacija Italijoje yra sudėtinga ir kebli, nes naujieji migrantai afrikiečiai pasiekia mūsų krantus dėl logistikos, iš tiesų jų kelionės tikslas – turtingos šalys, tokios kaip Vokietija ar Prancūzija. Deja, mūsų politikai į šį reikalą žiūri siaurai ir šališkai. Balta arba juoda, jokių atspalvių. Todėl vieni yra nusistatę tik „prieš“, o kiti vien „už“. Turbūt reikėtų nagrinėti tarpinę strategiją. Europa irgi neturi tikslaus plano: skirstoma matematiškai – pagal statistinius rodiklius ir tiek. Bet ir šitai neturi prasmės. Kodėl šalis, neįstengianti suteikti darbo saviems gyventojams, turėtų priimti migrantus? Kaip įmanoma pakelti tokią naštą? Europos šalys turėtų būti solidarios ir padėti silpniausioms. O stipriausios šalys turėtų prisiimti migrantų naštą, kad jie galėtų rasti jose darbo. Bet, pabrėžiu, pirmiausia reikia rasti sprendimą, kaip spręsti sunkumų patiriančių Europos piliečių problemas. Demagogija, kad ir iš kurios pusės žiūrėtum, yra didžiausias žiaurumas, verčiantis nepasiturinčius žmones tapti rasistais, puoselėti neapykantą. Bet tai tėra šių žmonių reakcija į jų pačių marginalizavimą, jie jaučiasi apleisti.
Iš kur semiatės idėjų savo istorijoms? Ar veikėjai yra jūsų sutiktų, gerai pažįstamų žmonių prototipai?
Mano veikėjams gyvybę suteikia ne susitikimai kasdienybėje. Juos kurti mane skatina visų laikų žmonėms būdingi jausmai ir svajonės. Mano istorijos kalba apie socialinį išsivadavimą, pasipriešinimą liūdnam likimui, kurį tarsi nulėmė gyvenimas, kai kuriuos žmones pasmerkdamas apgailėtinai būčiai. Rašau apie žmones, kurie kovoja už savo svajones, geresnį gyvenimą, už orumą. Ir, žinoma, už meilę.
Jūsų knygos perkamos ir skaitomos visame pasaulyje. Ar kartais neatsitinka taip, kad užklupusi sėkmė pradangina tikrovės suvokimą?
Man nepaprastai pasisekė. Sėkmės sulaukiau vėlai, būdamas subrendęs. Alkau, sunkiai sudurdavau galą su galu – gyvenimas mane mėtė ir vėtė. Ir vis tiek galėjau mylėti, būti laimingas, turėti draugų. Taigi dabar sėkmė man atrodo nuostabi dovana, bet ne esminė sąlyga būti patenkintam. Ilgus metus nebuvau patyręs tokios sėkmės ir žinau, kad gyventi kuo puikiausiai galima ir be to. Gyvenu įprastą gyvenimą, visai kaip anksčiau, tik nebejaučiu nerimo, kaip pramisti iki mėnesio galo. O geriausi mano draugai yra tie, kurie buvo šalia ir tada, kai nebuvau žinomas.
Jus išgarsino niūrūs trileriai, naujausiose knygose paliečiama istorinė ir romantinė tema, knygas vaikams pasirašinėjate slapyvardžiu. Kaip pavyksta pereiti iš vieno žanro į kitą?
Iš tiesų šie trys pasauliai gyveno skirtingu metu. Trilerių metas priklauso praeičiai, kitam literatūriniam gyvenimui. Dabar jų neberašyčiau. O vienintelė knyga vaikams, kurią esu parašęs, gimė iš noro padėti sunkiai sergančiai, mirtimi besivaduojančiai mergaitei, dabar ji jauna moteris, laimė, įveikusi leukemiją. Anuomet norėjau ką nors dėl jos nuveikti, bet nesu medikas, todėl padariau vienintelį dalyką, kurį moku: papasakojau jai istoriją. Dabartinis mano literatūrinis gyvenimas – toks, kuriame save atpažįstu, – šie naujausi romanai; jie man atnešė sėkmę, padėjo rasti savo balsą ir savo kelią. Noriu kalbėti apie jaunus žmones, kurie kovoja, kad rastų savo kelią. Ir nors jų veiksmas vyksta praeityje, šie romanai labiau brandos nei istoriniai.
Gal kada lankėtės Lietuvoje? Jei ne, kaip įsivaizduojate mūsų šalį ir lietuvių skaitytojus?
Nesu buvęs Lietuvoje. Mano galvoje vien banalybės. Mes, italai, kitų įsivaizduojami kaip tamsiaplaukiai, žemaūgiai, su pica ir mandolina, deja, dar ir siejami su mafija. Taip ir man lietuviai yra milžinų, tvirtų ir šviesiaplaukių, išdidžių žmonių tauta, kuri visada kovėsi už savo laisvę ir nepriklausomybę. Ir turi krepšinio rinktinę, su kuria niekas nenorėtų susitikti, nes esate labai stiprūs ir kone visada sutriuškindavote Italiją. Bet visa tai tėra banalybės, o ne tikras gyvenimas. Kada nors labai norėčiau aplankyti Lietuvą ir išvysti ją savo akimis. Kaip įsivaizduoju lietuvius skaitytojus? Kaip save patį. Kaip visus pasaulio skaitytojus. Mes, skaitytojai, esame svajotojai, pasirengę atpažinti save rašytojo išgalvotuose veikėjuose. Juk jeigu jis geras rašytojas, vaizduos žmones, kurių jausmai, svajonės, norai, baimės ir skauduliai tokie kaip mūsų.
