Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje simfoninio dirigavimo studijas prof. Juozo Domarko klasėje prieš ketverius metus baigęs K. Variakojis melomanams iki šiol buvo geriau žinomas kaip vienas iš šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ įkūrėjų.

Pirmąsias muzikos pamokas K. Variakojis gavo gimtuosiuose Biržuose: nuo ketverių metų muzikos mokykloje jis griežė smuiku. Kaip perspektyvus smuikininkas vėliau buvo priimtas į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, tačiau su bendramoksliais lankydamasis LNOBT spektakliuose, būsimasis muzikantas vis dažniau stebėdavo ne sceną, o dirigento pultą ir virš jo plasnojančią batutą...

Ar pačiam stoti prie LNOBT dirigento pulto jau tada buvo jūsų svajonė?

Iš tiesų pirmąkart šio teatro simfoniniam orkestrui dirigavau jau prieš 10 metų. Tuomet čia buvo statoma Wolfgango A. Mozarto opera „Figaro vedybos“. Buvau abiturientas, ir mano mokytojas Martynas Staškus leido man repeticijoje padiriguoti operos uvertiūrą...

LNOBT užkulisiuose sukiojuosi jau keletą metų. Dalyvavau „Baletų triptiko“ repeticijose, Modestas Pitrėnas pakvietė būti jo asistentu statant Giacomo Puccini „Turandot“, o neseniai – ir Sergejaus Prokofjevo „Lošėją“. Šiame teatre jau muzikuoja nemažai mano mokyklos ir studijų laikų draugų, tad čia jaučiuosi puikiai.

Kai nuolat girdime, kad su žymiais pasaulio orkestrais koncertuoja Mirga Gražinytė ar Giedrė Šlekytė, gali pasirodyti, kad jauniems dirigentams šiandien visos durys atviros. O iš tiesų: ar Lietuvoje jaunimui sunku „prasibrauti“ iki simfoninio orkestro dirigento pulto?

Lietuvoje studijavusiam dirigentui – labai sunku! Jau baigdamas mokyklą ir rinkdamasis dirigento profesiją mąsčiau apie tai, kas bus, jeigu taip ir nesulauksiu galimybės diriguoti orkestrams. Todėl, o ir norėdami atgaivinti modernios muzikos atlikimo kultūrą Lietuvoje, 2013 m. kartu su kompozitoriumi Dominyku Digimu subūrėme ansamblį „Synaesthesis“, kuris egzistuoja iki šiol. Bakalauro studijų metu, galima sakyti, neturėjau sąlyčio su jokiu kitu muzikos kolektyvu: dirigavau tik šiam ansambliui. Per septynerius metus su juo nemažai nuveikėme ir jau regime rezultatą: gegužės pradžioje „Synaesthesis“ vyksta gastrolių į Niujorke rengiamą festivalį „Bang on a Can. Long Play“, kuriame turėsime du koncertus.

Tačiau prieš porą metų sau prisipažinau, kad vien ansamblio mano savirealizacijai nepakanka: juk tiek metų studijavau simfoninį dirigavimą... Ėmiau rodyti daugiau iniciatyvos ir gavau galimybę dalyvauti rengiant naujus teatro pastatymus.

Jau ketverius metus bendradarbiauju su tarptautiniu aktualiosios muzikos festivaliu „Gaida“: jo koncertuose teko diriguoti ir Lietuvos nacionaliniam simfoniniam, ir Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrams. Tiesą sakant, LNOBT orkestras yra paskutinysis iš sostinės simfoninių, su kuriuo dar nebuvo tekę viešai pasirodyti.

Be to, jau penktą sezoną vadovauju Alytaus jaunimo simfoniniam orkestrui „Svajonė“.

M. Aleksos nuotr.

Daugiausiai patirties sukaupėte diriguodamas šiuolaikinės muzikos kūrinius, tad debiutas „Baletų triptiko“ spektaklyje su Antano Jasenkos baletu „Pradžioje nebuvo nieko“ turėtų būti jums palankus...

Iš tiesų man patinka ir klasikinis repertuaras, tiesiog iki šiol turėjau nedaug galimybių jį interpretuoti. Ateityje tikrai neatsisakyčiau diriguoti „Turandot“ arba „Lošėją“... Modernią muziką suvokiu kaip gyvą klasikinės muzikos tradicijos tąsą ir džiaugiuosi pamažu rasdamas sau vietos didžiosiose scenose.

Žaviuosi suomių dirigentu Esa-Pekka Salonenu, Londono filharmonijos orkestro vyriausiuoju dirigentu, šįmet pradėsiančiu San Francisko simfoninio orkestro meno vadovo kadenciją. Anksčiau, būdamas Los Andželo filharmonijos orkestro meno vadovu, E.-P. Salonenas šokiravo konservatyviai nusiteikusius JAV simfoninės muzikos mylėtojus pristatydamas jiems pačią įvairiausią šiuolaikinę muziką. Labai norėčiau pabendrauti su E.-P. Salonenu ir tikiuosi, kad viešint Niujorke tai pavyks padaryti.

Debiutas LNOBT kartu taps ir Jūsų debiutu baleto spektaklyje. Tikriausiai anksčiau nėra tekę diriguoti šokėjams?

Dėl to labiau jaudinčiausi, jei A. Jasenkos balete nebūtų naudojamas click track, arba orkestro atliekamos muzikos sinchronizavimas su elektroniniais garso efektais. Baleto trupė spektaklį repetavo pagal tą patį ritmą, kurį diriguodamas girdėsiu savo ausinėse. Nuklysti tiesiog nebus galimybės...

Žinau, kad esate maratonų gerbėjas. Ar bėgiodamas irgi pasiimate ausines?

Niekada! Bėgdamas Neries pakrantėmis nuo visko atsiriboju: kaip tikras sportininkas, klausausi tik savo kūno. Maratoną esu bėgęs, bet man labiau prie širdies trumpesnės – 10 km distancijos. Dalyvauju Lietuvos čempionatuose, stengiuosi gerinti asmeninius rezultatus. Apskritai esu judesio žmogus – visko žymiai greičiau išmokstu judėdamas.

Tiesa, netrukus mano gyvenimo ritmas turės pasikeisti, nes su žmona Justina susilauksime pirmagimės dukrelės. Nuo šio laukimo darausi jautresnis, imlesnis įvairioms baimėms. Stipriau jaučiu savo vidinius angelus ir demonus.