„Visų pirma – vieną profesiją jūs jau turite. O antra – jaunas žmogau, dainavimas tikrai ne jums“, – kadaise garsus Rusijos operos bosas rėžė jaunam trimitininkui, nepriimtam į operinio vokalo studijas.
Šiandien tas trimitininkas pagrindines operų partijas dainuoja garsiausiuose pasaulio teatruose, kur jo scenos partneriais yra tapę ir lietuvių dainininkai Asmik Grigorian, Aušrinė Stundytė, Violeta Urmana, Kostas Smoriginas.
Vienas iš vokalo pedagogų, į kuriuos kreipėtės apsisprendęs tapti operos solistu, buvo lietuvių tenoras Virgilijus Noreika. Kaip su juo susipažinote?
Pas profesorių V. Noreiką mane pakvietė jo studentas, mano draugas Gediminas Varna-Tiškevičius. Jo namuose ir apsistojau, dešimčiai dienų atvykęs į Vilnių iš Sankt Peterburgo. Tai buvo prieš 18 metų.
Man V. Noreika – vienas iš garsiausių dvidešimtojo amžiaus pasaulio tenorų, meistriškumu prilygęs Vladimirui Atlantovui, Franco Corelli, Luciano Pavarotti, Plácido Domingo, José Carreras. Esu laimingas, kad turėjau galimybę lankyti jo dainavimo pamokas. Iki šiol saugau sąsiuvinį, kuriame užsirašinėjau V. Noreikos skirtas užduotis ir dainavimo pratimus. Žinoma, ne visus juos tuomet pavykdavo gerai atlikti, bet informacijos per dešimtį dienų pasisėmiau daugeliui ateities metų.
Be to, V. Noreika buvo pirmasis mano pedagogas – tenoras, nes iki tol vokalą studijavau pas baritonus. Tai svarbu, nes tenorai turi savų virtuvės paslapčių, kurios netinka kitiems balso tipams.
Tada turėjau laiko ir po Vilnių pasivaikščioti – įsivaizdavau, kad neblogai pažįstu jūsų sostinę. Dabar sugrįžęs supratau, kad jos nebeatpažįstu. Per dvi pastarąsias savaites mačiau tik senamiesčio gatvelę, kurioje stovi mūsų viešbutis, ir Vasilijų Barchatovą begalinėse „Lošėjo“ repeticijose... Tarp jų dar turiu mokytis naujas partijas, kurias netrukus dainuosiu kitų teatrų pastatymuose.
Kas tie baritonai, mokę jus dainuoti?
Pirmasis buvo ilgametis Sankt Peterburgo Michailovo teatro, kurio operos trupei dabar pats priklausau, solistas Stanislavas Burejevas. Kartą gastroliuodamas Hamburge išgirdau apie jo netikėtą mirtį ir supratau, kad likau be pedagogo. Programoje, su kuria tuo metu koncertavome, dainavo solistė, studijuojanti Hamburgo aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje. Ji supažindino mane su savo dėstytoju – amerikiečių profesoriumi Williamu Workmanu. Tapau Hamburgo aukštosios mokyklos laisvuoju klausytoju: trimitu uždirbtais pinigais apmokėdavau vokalo pamokas. Po pusmečio kolegas iš orkestro įspėjau, kad dairytųsi man pamainos, nes jau galėjau išsilaikyti iš pajamų, kurias gaudavau kaip spektakliuose dalyvaujantis dainininkas.
Prieš tai pūtėte trimitą garsiojo Marijos teatro orkestre...
... ir visai nesvajojau dainuoti operoje! Galbūt apie tai labiau svajojo mano močiutė, kuri turėjo lenkiško kraujo ir prieš karą buvo laikoma perspektyvia dainininke. Tačiau karas ir šeimos bėgimas nuo tremties viską sujaukė... Gimiau mažame pramoniniame Rudno miestelyje šiauriniame Kazachstane. Vėliau persikėlėme į Sankt Peterburgą, kurį laikau savo vaikystės miestu.
Galiu pasigirti, kad esu iš muzikalios šeimos: mama – vaikų muzikinio lavinimo pedagogė, teta – pianistė. Nuo mažens praėjau visas muzikinio švietimo grandis, kol tapau diplomuotu trimitininku. Dainavau cerkvės chore, visi aplink žinojo, kad turiu neblogą balsą. Bet dainuoti visai nenorėjau.
Pamenu, dar besimokant konservatorijoje mama primygtinai siūlė man paraleliai studijuoti vokalą. Aš tada jai atšoviau, kad esu trimitininkas ir dainininku niekada netapsiu. Esu gyvas pavyzdys to, kad neverta sakyti „niekada“: Dievulis klausė manęs ir juokėsi...
Kas paskatino persigalvoti?
Prasidėjo viskas nuo to, kad draugas dainininkas nuvedė mane pas savo dėstytoją argumentuodamas, kad vokalo pamokos padės geriau pūsti trimitą. Ten įgavęs drąsos, nusprendžiau padaryti malonę aplinkiniams ir, atsiėmęs diplomą kaip trimitininkas, pamėginau stoti į tą pačią Sankt Peterburgo valstybinę N. Rimskio-Korsakovo konservatoriją kaip dainininkas. Neabejojau, kad pavyks – juk jau buvau profesionalus muzikas...
Bet neįstojau. Ir nupėdinau aiškintis šito „nesusipratimo“ pas tuometinį vokalo katedros vedėją – garsų rusų operos bosą Georgijų Seleznevą. Ryžtingai užėjau į jo kabinetą, prisistačiau ir paprašiau paaiškinti priežastis, kodėl taip įvyko.
G. Seleznevas mane prisiminė. Prisiminė netgi tai, kad esu trimitininkas... Jo atsakymas, trumpai tariant, buvo toks: visų pirma, profesiją aš jau gavau, o antra – dainavimo man mokytis neverta, nes operinio balso neturiu.
Neslėpsiu: uždarius kabineto duris, norėjosi necenzūrine leksika prieštarauti katedros vedėjo nuomonei. Visgi pradžiai nusprendžiau susirasti rimtą vokalo pedagogą: juo tapo baritonas S. Burejevas. Gautas antausis suteikė stebuklingą postūmį veikti, kurio taip trūko anksčiau. Daugelį metų mintyse įrodinėjau G. Seleznevui, kad jis buvo neteisus... Netgi po to, kai jo nebeliko šioje ašarų pakalnėje. Kol viena buvusi G. Seleznevo studentė mane įtikino, jog pats profesorius labai džiaugtųsi sužinojęs, kad klydo. Kad jis žiūri į mus nuo debesies ir šypsosi...
O trimito atsisakyti nebuvo gaila?
Grodamas trimitu jaučiau tam tikrą atstumą tarp savęs ir to, ką darau. Pasirodymai scenoje nuo pat konservatorijos egzaminų laikų man būdavo kaip katastrofa: keliai tirtėdavo, kvėpavimas strigdavo... Bet kai išėjau į sceną kaip solistas – šie simptomai, mano didžiausiai nuostabai, dingo: dainuodamas jaučiausi laisvai ir komfortiškai. Tada ir suvokiau, kad tai mano tikrasis kelias.
Keista, nes juk orkestre grojančiam trimitininkui lengviau pasislėpti už kolegų nugarų nei dainininkui, atliekančiam pagrindinę partiją...
Ne visai taip, nes dainininkas teatro scenoje pasirodo prisidengęs personažu. Tuomet gali daryti ką nori, nes tu nesi tu. Esi laisvas, kaip laisvi jaučiasi vaikai, būdami savo susigalvoto pasaulio veikėjais. Žaidi vaikiškus žaidimus, o už tai dar ir pinigus moka... Argi ne nuostabi profesija?
Koks bus Aleksejus, už kurio personažo slėpsitės „Lošėjo“ spektakliuose?
Jei įvardinti vienu žodžiu, Aleksejus – berniūkštis. Judrus, išdykęs, aistringas, azartiškas... Jis – kaip pavėjui nešama plunksna. Nemąstydamas apie pasekmes, įsivelia į visokiausias istorijas. Rytojus jam neegzistuoja. Lošėjai apskritai yra neprognozuojami žmonės. Pasiskolins iš jūsų, o pralošę apkaltins, kam pinigų davėte... Sunku su jais bendrauti, turėti dalykinių reikalų. Apsėsti lošimo aistros, jie nesugeba savęs kontroliuoti: lošti jiems tampa svarbiau už namus, šeimą, meilę, draugus. Laimėjimo, kurį regi tolstančiame horizonte, jie siekia vis beatodairiškiau... Ir tarp muzikantų pasitaiko lošėjų – esu sutikęs ne vieną.
Nepaisant visko, Aleksejus man simpatiškas. Šioje operoje apskritai nėra teigiamų ir neigiamų veikėjų: jie visi – gyvenimo aplinkybių įkaitai, nelaimingi žmonės, kuriuos belieka užjausti.
Jūsų partnerė „Lošėjo“ spektakliuose Bazelyje ir Vilniuje – Asmik Grigorian. Kaip pasveikinote ją, pernai pripažintą geriausia pasaulio operos soliste?
Parašiau žinutę, kad ją myliu! Kad ji šaunuolė, kad kitaip ir būti negalėjo: pretendentų į apdovanojimą buvo daug, o Asmik tarp jų – tik viena...
Su A. Grigorian susipažinau dainuodamas Vasilijaus Barchatovo režisuotame S. Prokofjevo „Ugnies angelo“ pastatyme Michailovo operos teatre. Tai buvo profesinė meilė iš pirmo žvilgsnio: ji tapo mylimiausia mano scenos partnere. Su ja net kalbėtis dirbant nebūtina: spektakliuose persiliedamos viena į kitą šnekasi mūsų vidinės energijos... Ir žiūrovai tai jaučia.
Ar daugiau lietuvių operos solistų teko sutikti pasaulio scenose?
Su Kostu Smoriginu kartu dainavome Briuselyje, kur buvo statomos trys Sergejaus Rachmaninovo operos: „Alekas“, „Šykštusis riteris“ ir „Frančeska da Rimini“.
Taip pat teko laimė dainuoti kartu su Violeta Urmana: tai buvo Pietro Mascagni operos „Kaimo garbė“ spektaklis Michailovo teatre. Pamenu, kai buvau dar pradedantis dainininkas, per televiziją stebėjau „AIDS Gala“ koncerto transliaciją iš Berlyno ir galvojau, kokia tai nuostabi solistė... Nesitikėjau, kad po 15 metų pats šalia V. Urmanos stovėsiu scenoje.
O daugiausiai turbūt yra tekę dainuoti su Aušrine Stundyte. Liubeko teatre kartu pasirodėme „Kaimo garbėje“, Manuelio de Fallos operoje „Trumpas gyvenimas“, Giuseppe's Verdi „Kaukių baliuje“, o vėliau susitikome ir Ciuricho operos teatro „Ugnies angelo“ pastatyme.
Jį režisavo žymusis operos provokacijų meistras Calixto Bieito...
Taip, šis ispanų režisierius neįsižeidžia vadinamas operos bepročiu. Man teko dainuoti net keturiuose jo pastatymuose. Nupasakoti tų spektaklių neįmanoma – juos reikia pamatyti.
Jei tai būtų ne opera, o sporto rungtynes – sakytume, kad C. Bieito nuolat žaidžia ties pražangos riba. Jis mėgsta scenoje rodyti tai, apie ką žmonės vengia kalbėti. Žiūrovus, kurie ateina į operą tikėdamiesi malonios pramogos, tai šokiruoja.
O kuris iš jūsų sutiktų režisierių buvo pats reikliausias?
Neabejotinai – Dmitrijus Černiakovas. Su juo Barselonos „Liceu“ operos teatre statėme Nikolajaus Rimskio-Korsakovo operą „Sakmė apie nematomąjį Kitežo miestą ir mergelę Fevroniją“. Repeticijų metu netekau 10 kilogramų svorio, nes įtampa buvo didžiulė: režisierius, galima sakyti, laikė mane už gerklės, reikalaudamas kelių vienas kitam prieštaraujančių dalykų vienu metu. Bet, kaip ir kiti solistai, prisimenu tai su dėkingumu. Po darbo su tokiu režisieriumi dar ilgai jauti savotišką vakuumą...
„Lošėjo“ scenoje stovės namas. O kur jūsų tikrieji namai?
Mano namai buvo ir liko Sankt Peterburge. Esu Michailovo teatro trupės solistas jau 13 sezonų ir tuo džiaugiuosi. Yra daug po pasaulio teatrus važinėjančių solistų, kurie laimingi nepriklausydami jokiam konkrečiam teatrui. O aš būnu laimingas, kai iš tolimų kelionių tarsi laivas sugrįžtu į savo ramų uostą.
Kokie „uostai“ jūsų lauks po „Lošėjo“ premjeros Vilniuje?
Grįšiu namo dainuoti G. Verdi „Traviatoje“, tada važiuosiu į Maskvą, kur Didžiajame teatre numatomas Piotro Čaikovskio operos „Mazepa“ koncertinis atlikimas. Tiesiai iš ten skrisiu į Briuselį, kur pirmą kartą atliksiu Germano partiją P. Čaikovskio operoje „Pikų dama“. Ilgai bijojau šio vaidmens, bet, matyt, atėjo laikas: juk Germanas, kaip ir Aleksejus – lošėjas...
Tada vyksiu į Paryžiaus nacionalinę operą dainuoti Grigorijaus Otrepjevo partijos Modesto Musorgskio operoje „Borisas Godunovas“. Šį veikalą vasarą statysime ir Zalcburgo festivalyje, tik tuomet jame atliksiu kitą – Šuiskio partiją. Tai bus dar vienas mano debiutas: gavęs Zalcburgo festivalio pasiūlymą, neįstengiau jam atsispirti. Tuo labiau, kad pastatymą turėjo diriguoti garsusis maestro Maris Jansonas. Po netikėtos šio dirigento mirties praėjusių metų gruodį „Boriso Godunovo“ spektakliuose Zalcburge jį pakeis kitas žymus batutos meistras Tuganas Sokhievas.
