Emilija atstovauja kartai žmonių, kurie patyrė Antrąjį pasaulinį karą, išgyveno sovietmetį, sulaukė Sąjūdžio, Lietuvos Nepriklausomybės ir išsaugojo gebėjimą džiaugtis bei stebėtis gyvenimu. Jos dienoraštis – vieno gyvenimo istorija, kurioje telpa daugelio to laiko žmonių likimai.
Viskas prasideda 1942 metais, kai septyniolikmetė pradeda naujus mokslo metus Biržų gimnazijoje. Tikrovė negailestinga: klasiokai išeina į karą, artėja frontas, aplinkui sprogimai, baimė ir nerimas dėl ateities. Po studijų Kaune ir Vilniuje bei studentiškų nuotykių Emilija tampa mokytoja Lietuvos pakraščio miestelyje: dienoraštyje įrašai apie administracinius reikalus, blaškymasis tarp absurdiškų sistemos reikalavimų ir vidinės laisvės. Vėliau į dienoraštį įsiveržia Sąjūdis ir Emilijos akimis regime pirmuosius Nepriklausomybės dešimtmečius.
Vasario 3 d. 18 val. Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje vyks „Emilijos dienoraščio“ pristatymas, kuriame dalyvaus dienoraštį išspausdinti sumaniusi autorės dukterėčia Alina Misiūnienė, literatūrologė Elžbieta Banytė ir rašytojas Mindaugas Nastaravičius, parašęs „Emilijos dienoraščiui“ įžangą, su kuria siūlome susipažinti.
Pavadinkime tai įžanga
Gyvenimo knyga – kaip geriausia, vertingiausia, ką sugebėjome parašyti, ir gyvenimo knyga, dažniausiai vienintelė, – kaip viso gyvenimo darbas (užmojis, pomėgis, malonumas, kaip pažiūrėsi). Mes rašome knygą, vildamiesi, kad ji gyvuos ilgiau nei mūsų gyvenimas, tęsis po jo, rašome dar nežinodami, kad tai ir yra mūsų gyvenimo knyga, nenutuokdami, jog kada nors, po mūsų, žmonės ją galbūt taip pavadins. Ir tai ištardami jie galvos ne apie autoriaus gyvenimą, o apie savąjį. Štai tada ši knyga ir taps gyvenimo. Vieno, bet mūsų visų.
Esu prasitaręs tik keliems artimiausiems žmonėms, bet dabar, užvertęs šį dienoraštį, šią atvirą, vietomis veriančiai jautrią, ir šviesios, ir baugios vienatvės kupiną, nors dažniau žaismingą, sveikai ironišką žmogaus gyvenimo knygą, tarsi neturiu teisės slėpti, kad dienoraštį rašau ir pats, ne metus, vildamasis niekada nenuspręsti jo publikuoti, pasilikti tik savo ir kompiuterio atmintyje. Išskyrus štai šį epizodą, parašytą važinėjant su fotografu Irmantu Gelūnu Lietuvos pakraščiais ir kalbantis su provincijos žmonėmis apie jų kasdienybę:
2017 m. rugsėjo 2 d. Turbūt visiems, kuriuos keliaudamas sutinku, pokalbio pabaigoje sakau „iki susitikimo“, „iki pasimatymo“, ir vėliau, jau klausydamas įrašų, įsitikinu, kad dažniausiai jie atsako tuo pačiu „iki“ – lyg mūsų pažintis nebūtų atsitiktinė, vienadienė, nors iš tiesų būtent taip ir yra. Bet šiandien buvęs traktorininkas atsisveikinant tiesiai šviesiai nukirto: „viso gero“, buvusi mokytoja į mano „iki“ linktelėjo: „laimingo jums gyvenimo“. Ji nusišypsojo išgirdusi „jums taip pat“, o tada atsakė į visus mano „iki“, kuriuos esu ištaręs šiose kelionėse: „turbūt nebesusitiksime“. Turbūt jos tiesa.
Toji mokytoja – 1927 metų vasario 10 dieną gimusi Emilija, šio dienoraščio autorė. Mes iš tiesų daugiau nesusitiksime, Emilija mirs 2018-ųjų gegužės 2-ąją. Jos dukterėčia Alina į leidyklą atneš rankraštį, išvys tąkart, 2017-ųjų rudenį, pokalbio metu darytą Emilijos nuotrauką ir patvirtins, kad tai tikrai jos teta, pasakojusi „apie berniuką, kuris su draugu visko klausinėjo ir fotografavo“. Ir tada šis dienoraštis atsidurs mano rankose – perskaityti ir parašyti kelis sakinius jums, skaitysiantiems Emiliją netrukus.
Dienoraštį ji pradėjo rašyti 1939-aisiais, bet tris pirmuosius sąsiuvinius sudegino tėvas – bijojo bent užuominos apie namiškių pokalbius, pabūgo kartkartėmis prasiveržiančio dukters priešiškumo – ne tiek Lietuvos okupacijai (paauglė ne ką tesuprato), kiek nežiniai, baimei, tvyrojusiai daugiavaikėje šeimoje. Visus kitus sąsiuvinius, rašytus daugiau kaip 70 metų, Emilija patikėjo dukterėčiai. Alina atrinko tai, kas jai pasirodė svarbiausia, pačių įrašų neredaguodama, bet pakeisdama kai kuriuos vardus, išimdama kai kurias pavardes, „kad Emiliją pažinojusieji nesijaustų nejaukiai“.
Ar reikia žinoti daugiau Emilijos biografijos faktų, su jos gyvenimu susijusių vietovių, įvykių? Jums viskas prieš akis. Iš atskirų detalių pažinsite Emilijos vaikystės ir paauglystės provinciją, jaunystės miestus ir kelionę atgal, į Lietuvos pakraštį. Kaip ir kiekviename dienoraštyje, čia svarbu viskas – ir toks „nedažnas reiškinys“ kaip nauja suknelė, ir brandus suvokimas, kad socializmas visgi „perdėm neaiškus“ – grįžusi į kaimą, ji išvys sukrėstus ir palūžusius žmones.
Bet visa tai tėra smulkmenos, palyginus su emocijomis, jausmais, kuriuos Emilija išgyvena dėl Arvydo, Leono, Prano, Alberto, Emilijaus, Tado, Fausto, vedusio Antano – trumpalaikių simpatijų ir niekaip nepamirštamų herojų, jaunuolių ir vyrų, užimančių bent pusę dienoraščio. Nuo studijų mieste, kur kasdien gali nuveikti „šį tą nelegalaus“, iki mokytojos darbo nedidelėje bendruomenėje, kai kursai Vilniuje – tai pirmiausia galimybė numalšinti „bučinių alkį“, o jau po to sužinoti ką nors nauja apie sudurtinį tarinį.
Taip, skaitydami šį dienoraštį kartais jūs šypsositės – žavus Emilijos paprastumas, tiesumas, dar žavesni jos paklydimai, dvejonės. Kaip ir kiekvieno iš mūsų. Bet visgi tai nėra mažmožių ar smagių nutikimų rinkinys. Tai knyga su paantrašte „Vienos epochos liudijimas“. O ta epocha – nenoriu dramatizuoti – buvo naikinanti. Bet žmonės vis tiek joje gyveno, kūrė, augino vaikus, neveikė nieko, priešinosi, veidmainiavo. Emilija ir yra iš čia. Iš persekiotos, ištremtos, nutildytos ir prisitaikiusios Lietuvos.
„Jūs niekada nesuprasite, kaip mes gyvenome“, – pokalbiuose apie sovietmetį girdime iš savo tėvų. Tai knyga ir jiems, ir mums – kaip galimybė pasikalbėti apie mus jungiantį laiką, apie dažnai skirtingus moterų ir vyrų likimus keičiantis santvarkoms, apie senėjimą ir vienatvę, kai net nebėra kam papasakoti, kaip gyventa, apie tuštėjančią provinciją, pagaliau apie mokytojo profesiją, esminę šiame dienoraštyje, – kas atsitiko?
„Aš ne literatė, o kalbininkė“, – rašo Emilija, bet būtent literatūra, vėliau kasdienis mokytojos darbas, mąstymas apie perskaitytus kūrinius tampa užuovėja blaškantis tarp neapsisprendusios ir ryžtingos komjaunuolės, tarp paauglystės ir jaunystės vyrų, vis labiau jais nusiviliant, vis dažniau nusiviliant savimi. „Esu sulaukusi toli gražu nebevaikiško amžiaus, o vis rašau dienoraštį“, – viename įraše nustebs Emilija, bet rašys toliau, rašydama mėgins suprasti, kas yra savigarba, orumas, geismas, sielvartas, rašydama stebės ir nykią, ir linksmą sovietmečio tikrovę, rašydama pasitiks Lietuvos Nepriklausomybę, vieną po kito dėliodama sakinius palaidos motiną ir tėvą, galiausiai liks viena, šeimos nesukūrusi. Rašydama ji nuspręs neberašyti ir Antanui, turbūt paskutinei gyvenimo meilei.
O karo metais mirus Arvydui, pirmajai meilei, Emilija su juo atsisveikina tokiais žodžiais: „1945 m. balandžio 7 d. <...> Maniau, kad būsi kuo nors žymiu, didžiu ir man bus malonu prisiminti, kad buvo laikai, kai buvai man toks artimas. Deja, tu išėjai į nežinią, drauge nusinešdamas ir mano kuklias mažytes viltis. Iš nežinios į nežinią. Ar tai ne visų mūsų likimas?“
Turbūt jos tiesa. Bet tą kelionę – iš nežinios į nežinią – mes ir vadiname gyvenimu. Emilijos gyvenimas niekur nedingo. Jis ir yra įžanga į kiekvieną jos užrašytą žodį, kiekvieną sakinį. Įžanga, tapusi šiuo dienoraščiu.
