Smitoną „Anos Bolenos“ pastatymo muzikos vadovas Sesto Quatrini pavadino „kerubinu, kurio lūpomis kalba išdavystė“. Nekalta jaunuolio išvaizda slepia nuodėmingą sielą... Kaip stengėtės perteikti šį dvilypumą?
Mano nuomone, Smitonas – naivus jaunuolis, slapta įsimylėjęs gražuolę karalienę Aną ir beprotiškai jai atsidavęs. Tačiau nebūna rūmų be intrigų – nei tais, nei jokiais kitais laikais. Karalius, norėdamas atsikratyti jam nebemielos žmonos, nerealiais jaunuolio lūkesčiais klastingai pasinaudoja.
Ruošdamasi pastatymui, žiūrėjau daug filmų apie Tiudorų dinastijos laikus. Ko jau ko, o klastos ir intrigų ten netrūko... Istoriniai šaltiniai liudija, kad jaunas muzikantas Markas Smeatonas išties buvo karalienės Anos Bolein svitoje ir kartu su ja buvo nuteistas mirtimi už tariamą karaliaus išdavystę. Jam buvo vos 23-eji. Ir nors filmuose apie Aną Bolein rūmų muzikantas dažniausiai nebūna reikšmingas personažas, kompozitoriui Gaetano Donizetti ir libretistui Felice Romani jis pasirodė parankus.
Prieš metus vykusią „Kandido“ premjerą šiandien prisimename nostalgiškai – kaip pastatymą iš senų gerų ikipandeminių laikų... O ir Senoji dama – absoliučiai priešingas Smitonui personažas: amžiumi, lytimi, patirtimi ir, žinoma, itin praktišku savo požiūriu į gyvenimą. Ką jau kalbėti apie ryškiaspalvę kaip ir pats spektaklis L. Bernsteino muziką, kuri, lyginant su G. Donizetti bel canto, atkeliauja tarsi iš kitos muzikinės planetos...
Taip, prieš metus išties dirbome ir gyvenome kitaip: laisvai, be apribojimų, be baimių... Bet stengiuosi apie tai nebegalvoti. Nes ir be viruso, ir su virusu privalom gyventi: antro gyvenimo mums niekas nebeduos.
Kalbant apie „Kandidą“, džiaugiuosi, kad teatras man pasiūlė tokių partijų, kurių pati vargiai būčiau pasiryžus imtis. Man atrodė, kad Senoji dama pas mane beldžiasi gerokai per anksti... Bet persikūnyti buvo labai įdomu. Savo personažą traktavau kaip labai patyrusią koketišką moterytę, puikiai sugebančią iš gyvenimo pasiimti tai, kas jame gražiausia. Ji lydi Kandidą jo ilgoje kelionėje nuo pat spektaklio pradžios – tai nemažas ir neabejotinai pats ryškiausias mano sukurtas komiškas vaidmuo.
Jį pastebėjo ir teatro kritikai: už Senosios damos vaidmenį operetėje „Kandidas“ esate nominuota „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimui...
Taip, nors galiu prisipažinti, kad man pačiai ši nominacija buvo netikėta. Pirmąkart tokiam apdovanojimui buvau nominuota 2015 m. už gerokai rimtesnes partijas – Markizą ir Grafienę Onutės Narbutaitės operoje „Kornetas“ bei Azučeną VCO pastatytame Giuseppe‘s Verdi „Trubadūre“. Kažkada operetės ir miuziklo žanras „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimuose turėdavo savo atskiras nominacijas. Dabar to nėra, tad artėjančios apdovanojimų ceremonijos nesureikšminu. Tiesą sakant, išvis apie ją negalvoju. Neturiu kada, nes pastarosiomis savaitėmis esu panirus į tikrą scenos maratoną: iš pradžių „Anos Bolenos“, vėliau „Kandido“, o galiausiai – „Madam Baterflai“ spektaklių serija. Šią savaitę iki pietų repeticijose būdavau Senoji dama, vakarais spektakliuose – jaunuolis Smitonas. Kitą savaitę prieš pietus būsiu nuolanki japonė tarnaitė Suzuki, vakarais – savęs nevaržanti Senoji dama...
Sopranai tokios vaidmenų įvairovės Jums galėtų pavydėti. Bet ar lengva ištverti šitą beprotišką metamorfozių karuselę?
Mecosopranai gali pasigirti personažų įvairove, tačiau pagrindinių vaidmenų mes negaunam daug. Klasikiniame operos repertuare tėra Karmen, Dalila, Azučena, Ulrika ir Amneris...
Bet ir mažesni vaidmenys sugeba tave įtraukti. Iš patirties žinau, kad vieną po kito dainuojant keturis ar penkis to paties pavadinimo spektaklius, solistą ištinka savotiška muzikinė koma. Scenos realybė ir tikrasis gyvenimas tarsi susikeičia vietomis: namais tampa teatras, o parėjus į tikruosius namus pailsėt nebelabai išeina... Tačiau tikrai žinau viena: man šimtąkart lengviau pakelti vaidmenų maratoną, negu nykų ir pilką gyvenimą be jo.
Jūsų tarptautinė karjera iki pandemijos sparčiai kopė į viršų. Kas liko po karantino škvalų?
Mažai beliko. Praradau suplanuotus pasirodymus Čikagoje, Briuselyje, Budapešte... Negali pasirašinėti naujų kontraktų, kai nesi tikras, kad į kviečiančią šalį galėsi įvažiuoti. Artimiausias užsienyje laukiantis pasirodymas – 2021 m. sausį Briuselyje, kur BOZAR menų centre turėčiau dainuoti atliekant G. Verdi „Requiem“. Esu nepataisoma optimistė ir tikiuosi, kad šis koncertas nebus atšauktas.
Ką mąsto operos solistai, nuo scenos regėdami privalomų atstumų išretintas kaukėtos publikos gretas?
Jau išmokau užsivožti nematomą apsauginį šalmą: vaidinu lygiai taip pat, dainuoju lygiai taip pat, ovacijos pabaigoje irgi būna tokios pačios. Svarbiausia, kad žmonės ateina ir yra išsiilgę gyvos muzikos.
