Kino ekrane bus galima pamatyti lietuvių kino autoriaus, jau beveik 4 dešimtmečius kuriančio savitą, poetine pasaulėjauta pulsuojantį kiną, filmus: į kino klasikos fondą įrašytas juostas „Amžinoji šviesa“ (1987), „Žuvies diena“ (1989) bei naujausią darbą „Kita tylos pusė“ (2019).
Pasak „Skalvijos“ programos sudarytojos Eglės Maceinaitės, surengti šį filmų ciklą paskatino Aloyzo Jančoro dokumentinis filmas „Tulpių laukas“ (2019), kurio premjera įvyko pernai kino festivalyje „Scanorama“. Tai pasakojimas apie A. Puipą ir jo brolį Audrių Puipą, trumpai gyvenusį, bet palikusį išskirtinai originalią tapybą. Algimantui brolio mirtis prieš 20 metų tapo didžiausia netektimi.
„Tulpių lauke“ A. Jančoras atskleidžia ne tik brolių tarpusavio ryšį, bet ir kviečia leistis į filmo „Kita tylos pusė“ kūrimo užkulisius. Daugiau A. Jančoras papasakos vasario 6 d. po filmo „Tulpių laukas“ peržiūros.
Už kino vaizdų poetinę realybę nacionaline premija įvertintas A. Puipa sukūrė apie dvi dešimtis filmų („Velnio sėkla“ (1979), „Nebūsiu gangsteris, brangioji“ (1979), „Arkliavagio duktė“ (1981), „Moteris ir keturi jos vyrai“ (1983), „Bilietas iki Tadž Mahalo“ (1990), „Elzė iš Gilijos“ (1999), „Nuodėmės užkalbėjimas“ (2007), „Miegančių drugelių tvirtovė“ (2011) ir kt.), tačiau vienu reikšmingiausių savo darbų vadina kūrybinės laisvės pojūtį žymėjusią „Amžinąją šviesą“. Daugiau apie filmo sukūrimo aplinkybes A. Puipa papasakos prieš seansą vasario 12 d.
Trumpai pakalbinome režisierių apie ryškiausius jo kūrybos bruožus ir pasirinkimus.
Kaip jūs pats save matote tada ir dabar? Ar įmanoma atsitraukti ir pažiūrėti į save iš šalies? Kokius ryškiausius pokyčius įžvelgiate savo kūryboje?
Nesu teoretikas. Tingiu save analizuoti. Man labai smagu skaityti kokius studentų diplominius darbus, kuriuose analizuodami mano filmus jie randa magiškojo realizmo, išvedinėja sapnų teorijas. Magiją kuria tie sapnai, kuriuos realizuoju gyvenime, turėdamas galimybę dirbti kine.
„Amžinoji šviesa“ buvo lūžinis filmas. Išgyvenom perestroikos laikus. Tai buvo šimtasis lietuviškas filmas, niekas nežinojo, kuo baigsis kelionė į Maskvą – gal mane suims, gal uždraus kurti. Pamenu, atvežėme filmą, visi įsitempę, nežino, ko laukti. Peržiūroje dalyvavo ir Amerikos žurnalistai, – lyg ir demokratija. Po peržiūros sako man: „Mus tenkina“. Net į tą personažą karininką ramiai pasižiūrėjo. O man prieš išvažiuojant jau garantavo, kad nebegrįšiu. Tai buvo pirmas pajutimas, kad esu visiškai laisvas. Toks proveržis. „Amžinoji šviesa“ man žymėjo laiką, kai pradėjau įgyvendinti bet kokią fantaziją. Toliau buvo „Bilietas iki Tadž Mahalo“, kurį finansavo draugas kazachas už savo pinigus.
Nuo 1987 m. su „Amžinąja šviesa“ prasidėjo kaip ir autorinio kino periodas. Iki to laiko jutau stiprų Žalakevičiaus buvimą šalia. Jis pasiūlė idėją filmui „Moteris ir keturi jos vyrai“. Gal būtų užtekę ir šio filmo, kad įeičiau į Lietuvos kino istoriją. Toliau dirbau su literatūra. Ji pasižymi charakteriais, dramaturgija. Pats sprendi, kaip interpretuoti literatūros kūrinius.
Visada įdomu, kaip jūs pasirenkat literatūrą? Ar yra bendras vardiklis, ar kaskart skirtingai?
Vienas bendras požymis, kad noriu tai daryti... Perskaitai knygą, užverti, gal ir gera knyga, bet ne tavo: ne tavo tema, ne tie interesai. Jei perskaitai ir ji grįžta vaizdais, sapnais, vizijomis, supranti, kad tave užkabino.
Septynerius metus atidaviau Jurgai Ivanauskaitei. Gal tai ir nėra geriausi mano darbai, bet labai įdomu buvo gilintis į moters pasaulį, atrasti Jurgos paslaptis, kurios taip traukė jos skaitytojus. Jie ją dievino. Buvo momentas, kai ji sakė: „Visiškai ne mano, ką tu darai“. Bet tik pirminiuose mūsų apmąstymuose. Paskui sakė: „Gal ir gerai, kad tai nėra mano knygos klonas, o savarankiškas kūrinys“.
Didžiausias įvertinimas man yra autoriaus įvertinimas, galimybė keliauti savo takais. Man dažnai priekaištauja, kad perdirbu kūrinius, kad nereikėjo visai imtis, bet kiekvieno autoriaus požymis yra perkurti. Literatūra visada laimi, laikoma, kad ji aukščiau už kiną ir kurdamas filmą nesugebėsi perteikti visko, ką parašė autorius.
Taip išgryninote savo stilių, kad net atsirado puipizmo terminas. Ar jums svarbu, kad atpažintų jūsų filmus pagal jūsų autorinį braižą?
Tarsi mano atpažinimo ženklas... Ką reiškia, sunku įvardinti. Vienas iš kritikų sugalvojo šį terminą kaip balandžio pirmosios pokštą. Žiūriu, jis visai rimtai priimamas. Nesistengiu, kad kas būtų taip pavadinta. Man reikėjo to banginio, šokančio iš vandens (šiuo epizodu prasideda naujausias režisieriaus filmas „Kita tylos pusė“ – rež. pastaba). Sako, tai puipizmas. Na gerai, priimu. Arba degantis žmogus iš filmo „Vilko dantų karoliai“. Jau specialiai stengiuosi, kad laikas nuo laiko mano filme pravažiuotų degantis žmogus ant dviračio. Tai yra žaidimas, bet jis sukuria tarsi tokią metaforą.
Jūs dažnai cituojate Vytauto Žalakevičiaus frazę, kad žmonės neretai užbėga į kino teatrą pasislėpti nuo lietaus. Ar žinote, kad ji užrašyta ir virš „Skalvijos“?
Labai įdomu, nes mano naujas filmas baigiasi šia fraze. Tai labai paradoksali frazė. Kinas yra visoks: politinis, dramatiškas, bet iš principo tai fantomas. Tu viską apjungi tam, kad iššauktum žiūrovo emocijas. Tu jį apgaudinėji ir iš tikrųjų imituoji pasaulį. Studentams sakau, – sveiki atvykę į Hario Poterio mokyklą. Jūs visą gyvenimą versite žmones verkti, pergyventi, jausti, o iš tikrųjų tas emocijas imituojate. Kinas yra iliuzijų pasaulis.
Ar pats einate žiūrėti filmų į kino teatrą kaip žiūrovas?
Pasižiūriu, kas mane domina. Kai mane domina vienas ar kitas režisierius, būtinai stengiuosi pamatyti jo filmus. Einu žiūrėti, kaip kiti traukia triušius iš skrybėlės, kaip jų meistrystė skleidžiasi. Kartais ir pasinaudoji. Bergmanas sakydavo: aš žiūriu ir aš vagiu. Pasaulis veikia tokiu principu – kažkas atranda naujas raides, o kažkas tomis raidėmis naudojasi. Tokia kino specifika.
