Kodėl gimė knyga „Nesuskambėjęs pragaras“? Kam ją skiriate?
Prašymas rašyti knygą subtiliai pasigirsdavo iš žmonių, iš apsilankymų parapijų susitikimuose, piligriminėse kelionėse, rekolekcijose ar paskaitose. Labai rimtai į tai nežiūrėjau, nes įsivaizdavau, kad knygos lengvai neatsiranda (išties nė iš tolo nenutuokiau apie jų gimimą!). Pasaulį užklupusi pandemija drastiškai pakoregavo darbų planus ir dienotvarkę, galėjau pildyti duotą pažadą.
Troškau, kad tai būtų knyga apie Dievo Žodį. Ir skirta ne tik išrinktiesiems, ištikimiems Bažnyčios lankytojams, bet visiems: tiek jau atradusiems Šventąjį Raštą, tiek tiems, kurie įvairių priežasčių vedini išdrįsta atsiversti šventuosius puslapius.
Savo knygoje imatės užduoties aiškinti psalmes. Gal ir mes, pirmiausiai, pamėginkime išsiaiškinti, kas yra tos psalmės? Kodėl jas reikia suprasti?
Psalmės, visų pirma, yra poezija. O poezija – tobula kalba, prasiskverbianti į giliausias sielos gelmes, pakylėjanti žmogų, gyvenimo išvargintuosius gaivinanti, dvasiškai sužeistus ar suluošintus gydanti, nevilties ištiktuosius guodžianti.
Psalmės yra ir Dievo Žodis. Jų statusas nė kiek nemenkesnis už Evangelijas ar kitas Šv. Rašto knygas. Galiausiai psalmės yra malda. Tai – ne tik žmogaus pokalbis su Dievu, bet ir Dievo pokalbis su žmogumi.
Jei trokštame suprasti ir būti suprasti, turime mokytis Dievo kalbos. Kaip kalba Dievas? Ir kaip jį išgirsti? Ypač, šitame garsų pilname pasaulyje, kur neiginius lengviau priimti nei teiginius?
Dievas kalba įvairiais būdais. Vienas iš būdų išgirsti Dievą – imti klausytis Jo žodžių. Galbūt pandemijos laikas, ar advento tarpsnis gali pasitarnauti Dievo žodžio skaitymui. Kita vertus, skaityti ir suprasti – du skirtingi dalykai. Jei niekas nepaaiškina, kaip tuomet paprastam žmogui suprasti? Ne visi juk studijavo Šventąjį Raštą ar teologiją.
Na, o grįžtant prie Dievo ir žmogaus pokalbio temos, svarbu pastebėti, kad šiam dialogui būdingi tie patys dėsniai, kuriuos taikome ir sau, mėgindami susikalbėti tarpusavyje. Jokių mistinių patirčių, vien dėmesys ir pagarba kitam, gebėjimas „išeiti iš savęs“ ir atvirumas, trokštant kitą pažinti. Jei kiti žmonės tokie skirtingi, tai tik galime įsivaizduoti koks yra Kitoks Dievas. Kitokia ir Jo kalba arba Jo logika, kurios ir turime mokytis.
Knygoje kalbate ir apie Dievo nejautimo dramą. Ar reikia praktikuotis, kad Dievą jaustum?
Turbūt esama įvairių dvasingumo pratybų, kurių dėka galėtų būti pajuntamas Dievas. Tačiau man atrodo, kad šiandieninis žmogus labiau linkęs į technines praktikas, kurios turėtų neva greitai ir efektyviai užtikrinti tam tikrą rezultatą, nesvarbu gerą savijautą, teigiamą emociją ar net ir fizinį Dievo pajautimą per ašaras, nualpimą ar dar kaip nors. Kartais atrodo, kad žmonės labiau trokšta ne tiek bendrauti su Dievu, kiek būti dvasinėse aukštumose, pasitelkiant ir įvaldant tam tikras technikas. Norima neeilinio patyrimo, kažkokios ekstazės formos ir nuo tarytumei priklauso asmens dvasingumo lygis. Pamirštama, kad santykyje su Dievu esama ir antrosios pusės, paties Dievo. To, kuris nėra įvaldytų technikų objektas, bet santykio dalyvis. Ir kaip žmonių santykiuose viskas banguoja, taip ir čia. Kartais pajunti labiau, kartais mažiau, kartais visai nejauti. Jis neprivalo būti juntamas čia pat, mums užsigeidus. Kita vertus, ar pakeltume, jei Jis savęs nedozuotų? Ar mūsų smegenys atlaikytų nepridengtą jų Kūrėją? Turbūt todėl ir galime tik palaipsniui artintis prie Jo, tik tam tikromis akimirkomis išgyvenant tikrumą, suvokiant, jog tai, kas įvyko, buvo iš Dievo. Dievo patirtis be galo pranoksta žmogiškąją, tad ir kalbėti apie Dievą turbūt tegalime tik metaforomis, atskleidžiančiomis tai, į ką panašus yra Dievas, o ne tai, kas Jis yra. Čia įsijungia ir Dievo pedagogika, palaipsniui auginanti žmogų.
Žmogus – kūrinijos centras. Rodos, labai orus pareiškimas, tačiau šiais laikais matome, ką su jam skirtu pasauliu padarė ir toliau daro kūrinijos centras. Ar Dievo kantrybė yra begalinė?
Nepaisant žmogaus susireikšminimo, kuris ir išvirsta vienokiu ar kitokiu būdu į neteisingą santykį ne tik su pasauliu, bet ir kitais žmonėmis, Dievo kantrybė vis tik yra begalinė. Nes kitaip jau seniai nebūtų likę nei pasaulio, nei žmonių. Galbūt daug svarbiau pastebėti, kad Dievo kantrybė remiasi Jo begaline meile ir troškimu būti su žmogumi. Tokią kantrybę galime atpažinti ir tėvų santykiuose su vaikas. Kad ir kas benutiktų, tėvai vadovaujasi ne vien teisingumu, bet ir besąlygine meile, gėrio savo vaikams troškimu, ir noru būti su jais, matant juos laimingus. Visa tai kyla iš vilties, jog vaikai vieną dieną supras tai, ko kol kas negali ar ir nenori suprasti.
Ar pastebite, kad sunkiais laikais, žmonės dažniau atsigręžia į sielos reikalus? Ar žmogaus natūrai būdingas toks koketavimas – kai gerai, esu pats sau, kai blogai – šaukiuosi Dievo? Manote, tai sąžininga?
Galbūt tai susiję ir su mūsų prigimtimi. Viena vertus, esame sukurti pagal Dievo paveikslą, taigi trokštame būti savarankiški, patys tvarkyti visus reikalus, kurti, spręsti, kas teisinga, kas ne. Tai tarytum užliūliuoja žmogų visagalybės iliuzijoje. Sunkūs laikai kaip tik ir atskleidžia tiesą apie žmogų, puikiai parodo, kiek jis yra galingas, protingas, amžinas. Koketavimas nėra blogas dalykas. Vaikai nuolat panašiai koketuoja su savo tėvais, trokšta kuo greičiau apleisti namus, kritikuoja tėvus, akcentuodami naujų laikų modernumą. Viskas iki pirmų žaizdų, iki pirmojo nesugebėjimo susitvarkyti, tuomet prašoma pagalbos, pirmiausia iš tėvų. Elgiamės dažnai kaip vaikai ir Dievas tą priima, bet taip pat trokšta, kad mes taptume Jo bendradarbiai. Taip kaip trokšta tėvai, kad jų vaikai užaugtų atsakingi, laisvi ir savarankiški žmonės. Ar sąžininga, kad tėvams tenka kęsti savo vaikų kaprizus ir protestus? Ar jie turi kitą pasirinkimą? Tiesiog kantriai viliasi, kad vieną dieną jų vaikai iš to išaugs.
Kalėdos yra Dievo gimimo šventė. Tačiau gimdami mes pradedame kelionę į mirtį. Kaip savo gyvenime užsiauginti viltį ir atsiriboti nuo beprasmybės?
Ar dėl to, kad kažkada mirsime neverta gyventi išvis? Gyvenimas vertingas dėl daugybės priežasčių. Viena jų – kitų pažinimas, kitų meilė. Tarp jų ir Dievo. Galbūt beprasmybė kyla iš klaidingo požiūrio į mirtį, suvokiant ją kaip visko pabaigą arba kaip bausmę, o ne kaip kūrinijos žymę. Biblija kalba, kad tik Dievui, Kūrėjui būdingas amžinumas, o žmogus – kūrinys, todėl ir mirtingas. Nemirtų jis tik tuomet, jei liktų su tuo, kas yra amžina, su Dievu, kuris nuolat ir palaikys gyvybę, pats būdamas gyvybės šaltinis. Kas padėtų prisijaukinti mirtį? Gamta ir jos dėsniai. Grūdas žiemą turi apmirti, kad pavasarį rastųsi tai, kas pranoksta grūdą. Kūdikio gyvenimas pereinant iš įsčių į šį pasaulį nenutrūksta, keičiasi buvimo būdas. Ir baimės tame perėjime turbūt ne ką mažiau, nei mirštant.
Kalėdos – galimybė užsimiršti ir negalvoti apie mirtį, susirūpinant vien dovanų įgijimo, supakavimo, jų dovanojimo ir jų priėmimo klausimais. Bet net ir šiame kontekste, gyvenimas išnyra kaip dovana. Ar gebame savo žemišką gyvenimą suvokti kaip Dievo dovaną? Dovaną, kurios neturi angelai nei jokios dvasios. Kam skirta toji dovana? Kodėl ir kaip gyvename? Ar tik ne todėl Dievas ir įsikūnijo, trokšdamas apreikšti žmonėms gyvenimo prasmę? Kalėdos – Dievo atsakas į nuolatines prasmės paieškas ir negebėjimą kurti bei palaikyti santykį su Dievu. Visada liks abejonės, nes tai viršija mūsų suvokimą bei mūsų patirtis. Bet galiausiai ar turime alternatyvų? Turime vien tikėjimą Juo arba neturime nieko. Tuomet jau tikrai ne kas.
Per vienas rekolekcijas girdėjau: skirtingais pažinimo etapais žmogui duota tiek suprasti, kiek jis pajėgia priimti. Kaip jums atrodo, kiek šiandien mes pajėgiame suvokti Dievo egzistavimą?
Turbūt tai priklauso nuo kiekvieno asmeninio išsilavinimo, noro tikėti, atvirumo. Man jau nebesinori įrodinėti Dievo egzistavimą, tą palieku paaugliams. Man labiau norisi Dievą liudyti. Kartu su bendruomene, ne vienam šaukiant nuo stogų. Gal šiandien trūksta tokių žmonių, iš kurių matytųsi, kad jie gyvena su Dievu? Pandemija koreguoja mūsų vertybių skalę. Liga ir mirtys neaplenkia ir tikėjimą praktikuojančiųjų, besimeldžiančiųjų nebūtinai išklausoma, kaip tikimasi. Tačiau tai, kaip jie į visa tai reaguoja, atskleidžia kitokį gyvenimo suvokimą. Vieni kitus palaikydami, melsdamiesi vieni už kitus, padėdami vieni kitiems, jie tampa ir tarp jų esančio Dievo liudytojais aplinkiniams. Dievo, kuris keičia gyvenimo kokybę, net jei iššūkiai lieka tokie patys. Psalmės žmogus šiuo požiūriu labai panašus į mus. Jis kalbasi su Dievu sąmoningai, klausdamas ir ieškodamas atsakymų. Išankstinė nuostata neskaityti Šventojo Rašto ar ir „Nesuskambėjusio pragaro“ žalos autoriui nepadarys, o galimybė atrasti kažką, kas prakalbino ir autorių, visada lieka tam, kuris trokšta įsiklausyti. Adventas – tam labai puikus laikas.
