Sirų žurnalistei ir režisierei Waadai al-Kateab savo pirmoje dokumentinėje juostoje „Mano dukrai Samai“ pavyksta tai padaryti – jautri kino odė dukrai, pasaulį išvydusiai už lango skriejant bomboms, prikausto ir priverčia kiekvieną žiūrintį rūpintis kitu.
„Emmy“ apdovanotų režisierių Waados al-Kateab ir brito Edwardo Watts dokumentinė juosta atskleidžia intymią ir sukrečiančią žmogaus egzistenciją kare. Kitaip nei daugelyje filmų, „Mano dukrai Samai“ į katastrofą žvelgiama iš moteriškos perspektyvos: net penkerius metus, vos pradėjusi studijuoti Alepo universitete, W. al-Kateab filmavo savo gyvenimą Alepe, įamžindama mieste vykstančius protestus, apgulties keliamą siaubą, smurtą ir tuo pat metu įsižiebusią jos ir vyro Hamzos meilę, santuoką bei dukters Samos gimimą. Per penkerius metus sukaupusi daugiau kaip 500 valandų filmuotos medžiagos, moteris ją, padedama režisieriaus Edwardo Wattso, sudėjo į pusantros valandos abejingų nepaliekantį filmą.
Juosta specialios peržiūros metu buvo pristatyta Kanų kino festivalyje, kur sulaukė 6 minutes trukusių stovinčios publikos ovacijų bei kritikų pagyrų ir buvo apdovanota „Prix L’Œil d’Or“ prizu už geriausią 2019 metų dokumentinį filmą. Europos kino apdovanojimuose „Mano dukrai Samai“ pelnė „Prix Arte“ titulą už geriausią dokumentinę juostą. Šiuo metu dokumentinė drama įvairiuose kino festivaliuose jau yra pelniusi daugiau nei 46 apdovanojimus.
Filmavimas, kaip prisipažįsta režisierė, tapo jos priemone išgyventi: „Tai man suteikė priežastį likti Alepe. Žinojau, kad jei būčiau nužudyta, pasauliui palikčiau daug svarbios medžiagos. Be to, daugeliui aplink kamera teikė vilties.“ Ir nors sunku įsivaizduoti labiau sukrečiančius vaizdus nei nėščios moters traukimas iš griuvėsių, dingusio vaiko paieška, vaiką apraudanti motina, vos gimusio kūdikio gaivinimas ar visur juntamas kraujo tvaikas, tačiau kino kūrėjai tvirtina, jog daugelis jų buvo gerokai baisesni, pavyzdžiui, negyvų kūdikių kūnų krūva arba nukentėjusieji ligoninėje. „Man atrodo, kad žiūrovai nebūtų galėję su susitvarkyti su tokiais kadrais,“ - tvirtina W. al-Kateab.
„Kartais montavimo metu aš pati ranka uždengdavau ekraną, nebegalėdama daugiau į jį žiūrėti. Norėjau, kad auditorija žinotų apie masines žudynes, bet stengiausi, jog tai nebūtų daroma asmens orumo sąskaita,“ - sako ji.
Vienas labiausiai sukrečiančių ir visas filmo „Mano dukrai Samai“ akimirkas vienijančių bruožų – nekvestionuojama ištikimybė pačiam Alepui. Nors vienas seniausių ir gražiausių pasaulio viduramžių architektūros miestų buvo suniokotas nesuskaičiuojamo kiekio sprogimų, tačiau prieš kamerą stovintis ir vos tvardantis ašaras berniukas sako, kad liktų mieste, net jei jo šeima išvyktų. Ne daugiau negu trejų mergaitė apstulbina suaugusiuosius pareikšdama, jog Alepo nebėra. Tuo pačiu metu, W. al-Kateab pripažįsta: „Atsisveikinti su miestu yra blogiau nei mirti.“
Tačiau nepaisant visų baisybių, juosta kupina šviesos. „Mirtis visada buvo šalia mūsų,“ - sako režisierė.
„Žinojome, jog bet kada galime būti nužudyti. Taigi gyvenome taip, tarsi kiekviena minutė būtų paskutinė. Štai kodėl filme tiek daug džiaugsmo. Kai tave supa mirtis, gyvenimas yra menkavertis, bet labai svarbus. Daugelis žmonių nežino gyvenimo arba kelių minučių vertės. Jei jums patinka ką nors daryti, darykite tai. Jei ką nors mylite, pasakykite jiems tai kuo greičiau, nes šis gyvenimas bet kada gali pasibaigti. Mes tai išgyvenome,“ - ragina W. al-Kateab.
Filmas kinuose nuo sausio 10 d.
