Karantino laikas parodė, kad skaitymas žmonėms labai svarbus, knygose skaitytojai ieškojo atsakymų į svarbius klausimus ar pabėgimo nuo sunkios realybės, tad leidykla sako atsižvelgianti į skaitytojų interesus ir pristato knygas pačių įvairiausių interesų auditorijai.
Ne „Pietinia kronikas“ tęsinys
Viena laukiamiausių lietuvių literatūros naujienų – dar šiemet turintis pasirodyti Rimanto Kmitos romanas „Remyga“. Naujas R. Kmitos romanas – ne „Pietinia kronikų“ tęsinys, kurio daugelis laukė ir tikėjosi. Tai romanas, kurio pagrindinis veikėjas – milicininkas, mentas Remyga, grįžęs iš Afganistano tiesiai į prasidedantį Sąjūdį. Romanas, kur realybė nepastebimai virsta magiškuoju realizmu ar urban fantasy – bet neapsigaukite, tai, kas atrodo neįtikėtina, iš tiesų yra paremta istoriniais šaltiniais ir dokumentais. Tai romanas, kurio pagrindinis veikėjas yra Šiauliai, kokių lietuvių literatūroje dar nebuvo.
„Norėjau papasakoti apie laiką, kai viskas keitėsi ir kartu niekas nesikeitė. Vertėsi santvarkos, pagrindinis romano herojus keitė milicininko uniformą į policininko, bet liko dalykai, kurie neišraunami. Greitai pakeitėme vėliavas, gatvių pavadinimus, bet 1993 metais į valdžią išsirinkome žmones, prieš kuriuos anksčiaus maištavome, mitingavome. Norėjau romane kalbėti apie tuos laiko sūkurius. Štai stovi paminklas kareiviui, kurį netrukus nuvertė, ir stovi Remyga su automatu prie Kryžių kalno ir saugo popiežiaus dovanotą kryžių. Šiauliai, kurie turi branduolinių galvučių saugyklą ir Kryžių kalną. Kalbu apie virsmus, kurie iki galo daug kam neįvyko ir tebesitęsia“, – gruodį pasirodysiančio romano idėją atskleidžia R. Kmita.
Atgal į gamtą
Nykstantis juodasis raganosis, Indijos džiunglių karalius tigras, nuodingiausias pasaulio driežas, baltųjų lokių šeimynėlė, artimiausi mūsų giminaičiai kalninės gorilos – apie juos knygoje „Laukinė Motina Gamta“ rašo aistringa keliautoja Eglė Aukštakalnytė Hansen. Gruodį pasirodysiančioje trečiojoje knygoje autorė atvirai ir dosniai dalijasi kelionių po pasaulio laukinę gamtą lobiais: įspūdingais susitikimais su rečiausiais gyvūnais, atjauta ir meile gamtai, pagarba žmogui ir gyvūnui, autentišku pažinimu, įspūdingomis fotografijomis ir nerimu dėl klimato kaitos.
„Man gamta – įstabaus grožio šaltinis, žinių, jausmų, išminties skrynia, nusiraminimo, apsivalymo oazė, namai. Jeigu palygintume gyvūnų karalystę su spalvingu vitražu, kiekviena rūšis sudarytų mažesnį ar didesnį gyvybės stiklo fragmentą, o žmogaus stikliukas būtų tik spalvotas taškelis dideliame gamtos paveiksle. Kiekvienas stikliukas sujungtas su kitais stikliukais ir vienam subyrėjus vitražas pamažu praranda grožį, vertę ir prasmę. Viskas prasmingai susiję, visos gyvybės formos turi savo atsiradimo priežastis, gyvenimo aplinką, ciklą, tikslą ir misiją. Svarbiausia iš jų – kitos gyvybės palaikymo misija“, – pasakoja knygos „Laukinė Motina Gamta“ autorė Eglė Aukštakalnytė-Hansen.
Lietuviai per daug kritiški sau
Du iš trijų lietuvių yra per daug savikritiški, sako psichologė Genovaitė Bončkutė-Petronienė. Tai viena iš temų, kurias žinoma psichologė ir psichoterapeutė nagrinėja ką tik pasirodžiusiame psichoterapiniame romane „Pakelk mane aukštai“. Didžiulę patirtį sukaupusi psichologė pasakoja apie moters, patyrusios skyrybas, transformaciją. Pasakodama šią istoriją autorė kalba apie sudėtingiausias psichologines problemas – depresyvumą, vienatvę, didžiulę savikritiką – ir, svarbiausia, pateikia išeitis, įkvepia keistis.
„Atrodo, kad visi geri romanai jau yra psichologiniai savaime, bet psichoterapinis romanas yra parašytas specialisto ir suteikia žinių, kaip ši praktika veikia. Daug kas gali rašyti apie psichoterapiją, bet tik psichoterapeutai žino visus niuansus. Romane rašau apie tai, kas galėtų padėti. Apskritai dabar mūsų visų savijauta labai suprastėjusi, daug kas patiria nerimo ir depresijos sutrikimus, per daug kenčiame, tad knygoje norėjau suteikti viltį. Mums reikia atsakymų, bet nebanalių. Romane kalbu apie juodą vienatvę, kai žmogus galvoja, ar užsitrenkęs vonioje numirčiau, ar manęs kas nors ieškotų. Tokia juoda vienatvė išmuša pagrindą iš po kojų. Taip pat kalbu apie vidinį kritiką. Lietuviai per daug kritiški sau“, – apie romaną „Pakelk mane aukštai“ pasakoja G. Bončkutė-Petronienė.
Mylimiausias vaikų rašytojas imasi siaubo literatūros
„Kada bus nauja knyga“, „neturiu, ko skaityti“, „jūsų dėka ėmiau skaityti“ – ne vieną panašų atsiliepimą vaikų rašytojas Tomas Dirgėla išgirdo praėjusį savaitgalį „Sostinės dienose“. Akivaizdu, kad T. Dirgėla grąžino paties komplikuočiausio amžiaus skaitytojus – 10–12 metų berniukus – prie knygų. Vaikų mylimas rašytojas, populiarios detektyvinės serijos „Domas ir Tomas“ autorius imasi siaubo literatūros – lapkritį turėtų pasirodyti „Užkeiktoji pono Kuko knyga“. Šįkart pagrindinė veikėja – mergaitė Milda, kurios gyvenimas apsiverčia paslaptingai dingus mamai ir miestelyje prasidėjus keistiems dalykams. Kuo čia dėtas rašytojas Kukas? Tai šiurpi, bet kartu pozityvi ir pamokanti istorija, kurią perskaitė ir įvertino patyrusi jaunimo psichoterapeutė.
„Rašyti siaubo istoriją įkvėpė mano mylimiausias rašytojas Stivenas Kingas. Pagalvojau, ar vaikams būtų įdomios siaubo istorijos, dažnai susitinku su savo skaitytojais, tad pasiteiravau jų ir jie mielai priėmė šią idėją. Pasidomėjęs daugiau pastebėjau, kad turime praktiškai tik verstinės siaubo literatūros, tad nusprendžiau išmėginti šį žanrą“, – pasakoja T. Dirgėla.
Lukiškių aikštė ir kiti amžinai aktualūs dalykai
Kultūros analitiko Vaido Jauniškio tekstus apie aštriausius ir aktualiausius klausimus galima skaityti žiniasklaidoje, tad knygoje „Patirti peizažą“ suguls svarbiausi dešimtmečio tekstai, fiksuojantys kaitą, kurią patiria miestas, kultūra, mados, meno reiškiniai ir kūrėjai, visuomenė ir jos pažiūros. Šiuos tekstus galima skaityti ir kaip fragmentus iš mūsų kasdienos kultūros istorijos ir kaip kelionę laiku.
„Juokaujant knygą būtų galima tiesiog pavadinti „Klasika“, nes kaita nėra tokia greita, kaip norėtume, o norai keistis lieka tiek pat ambicingi ir dažnai tušti, kaip ir prieš 20 metų. Pernelyg daug dalykų lieka amžini ir aktualūs kaip Lukiškių aikštė. Apie skulptūras ir viešąsias erdves diskutuojama dešimtmečiais be jokių ryškesnių poslinkių, vienus herojus keičia kiti, bet mąstymo struktūros lieka tos pačios, miestiečiai savaitgalio mugėse tebekovoja su agrarine pasaulėjauta, šalis tebeieško, kur jai prisiglausti – Rytų, Vidurio ar Šiaurės Europoje. Į tai galima žiūrėti su pykčiu, bet galima ir linksmai ar tiesiog pripažįstant, kad demokratija yra daugelio mažų diktatūrų susitikimai, kur kiekvienas išreiškia visuotinį asmeninį protestą“, – sako knygos „Patirti peizažą“ autorius V. Jauniškis.
D. Katkus prašo visų rašyti dienoraščius
Dirigentas, pedagogas, vienas charizmatiškiausių muzikos komentatorių, Nacionalinės premijos laureatas Donatas Katkus visuomet atsiduria istoriją keičiančių įvykių epicentre, tampa jų iniciatoriumi, varikliu, tad vasarį pasirodanti prisiminimų knyga „Užrašai iš Rokantiškių“ – ne tik asmenybės istorija, bet ir žvilgsnis į epochą. Į knygą sugulė daugybės pasakojimų apie sutiktas asmenybes, prisiminimai ir Maestro rašyti dienoraščiai.
„Šiuo metu vyksta baisus procesas – nyksta asmenybės ženklai. Kompiuteriai ir mobilieji telefonai juos naikina. Žmonės neberašo laiškų, dienoraščių. Kreipuosi į visus – visi Lietuvos gyventojai turi rašyti prisiminimus, nes ten užfiksuojamos žmonių individualybės, mąstymas, skirtingos nuomonės. Prisiminimai vienas svarbiausių uždavinių, kad išliktume. Tarkim, menas nebeturi jokių vertybinių kriterijų, vertinimų, nebėra įžvalgų. Dabar visi koncertai – genialūs, bet vos tas koncertas praeina, kitą dieną niekas jo neatsimena. Man trūksta įžvalgų“, – sako D. Katkus.
Knygos bendraautorė muzikologė Rasa Murauskaitė pasakoja, kad dirbti su D. Katkaus knyga buvo didžiulis atradimas: „Neseniai interviu maestro net klausiau, kaip čia taip atsitiko, kad jis vis atsidurdavo svarbiausiuose įvykiuose, kuriuos neretai šiandien prisimename kaip mus keitusią istoriją. Galų gale, mūsų visų istorija – tai sutikti žmonės. Šioje knygoje maestro apie sutiktuosius kalba bene daugiau nei apie patį save. Daugelis šių asmenybių mums gerai žinomos, tik atsiminimuose neretai atsiveria kitu, nepažintu, asmeniniu santykiu nuspalvintu rakursu.“
„Lietuvio kodo“ autorius imasi naujos temos
Vienas populiariausių šalies istorikų, didelio populiarumo sulaukusių knygų „Lietuvio kodas“ ir „Apelsinų kontrabanda“ autorius Gediminas Kulikauskas šįkart imasi tankų temos. G. Kulikauskas save vadina mikroistoriku – jį domina mažos istorijos, turėjusios didelę reikšmę platesniame kontekste. Taip galima apibūdinti ir knygos „Tankų mūšiai Lietuvoje. Manšteino tankų reidas 1941“ temą. Ši knyga skirta ryškiam, bet menkai žinomam Antrojo pasaulinio karo epizodui Lietuvoje –Blitzkrieg stiliaus vokiečių tankų puolimui prieš sovietų gynybą Lietuvoje. Kas antras vyras tankistas, sako istorikas, ir teigia, kad tankų mūšiai labai populiari ir įdomi tema.
„Teko asmeniškai išbraidžioti, išvaikščioti ir išbėgioti laukus, kur vyko tankų mūšiai, ir įsitikinau – jei ne kiekvienas, tai kas antras Lietuvos kaimas ar miestelis turi po savo tanką arba lėktuvą po žeme ar durpyne. Kiekviename kaime vos pradėjus tankų temą vyriškoji kaimo pusė visada suklusdavo. Daug metų renku medžiagą apie Raseinių tankų mūšį ir, kaip dažnai nutinka, važiuojant vieškeliu išsukau į mažesnį takelį. Supratau, kad mano vaikystės vietos – padubysiai, panemunė – yra labai svarbaus tankų reido vietos. Tai buvo unikalus įvykis ir džiaugiuosi, kad pavyko surinkti daug įdomios informacijos, atrasti vietos gyventojų pasakojimų, vokiečių prisiminimų ir unikalių fotografijų, kurias sudėsiu į knygą“, – pasakoja G. Kulikauskas.
Naujoje V. Palčinskaitės knygoje karaliauja šokiai
Vaikų rašytoja Violeta Palčinskaitė rugsėjo 1-ąją pasitiko su poezijos vaikams knyga „Ką padarė šokių salė“. Naujausioje knygoje veikia ne tik žiogas, sraigė, du ožiukai iš Pakruojo ar senjorai vėžliai iš Žemaitijos ir kitokie gyvūnai, bet ir pati šokių salė, lubos, grindys, sienos. O puikius tekstus papildo dailininkės Marijos Smirnovaitės nuotaikingos iliustracijos. O dabar Violeta dirba prie naujų Babilonų ir knygos „Trolis Molis ir Čiurlionis“.
„Tėvų namuose Kaune, susirinkus artimiausiems draugams per Stasines (tėvas buvo Stasys), po kuklių mamos vaišių svečiai tarsi savaime imdavo šokti. Buvau jau kiek ūgtelėjusi panelė ir „kankindavau“ tėvų draugus. Jie buvo labai geranoriški. Tačiau išsirinkdavau ne bet kurį. Tik tą, kuris, mano supratimu, gerai šoka, o ne kokį trypčiojantį vietoje senuką. „Senukams“ tada buvo gal per trisdešimt... Gal po daugelio metų tie tolimi ir beveik pamiršti vaikystės įspūdžiai sapno pavidalu sugrįžo į mano Šokių salę knygoje“, – prisimena V. Palčinskaitė.
Kiek autobiografiškumo Aido Puklevičiaus romane?
„Išsiilgau naujo romano, taip išsiilgau, kad rašymo nesutrukdė nei karantinai, nei vasara, nei darbai“, – sako gruodį romaną „Rytoj manęs nebus“ pristatysiantis rašytojas, komunikacijos specialistas Aidas Puklevičius. Romanas apie paskutinį gyvenimo pusmetį – taip jį apibūdina autorius.
„Labai ilgai gyvename taikoje ir galbūt dėl to tapome be galo jautrūs, trapūs, panikuojame nuo menkiausių dalykų, karantiną vadiname genocidu. Pagalvojau, o ką jeigu tą išpaikintą žmogų įkištume į tikrai sunkią situaciją, kai sužinai, kad po pusės metų mirsi. Tada pradedi galvoti, kaip gyvensi tą pusmetį ir supranti, kad tie pasvarstymai gali būti ir juokingi, ir tragiški. Nusprendi, kad reikia padaryti tai, ką seniai buvai pasižadėjęs, tarkim, pradėti vaikščioti į sporto klubą. Bet kas iš to? Vien tam, kad per laidotuves žmonės stebėtųsi, kad turėjai gražius bicepsus? Kita vertus, o kaip pranešti apie mirtį tėvams? Gyvenimas – ir juokingas, ir graudus. Įsivaizduoti juoką be verksmo, verksmą be juoko – sunku“, – romano idėją atskleidžia A. Puklevičius.
Romanas apie ne itin paklausią profesiją
Istorinių romanų autorė Gina Viliūnė metų pabaigoje pristatys aštuntąją knygą „Budelio mokinys“, nukeliančią į XVI a. Vilnių. Tų laikų mieste mirties bausmės tapdavo įvykiu, sutraukdavusiu minias, o budelis buvo labai svarbi, tačiau ne itin mėgiama profesija. Ką reiškė vykdyti tokias pareigas?
Romane prieš akis skleidžiasi sodri XVI a. Vilniaus panorama, sklidina istorinių detalių ir spalvingų miestiečių gyvenimo scenų, o miesto gatvėse ir užkaboriuose plėtojasi nuotykių pilna ir vis labiau įtempta detektyvinė istorija. Apie teisės studijas Bolonijoje svajojęs Adas tampa prieštaringai miestiečių vertinamo meistro mokiniu, išgyvena pirmąją meilę ir susiduria su neteisybe – gražuolė tarnaitė Benigna nepelnytai apkaltinama nužudymu. Vaikinas ryžtasi ją išgelbėti ir pateikti įrodymų.
„Budelis viena kontroversiškiausių asmenybių istorijoje. Budelio vykdoma egzekucija buvo vadinama teatru, nes vykdavo ant pakylos ir sutraukdavo daug žmonių. Miestiečiai suprato, kad budelis privalomas miestui, iš kitos pusės – stipriai nekentė ir nepriėmė budelio į savo bendruomenę. Ilgai galvojau į kokį žanrą įtalpinti šią istoriją. Labai seniai svajojau parašyti detektyvą. Pradėjus dėlioti supratau, kad budelio asmuo netinka detektyvui, nes miestiečiai jo vengdavo ir apeidavo ratu, jis nebuvo bendruomenės dalis. Taigi budelis negalėjo būti tyrėju, netiko mano sumanymui ir taip atsirado jaunutis budelio mokinys“, – apie naują knygą pasakoja G. Viliūnė.
Puikus poetas vėl imasi romano
Dar viena laukiama knyga – vieno ryškiausių poetų, Nacionalinės premijos laureato D. Kajoko romanas „Skudurėlių šventė“. Tai prieš aštuonerius metus pasirodžiusio romano „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ tęsinys. Naujame romane taip pat į visumą susilieja realybė ir mitas, pasitelkiama baltų mitologija, senovės lietuvių legendos ir pagoniškosios lietuvių mąstysenos atgarsiai. Romane veikia tas pats pagrindinis herojus Danielius Aušautas, gyvenantis prie to paties ežero, kur knibžda esybių ir nesybių. Romane „Skudurėlių šventė“ – daug keistų nutikimų, linijinei logikai sunkiai paklūstančių vaizdų, nelauktų sprendimų, bet iš esmės jame bandoma kalbėti apie žmogaus prigimtį, jo gyvenimą, meilę ir mirtį. D. Kajokas sugeba meistriškai atspindėti vidines žmogiškąsias dramas ir, žinoma, atveria kalbos grožį.
