„Septynios ar aštuonios Stelos Fortūnos mirtys“ – tai debiutinis romanas, susidedantis iš ne vienerius metus rinktų atsiminimų, tyrimu virtusio žvilgsnio į savo šeimos praeitį ir begalinės aistros kūrybai.
Nauja literatūros žvaigždė jau vasarį atvyks į Lietuvą ir Vilniaus knygų mugėje pristatys leidyklos „Alma littera“ išleistą kūrinį, atskleidžiantį nepaliaujamą moters kovą su savo likimu. Apie sunkumus pradedantiesiems rašytojams, įkvėpimo paieškas ir stimulą kurti, autorė dalinasi išskirtiniame interviu.
Tai jūsų debiutinis romanas ir svarbus žingsnis įsiliejant į rašytojų gretas. Ne vienerius metus vadovavusi nepriklausomai leidyklai, atsiduriate kitoje barikadų pusėje. Pasidalinkite, koks tai jausmas?
Kiek save atsimenu, visada norėjau būti rašytoja, tačiau taip pat visada maniau, kad arba tu rašai, arba ne. Nors jau šešerių turėjau sukūrusi savo pirmąją „novelę“, ilgą laiką rašytojos karjera neatrodė išmintingas siekis. Tad ir pirmasis romanas gimė tik po daugybės metų tyrinėjimo. Jo pasirodymas mane, kaip autorę, nepaprastai sujaudino. Toks jausmas, kad visos kitos veiklos, įskaitant ir darbus knygyne, bibliotekoje ar leidykloje, tebuvo paruošiamieji žingsniai tapti literatūrinės bendruomenės dalimi.
Kas jus įkvėpė parašyti šią knygą, apie ką ji?
Man buvo tik penkeri ir dar nesupratau, kad ne visose šeimose būna „išprotėjusi“ močiutė. Ji manimi rūpindavosi, buvau pakerėta jos paslaptingumo ir nuostabiausių pasakojimų.
Kartą šeimoje įvyko nelaimė – močiutė nukrito nuo laiptų, gyvybę išgelbėjo tik lobotomija. Ji stebuklingai atsigavo, tačiau pabudus iš komos pradėjo elgtis keistai. Tad jau pirmieji vaikiški mano pasakojimai buvo susiję su jos istorijomis. Praėjus dvidešimčiai metų noras išsiaiškinti dar vaikystėje kilusius klausimus niekur nedingo – ji tapo šio kūrinio įkvėpimu.
Knygoje persipina varginanti, bet spalvinga pietų italų kasdienybė, emigracija, amerikietiška svajonė, paslaptys ir sudėtingi šeimos narių tarpusavio ryšiai. Viso to centre – nuolatinė, kartais protu nesuvokiama ir nuožmi Stelos Fortūnos kova su savąja lemtimi. Mergina nuolat svajoja apie gyvenimą, kuriam stereotipinė italų šeima priešinasi. Tad prieš antrąjį pasaulinį karą Fortūnoms emigravus į Ameriką, prasideda naujas šeimos gyvenimo etapas ir savo vietos priešiškame pasaulyje ieškojimas.
Rašydama supratau, kad tas personažas, Stela, man ėmė reikšti daugiau nei tik mano močiutę. Neturtingų imigrantų gyvenimas buvo nelengvas, moterys patriarchijoje neturėjo jokių teisių, o sunkus gyvenimas žmones priverčia elgtis žiauriai. Dar prieš mus gimusios moterys saugojo įvairiausias paslaptis, virtusiomis kartėliu ir ašaromis bei neretai kainavusias gyvenimą. Manau, jos nusipelno būti prisimenamos ir suprastos geriau nei yra dabar.
Vasarį lankysitės Lietuvoje ir didžiausioje šalies knygų mugėje. Kokie jausmai aplanko prieš šį renginį?
Man didelė garbė būti pakviestai į Lietuvą, o dar didesnė – tai, kad knyga buvo išversta į jūsų kalbą. Knygoje pasakoju apie italę merginą, emigravusią į JAV, todėl pats faktas, kad ji atrado skaitytojų jūsų šalyje, maloniai stebina. Noriu tikėti, kad knygoje užfiksavau kažką universalesnio nei vien tik italų ar amerikiečių asmeninės patirtys.
Žinau, kad lietuvių kalba yra viena seniausių pasaulyje, domėjausi knygnešiais ir ilgą laiką pogrindyje veikusiomis nelegaliomis bibliotekomis. Mane žavi jūsų šalies užsispyrimas ir noras išsaugoti savo palikimą. Tad nekantrauju susitikti ne tik su skaitytojais, bet ir artimiau susipažinti su Vilniumi.
Kaip galėtumėte apibrėžti literatūrinę sėkmę?
Į šią knygą sudėjau daugelį artimųjų ir asmeninių patirčių ir apie skaitytojų lūkesčius negalvojau. Neslėpsiu, ilgai maniau, kad knyga taip ir neišvys dienos šviesos. Buvo sunku leisti kitiems skaityti savo mintis ir peržengti asmeninį ir viešąjį gyvenimą skiriančią ribą. Išleidus knygą buvo ir džiugu, ir baugu. Suvokiau, kad tiek daug laiko praleidusi viena užrašinėdama įvairiausias patirtis, pagaliau galiu įsitraukti į dialogą su kitais žmonėmis. Praturtinantis ir įkvepiantis jausmas, kai visiški nepažįstamieji dabar jau gali drauge su tavimi diskutuoti apie mano patirtis.
Kalbant apie skaitytojus, kaip manote, kas lemia, kad gyvi susitikimai nepraranda aktualumo?
Dialogas yra didžiausia vertė. Visuomet nekantrauju pasidalinti savo mintimis, o taip pat išgirsti skaitytojų pastebėjimus apie knygą, nepriklausomai, ar ši jiems patiko, ar ne. Kai pasaulį išvydo „Septynios ar aštuonios Stelos Fortūnos mirtys“, mėgstamiausia mano susitikimo su skaitytojais dalis būdavo klausyti jų pačių istorijų apie savo močiutes. Tai nepaprastai jaudinanti patirtis. Ką jau kalbėti apie tokius momentus, kai skaitytojai pasirenka tekste paslėptą detalę ir pradeda ją analizuoti. Juk norint sukurti įtikinančią istoriją ir ryškius personažus tenka kruopščiai dirbti su kiekvienu žodžiu ar sunkiai pastebimu elementu.
Kokią žinutę norėjote perduoti skaitytojams?
Ilgą laiką šeimos pasididžiavimas priklausė nuo jos vyrų reputacijos gynimo. Imigrantai bandydavo įsilieti ir kovoti už savo vietą bendruomenėje, tačiau tuo metu moterų istorijos – apie jų didvyriškumą, pasiaukojimą, traumas ir laimėjimus – dažnai tyčia ar netyčia būdavo nutylimos. Tikiuosi, kad ši knyga padės tai įvertinti ir iš naujo permąstyti savo požiūrį į nepaprastas močiutes.
Ką patartumėte jauniems rašytojams?
Niekad nepasiduokite, nes niekuomet rašyti ir nebuvo lengva. Jei būtų lengva, tuomet nebūtų verta. Niekada nebuvo paprasta publikuoti knygą, tad iššūkių netrūks. Neleiskite, kad tai jus sugniuždytų, ir būkite ištikimi savo idėjoms. Jei viso to laikysitės, kažkada ateis momentas, kai visa tai, ką parašysite, tinkamu metu atsidurs tinkamo skaitytojo rankose. Tai atpirks kiekvieną dvejonę ar sunkumus, su kuriais būsite susidūrę.
