UNESCO saugomas Falunas su istorine vario kasykla ir mažučiais dailučiais senoviniais tamsiai raudonais namukais baltomis langinėmis, slidinėjimo kurortai, miškų masyvai ir dar daug švediškų įdomybių man atsivėrė, kai prieš metus atsikėliau čia gyventi.
Švedai manęs dažnai klausia, kodėl atvykau gyventi būtent į Morą, nedidelį Švedijos viduryje esančio Dalarnos regiono miestelį su 20 000 gyventojų. Atsakau tiesiai šviesiai – tai vienintelė vieta, kur man pavyko gauti darbą.
Ieškodama jo ir pildydama anketas internetu, suvedusi savo lietuvišką asmens kodą, iškart gaudavau atsakymą „klaida“, nors iš skelbimų supratau, kad vokiečių kalbos mokytojų visoje Švedijoje trūksta. Tarkim, mokykloje, kur dabar dirbu, kurį laiką vokiečių kalbos pamokos nevyko, o mano kandidatūra buvo vienintelė...
Jau 100 metų žurnalas MOTERIS – Tavo įkvėpimo šaltinis. Kaip keitėsi žurnalų viršelių „veidas“, sužinokite ČIA.
Kalbų mokytojų trūksta visoje Švedijoje. Tiesiog šioje šalyje gauti darbą neturint švediško asmens kodo (personnummer) sudėtinga. O pagyventi Švedijoje ir užsidirbti nelietuvišką pensiją norėjau seniai, ypač dirbdama paskutinį darbą Lietuvoje – Kauno technologijos universitete dėstydama švedų kalbą. Jau nepamenu, kaip man pavyko „apgauti kompiuterį“ – ar įvedžiau savo gimimo datą su nuliais, ar su kitokiais skaičiais, bet vieną sykį pavyko pateikti savo kandidatūrą švediškoje internetinėje svetainėje.
Darbo pokalbis įvyko... telefonu! Ir 2019-ųjų sausio pradžioje jau žengiau į pačiame Moros pakraštyje esantį tuščią butą, gautą per savo mokyklą (neturint švediško asmens kodo ilgam išsinuomoti būstą sunku). Kai pagaliau man buvo suteiktas laikinas asmens kodas, kreipiausi į savo agentūrą prašydama mažesnio buto arčiau centro ir savo mokyklos.
„Gerai, – gavau atsakymą. – Užrašome Tave į eilę. Bus po ketverių metų!“ Dar prieš atvykdama gavau vienintelį pasiūlymą pasirinkti – ar noriu automobilio vietos su elektros dėžute, kad būtų galima pašildyti variklį, ar be. Išsirinkau – su. Kai atvažiavau, paaiškėjo, kad mano mašinoje nėra įmontuoto brangaus variklio šildytuvo... Švedijoje daugelyje aikštelių vietos sunumeruotos, kad žiemą kiekvienas norėdamas užvesti automobilį galėtų pašildyti variklį naudodamasis savo elektros dėžute. Ir žemesnė nei 25 laipsniai šalčio temperatūra – ne kliūtis vaikams eiti į mokyklą.
Kalnai, upės, ežerai ir miškai, miškai…
Pro savo buto miegamojo langą matau mišką. Įspūdis toks, kad visa Dalarna yra nesibaigiantis miškas. Kur ne kur – dailus miesteliukas, ežeriukas, upė, o ištisai – miškai, miškai, miškai su kalnais tolumoje. Nenuostabu, kad bene populiariausi čionykščių gyventojų užsiėmimai yra medžioklė ir paukščių stebėjimas. Švedijos medžiotojų sąjungoje yra 300 000 narių, kone kiekvienas vyresnis Dalarnos gyventojas turi arba šautuvą, arba žiūronus ir knygą su paukščių nuotraukomis bei garso įrašais.
Stebėti Dalarnoje tikrai yra ką. Žvėrių ir Lietuvoje retų ar apskritai nematytų sparnuočių galima išvysti net miestų parkuose, o užmiestyje jų apstu. Vietinių nenustebins briedis, stirna, gervė, laukinė žąsis ar karališkasis erelis, o štai gandrų čia nėra, todėl švedams Lietuvoje ypatinga pamatyti šiuos raudonkojus. Dėl gamtos grožio Dalarną yra pasirinkę gyventi nemažai vokiečių ir olandų. Daug žmonių čia turi sodybas, atvažiuoja poilsiauti.
Didžiausias Švedijos krioklys Njupeskäras yra būtent šiame regione, visai netoli Norvegijos sienos. Tiesa, dydžiu didiesiems Norvegijos kriokliams neprilygsta. Ieškoti reikėtų Fulufjälo kalnuose. Tuose pačiuose reikėtų ieškoti ir seniausio Švedijos, o, pasak vietinių, ir seniausio pasaulyje, medžio. Šios norveginės eglės ilgaamžiškumą lemia gebėjimas „klonuotis“ – jos kamienas gyvuoja apie 600 metų, o kai numiršta, iš to paties šaknų raizginio išauga naujas. Žiemą krioklio ieškoti patartina tik tiems, kurie nori jį pamatyti užšalusį. Tiesa, toks jis buvo ir balandžio mėnesį. Mano patirtis rodo, kad žiema Dalarnoje trunka apie šešis mėnesius: nuo lapkričio iki balandžio, pasninga net gegužę, nors ši Švedijos dalis – dar ne šiaurinė, ir tuo niekas nesistebi!
Iš miškų yra atkeliavęs ir Dalarnos simbolis arkliukas, dar vadinamas Dalos arkliuku. Daugiau nei prieš 400 metų medkirčiai juos pradėjo drožti iš medžių savo vaikams. Dabar šiais keturkojais puošiami namai, o turistai juos perka kaip suvenyrus. Dalarnoje visokio dydžio arkliukų, daugiausia – raudonos spalvos, pripiešta ir pristatyta ant kiekvieno kampo. Didžiausią pasaulyje (Dalahäst) pamatysite prie Avestos miesto, sustoję pavalgyti pakelės restorane. Yra ir mano Moroje, tik mažesnis.
Braškėmis kvepianti Dalarnos širdis
Dalarnos širdimi švedai vadina Siljano ežerą. Iš tikrųjų šis kalnų, miškų ir mažų tradicinių šalies miestelių – mano Moros, dailaus Retviko (Rättvik), Leksando (Leksand), turistų mėgstamo Telbergo (Tällberg), tapybiško Siljansneso (Siljansnäs) ir tarp kalnų slidininkų populiarių Oršos (Orsa) ir Gesundos (Gesunda) – supamas ežeras yra regiono viduryje. Didžiausia ežero sala – Soleriono (Sollerön, ilgis – 8 km, plotis – 4 km), joje, be gyventojų būstų, yra tik viena parduotuvė, viena 6 klasių mokykla ir viena didelė bažnyčia – garsėja gražiausiu Švedijos kempingu ir braškėmis. Beje, šios, nors ir blyškokos, yra rūgštesnės ir dvigubai brangesnės už belgiškas. Norintiesiems keliauti pėsčiomis ar dviračiais čia puikios sąlygos – aplink visą ežerą įrengtas specialus takas (Siljansleden), jis veda pro dailųjį Retviką, Morą, Oršą ir Leksandą.
Atvykus prie Siljano žiemą, galima pataikyti į čiuožimo varžybas. Jos dažnai vyksta ant užšalusio ežero. Žiemą ypač gražus Siljano ir Soleriono vaizdas atsiveria leidžiantis kalnų slidėmis nuo Gesundos kalno (Gesundaberget), o ežero ir Siljansneso miestelio – nuo 361 m Bjorko kalno (Bjorkberget). Pastarąjį kalną siūlau aplankyti ir dėl čia esančio gamtos rezervato su įrengtu 2 km pėsčiųjų taku. Jei atvažiuotumėte balandžio 30 d., patektumėte tiesiai prie tradicinio milžiniško Valpurgijos laužo, – prie jo susirinkę žmonės dainomis kviečia pavasarį. Netoli Siljansneso yra privačių lėktuvų oro uostas ir gyvenvietė, kurioje prie kiekvieno namo vietoje automobilio garažo stūkso lėktuvų angaras.
Prie Siljano ežero yra ir manoji Mora, didžiausias paežerės miestas (20 000 gyventojų). Ši vieta žinomiausia dėl dviejų dalykų: čia gyveno bei kūrė vienas garsiausių Švedijos dailininkų Andersas Zornas ir čia rengiamos itin didelės slidinėjimo varžybos „Vasaloppet“. Kasmet į vasario pabaigoje, 9-ąją metų savaitę (švedai laiką skaičiuoja savaitėmis), vykstančias karaliaus Vazos slidinėjimo varžybas suplūsta maždaug 100 000 slidinėjimo aistruolių.
Sportas šiame mieste itin svarbus. Teko sutikti Stokholme gimusių švedų, kurie specialiai persikraustė į Morą, kad būtų arčiau gamtos. Čia puikios sąlygos slidinėti kalnų ir lygumų slidėmis, o vasarą tomis pačiomis trasomis – važinėti kalnų dviračiais. Populiariausi Dalarnos slidinėjimo kurortai yra Salenas (Sälen) ir Idrė (Idre), taip pat, nors trasos čia ir trumpesnės, – pagal kalnus pavadinti Orsa Grönklittas ir netoli Soleriono esanti Jesunda. Abu yra apie pusvalandį kelio nuo Moros, tik į skirtingas puses.
Mano gimnazija yra ir elitinė sporto mokykla, kurioje mokoma žaisti ledo ritulį, futbolą, važinėti kalnų dviračiais, slidinėti lygumomis. Krepšinis čia ne toks populiarus kaip ledo ritulys ir švediškas žaidimas grindų riedulys (innebandy). Žiemą per pertraukas vaikai mėgsta žaisti ledo ritulį mokyklos čiuožykloje. Kai tik pradėjusi dirbti paklausiau, kokia mėgstamiausia jų pamoka, beveik visi atsakė: „Sportas.“ Ilgainiui pamačiau, kad čia sportiški visi – ir maži, ir seni. Dėl to švedės rengiasi pirmiausia patogiai, sportiškai. Grožis joms rūpi menkai. Retai išvysite vietinę su sijonu ir aukštakulniais, o štai šiltus botus turi dažna. Aš jau irgi turiu nuo lietaus saugančias kelnes. Jas užsimaunu ant džinsų (šiuos mūvėti mokytojams yra įprasta), kai lyja. Labai praverčia ir specialus dviratininko lietpaltis – juo galima užsidengti ir vairuojamąją dalį. Dauguma vaikų į mokyklą važiuoja dviračiais, iki apledija keliai. Visi būtinai mūvi šalmus. Be įprastų vasaros, rudens ir kalėdinių atostogų, mokiniai dar turi sporto atostogas – 9-ąją metų savaitę.
Dar gyvendama Lietuvoje pažinojau moterį, kuri kiekvieną vasarą važiuodavo į Vansbre (Vansbro) vykstančias plaukimo varžybas – vienas masiškiausių Europoje. Daugybė mėgėjų iš viso pasaulio brenda į didžiausią Dalarnos Vesterdolelveno (Västerdalälven) upę ir plaukia 3000 m. Beje, pernai vandens temperatūra siekė +14 ºC.
Trečias dalykas, kurį žino kiekvienas švedas, yra Moros peiliai (morakniv). Iš tikrųjų, kiek teko gyvenime turėti peilių, šie – aštriausi. Aišku, yra ir specialių Dalarnos arkliukams drožinėti.
Dalarnos retenybės
Nors gražioji Mora yra didžiausias miestas prie Siljano ežero, Dalarnos didžiausieji – Borlengė (Borlänge) ir Falunas (Falun). Pastarajame yra įspūdingas UNESCO saugomas objektas – muziejumi paversta sena milžiniška įgriuvusi vario kasykla. Netoli jos vis dar stūkso mažučiai dailučiai senoviniai tamsiai raudoni namukai baltomis langinėmis, kuriuose prieš šimtą ir daugiau metų susigrūdę gyveno kasyklos darbininkai.
Beje, Švedijos namai tamsiai raudonai rudi yra dėl Falune gaminamų natūralių dažų. Šių sudėtyje esantis geležies oksidas apsaugo medieną, tad tokie namai yra praktiški. Jie ypač paplito XIX amžiuje, o prisidėjo prie to netoli Faluno, Sundborne, gyvenęs dailininkas Carlas Larssonas – visi švedai panoro susikurti idilišką šeimos gyvenimą tokios spalvos namuose, kaip kad savo paveiksluose vaizdavo šis menininkas. Tad jei važiuosite į Faluno vario kasyklą, aplankykite ir jaukius dailininko namus-muziejų.
Dar vienas šio regiono turtas – šiaurinėje Dalarnoje esantis Elvdoleno (Älvdalen) miestelis. Čia yra porfyro, į granitą panašios šiems kraštams būdingos uolienos, muziejus. Elvdolenas ypatingas ir tuo, kad čia kalbama visiškai kitokia nei švedų kalba (älvdalska). Negana to, iš maždaug 7000 jo gyventojų kitaip kalba tik apie 1000 žmonių, ir šią kalbą bandoma išsaugoti. dar šis miestelis ypatingas tuo, kad čia išaugo princesė Sofia. Kadangi švedai myli savo karališkąją šeimą, šį faktą žino visi. Visi laikraščiai skelbė, kai nekilminga manekenė ištekėjo už Švedijos princo Carlo Philipo. O visai neseniai, lapkričio 29 d., princesė Sofia buvo grįžusi į gimtąjį miestą, į naujos mokyklos atidarymo šventę, ir netgi pavalgė mokyklos valgykloje su mokiniais ir personalu!
Tradicijų zona
Dalarną patys švedai vadina švediškiausiu Švedijos regionu, nes čia yra daugiausia išlikusių tradicijų ir senovinių kaimų. Į mažą miestelį Leksandą kasmet suplūsta beveik 30 000 lankytojų (daug daugiau, nei yra vietos gyventojų) pažiūrėti, kaip tradiciniu senoviniu būdu vien žmonių rankomis iškeliamas 25 m aukščio vidurvasario stulpas (majstangen). Dauguma švedžių tada pasipuošia įspūdingais gyvų gėlių vainikais ir nacionaliniais drabužiais. Jie čia apskritai labai mėgstami ir branginami, vilkimi per šventes. Žinoma, kiekvieno krašto tradiciniai kostiumai skiriasi. Mane iš visų kostiumo elementų labiausiai žavi spalvingos siuvinėtos rankinės.
Beveik kiekviename kaime yra visuomeninės paskirties pastatas (bygdegård), kuriame vyksta šventės, paskaitos, pamokos, kalėdinės mugės ir pan. Jame paprastai yra į aktų salę panaši erdvė, gerai įrengta virtuvė su visais reikalingais prietaisais ir indais, daug kitokių patalpų, didesniuose pastatuose įrengti net nakvynės kambariai.
Man ypač įsiminė vienas toks renginys – džiazo ir bliuzo koncertas 7000 gyventojų turinčiame Skatungsbyne (Skattungsbyn). Ši vietovė žinoma dėl savo Liaudies universiteto (Folkhögskola), o populiariausia jame yra ekologiško ūkininkavimo ir tvaraus gyvenimo būdo vienų metų studijų programa. Čia jaunimas mokosi to, ką žino kiekvienas Lietuvos pensininkas: kaip savo sklypelyje užsiauginti daržovių. Koncerto pagrindinė publika ir buvo šios mokslo įstaigos studentai. Jie smagiai sau lingavo į taktą ir šoko pasipuošę savo suglamžytais lininiais ir sulopytais vilnoniais drabužiais, vienas – net su vilnonėmis šlepetėmis, greta pasiturinčių paauksuotų pensininkų ir šeimų su vaikais. O koncertavo irgi šio universiteto įvairių muzikos specialybių studentai – taip pat šaunūs jauni žmonės: tatuiruoti, apyrankiuoti, auskaruoti muzikantai, dainininkai, garso režisieriai…
Per koncerto pertrauką, žinoma, buvo vadinamoji fika (be jos neapsiena nė vienas renginys) – kavos pertraukėlę su skanėstais. Švedijoje visur galima nusipirkti atvirukų su pavaizduotais skaniu pyragu, puodeliu kavos, Švedijos vėliava ir užrašu „fika“. Ši ceremonija privaloma tiek darbe, tiek namie. Net sporto klube stovi termosas, kad žmonės ar ryte, ar vakare galėtų atsigerti kavos, ką jau kalbėti apie visokius laukiamuosius. Švedai po suomių kavos geria daugiausia Europoje. Sriubčioja ją dažniausiai su pienu, iš didelių puodelių kavinėse.
Beje, išpopuliarėjus Tarptautinės vaikų taikos premijos laureatei už ekologiją kovojančiai Gretai Thunberg, šioje šalyje vienkartiniai puodeliai nebemadingi. Gaila, bet traukinius ir lėktuvus ši tendencija aplenkia. Privalumas tas, kad jei pirksite kavos traukinyje, nemokamai galėsite jos papildyti. Jei grįšite su senu puodeliu į kavinę, jums bus įpilta antra tiek... Ir, be abejo, – su šypsena. Švedai bet kokiomis sąlygomis stengiasi būti atsipalaidavę ir šypsotis. Visada eidama į parduotuvę žinau, kad būtinai sutiksiu besišypsančių kolegų arba mokinių. Gyvenimo mažame miestelyje ypatumas.
Mokiniai į visus mokytojus, į mane – taip pat, kreipiasi vardu. Per pertrauką iš tolo moja šaukdami: „Hej Ingrida!“ („Labas, Ingrida!“). Kad visi sako „tu“, priprasti buvo sunku, bet dabar ir pati taip kreipiuosi į mokyklos direktorių. Per kiekvieną pamoką kas nors prašo: „Ingrida, paduok man pieštuką!“ O mokyklos valytoja kasdien sušluoja toną perpus perlaužtų pieštukų, flomasterių, sudraskytų popierių, sąsiuvinių. To, ką gauna nemokamai (maistas taip pat nemokamas), mokiniai, deja, nevertina. Mano manymu, jauni švedai išlepinti, nesaugo savo daiktų. Ir tai, kad daug nemokamai gaunamo maisto išmetama, jiems nerūpi, nors išmetamo maisto skaičiavimo akcijos čia rengiamos nuolat. O patiekalai skanūs, visada yra skirtų vegetarams ir alergiškiems vaikams, salotų. Kai budžiu pusvalandį valgykloje, maistas man nekainuoja.
Ir mokiniams, ir mokytojams daug džiaugsmo teikia kelis kartus per metus minima gryno oro diena (friluftsdagen). Ji suplanuojama iš anksto, ir visi, nesvarbu, koks oras, privalo būti lauke ir ką nors veikti. Galima slidinėti kalnų ar lygumų slidėmis, žvejoti su tikrais poledinės žūklės meistrais ant ledo, leistis nuo kalniukų rogėmis, vaikščioti miške, čiuožinėti pačiūžomis ir pan.
Kartą per metus vaikai mokosi išsigelbėti iš eketės. Gaisrininkų prižiūrimi jaunieji savanoriai šoka į eketę su drabužiais. Praėjusiais mokslo metais – tądien buvo 15 laipsnių šalčio – savanorių atsirado tik trys.
Esu dėkinga likimui, kad pakliuvau būtent į Dalarną, – į šį regioną specialiai keliasi žmonės, kurie nori gyventi arti gražios gamtos. Kartais pagalvoju, kad šis gyvenimo posūkis tarsi buvo įrašytas į mano likimo knygą. Prieš palikdama Vilnių susitikau pietų su viena švede – Gunilla Possenius, ji anksčiau gyveno mūsų sostinėje. Moteris kasmet atvyksta į savo prieš daugiau kaip 15 metų Lietuvoje įkurtą Tarptautinę Kalėdų mugę. Kasmet susitinkame papietauti. Kai pasakiau, kad išvažiuoju į Morą, Gunilla tarė: „O, ten gyvena mano vyro brolis su šeima.“ Šie žmonės man labai padėjo ir padeda, be jų būtų buvę labai sunku.
