Nuo pirmų akimirkų sala pažeria gražių įspūdžių ir aštrių pojūčių. Į šį rojų lėktuvai tupia taku, laikomu aukštų polių, visai šalia Atlanto vandenyno. Vulkaninės kilmės saloje nėra tokio ilgio tiesiosios, kad geležiniai paukščiai galėtų nusileisti ant žemės. Kalnuotas Madeiros reljefas žada gražių vaizdų ir kvapą gniaužiančių vairavimo pojūčių, jei keliausite automobiliu. Ar nuomosimės mašiną, ar naudosimės vietos vairuotojų paslaugomis, prieš kelionę su šeima nebuvome nutarę, bet situacija išsisprendė savaime. Pirmąją dieną reklaminiame stende pamatėme informaciją apie apžvalgines ekskursijas mikroautobusu atidengiamu stogu. Po 10 minučių jau važiavome juo dairydamiesi į žydinčias pakeles Ariveiro viršukalnės (Pico do Arieiro) link.
Kodėl ši transporto priemonė gera? Mikroautobusu keliavome tik keturiese, – gali sėdėti kurioje nori pusėje ir stebėti, fotografuoti jaukius miestelius, avokadų, pasiflorų sodus, bananų giraites, eukaliptais ir mimozomis apaugusius kalnus, Atlanto vandenyno pakrantę.
Beveik 2000 m aukščio Ariveiro viršukalnė pasitiko paskendusi baltuose debesyse, o banglentininkų mėgstamas Porto da Kruso (Porto da Cruz) miestelis – į vietinę romo gamyklą judančiais cukranendrių pilnais sunkvežimiais. Ši kultūra čia auginama nuo pat uosto atsiradimo laikų. Seniausia iš cukranendrių šioje vietoje dažniausiai gaminamo ugninio vandens (isp. k. aguardiente) gamykla pastatyta XIX a. viduryje. O žodis „kryžius“ (isp. k. „cruz“) pavadinime Porto da Cruz yra dėl to, kad miestelį atradęs keliautojas pritvirtino plieninį kryžių kaip kitus vandenyno keleivius čia užklysti kviečiantį ženklą. Į šį uostą dažniausiai buvo gabenamos salos šiaurinės pakrantės gyventojams skiriamos gėrybės.
Kitą dieną keliaujame į salos gilumoje tarp didžiulių kalnų esantį Kural das Freiraso (Curral das Freiras) slėnį. Kelias iki jo toks status, kad kartais atrodo, jog kylame ne sėdėdami, o gulėdami... Šią kalnų užantyje esančią vietą pirmiausia atrado aviganiai ir nuo pašalinių akių besislapstantys vergai. Ėmė čia statyti mažus namelius ir gyventi tarsi niekieno nematomi. Dėl plačių ganyklų kalnų koralu vadinama gyvenvietė XV a. pabaigoje tapo šv. Klaros neturtėlių seserų prieglobsčiu, jos čia įsikūrė piratų išvytos iš Funšalio (Funchal). Dabar pasagos formos kaimelyje gyvena tik apie 2000 vietinių, bet pasižvalgyti į nuo čia atsiveriančius kvapą gniaužiančius vaizdus atvyksta tikrai daug smalsuolių.
Unikali Madeiros gamta
Vos atvykę į didžiausią Madeiros miestą Funšalį pavakare užklystame į dar veikiantį gėlių turgų. Protėjų, klivijų, lelijų, amarilių glėbiai atima žadą. Pavasarį atvykus iš Lietuvos, kur tik baigia nutirpti sniegas, žygiuoti per žydinčių ir kvepiančių mimozų miškus yra tikras stebuklas. O šalavijų žalumos slėnio, apaugusio geltonai žydinčiais krūmokšniais ir pasinėrusio į debesį, vaizdas gamtos mylėtoją gali sujaudinti iki ašarų.
Vietiniai pasakoja, kad pats žydėjimo pikas Madeiroje – gegužės pradžia. Tą mėnesį saloje vyksta ir itin daug turistų iš viso pasaulio pritraukiantis renginys – gėlių festivalis. Sakoma, kad augalų sėklas į salą savo pilvuose per daugelį metų sunešė pailsėti čia nutupiantys migruojantys paukščiai. Augalų įvairovė vos 57 km ilgio ir 23 km pločio Madeiroje nenusakoma. Visą šį grožį galima stebėti be baimės užminti gyvatę, nes jų čia nėra. Vietiniai juokauja, kad didžiausias salos žvėris yra... kiškis. Čia nėra lapių, vilkų... Ir zoologijos sodo nėra. Užtat yra du dideli botanikos sodai – Funšalyje. Viename – tropiniai augalai iš viso pasaulio, kitame – Madeiros flora. Kiekvienam jų galima skirti po dieną.
Monte rūmų (Monte Palace) tropiniai sodai – viena populiariausių šios Portugalijos salos atrakcijų. Aukštai kalnuose esančiuose rūmų su rytietiška šventykla ir daugybe skulptūrų soduose tarpsta tūkstančiai egzotinių augalų ir daugybė gyvūnijos – nuo japoninių karpių iki povų. Tam dar grožio suteikia galybė krioklių. Į Monte rūmus galima pakilti funikulieriumi iš Funšalio centro. 15 minučių trunkanti kelionė virš čerpėmis dengtų vietinių gyventojų namų kiemų – puiki proga pasigrožėti atsiveriančia senamiesčio, uosto ir į jį atplaukiančių kruizinių laivų panorama. O nusileisti žemyn galima egzotiškai. Išbandykite senovinę roges primenančią iš vytelių pintą susisiekimo priemonę vadinamuosius toboganus, – juos į pakalnę su spiegiančiais pramogautojais lydi ir prilaiko pora vietinių. Galbūt nustebsite pamatę, kad baltai vilkintys vyrai su šiaudinėmis skrybėlėmis avi guminius batus, bet šių prireikia rogėms pristabdyti stačioje nuokalnėje. Rogių trasa prasideda nuo Nosa Senjora Monte bažnyčios (Igreja de Nossa Senhora do Monte), stačiais keliais vingiuoja 2 km, o baigiasi Livramento (Livramento) priemiestyje. Sakoma, kad šią susisiekimo priemonę sugalvojo čia gyvenęs anglas norėdamas iš vilos kalnuose greitai pasiekti savo kontorą pakrantėje.
Madeiros botanikos sodo kolekcijoje – per du tūkstančius augalų. Čia galima pasivaikščioti po bananų giraitę, pasigrožėti šią salą itin mėgstančiomis orchidėjomis, magnolijomis, azalijomis, palmėmis, kaktusais. Šalia botanikos sodo – nedidelis gamtos istorijos muziejus su paukščių, fosilijų, uolienų ir kt. kolekcijomis. Į ant kalno esantį sodą patogu nuvažiuoti miesto autobusu arba taksi. Grįžti galima pėsčiomis. Tik svarbu avėti patogia avalyne, – ploni basučių dirželiai gali ir neatlaikyti, o lengvi sportbačiai, jei patins kojos, gali pasidaryti visu dydžiu per maži.
Švelnus salos klimatas palankus ne tik gėlėms, bet ir kitokiai augmenijai vešėti, dėl to vietiniai nuo seno užsiima žemdirbyste. Kai XV a. į šią salą atsikėlė gyventi portugalai, iš Kretos ir Kipro buvo atvežta vynuogių, iš Sicilijos – cukranendrių. Bananai čia dera kas pusmetį. Jų ir cukranendrių Madeira eksportuoja daugiausia. Šioms kultūroms auginti reikalingi dirbamosios žemės plotai buvo plečiami kertant senovinius lauramedžių, aprūpinančių dirvą vandeniu, miškus. Slidūs lauramedžių ir kitų visžalių medžių bei krūmų lapai surenka iš per kalnus ir uolas slenkančių debesų drėgmę, vanduo laša žemyn sudarydamas mažesnius ar didesnius, kai kur – keliasdešimties metrų aukščio, krioklius. Pirmykščiai lauramedžių miškai prieš daug milijonų metų dengė didžiąją Pietų Europos dalį. Šiuo metu jie užima maždaug 20 proc. salos. Madeiros lauramedžių miškai įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą ir labai saugomi.
Prieš daugelį metų kalnų papėdėse iškirtus šį mišką, žemdirbiams pritrūko vandens. Tad saloje atsirado drėkinimo sistema, kurią sudaro daugiau kaip 2 500 km žmonių rankomis įrengtų vandens kanalų, vadinamų levadomis. Taip gėlas vanduo iš kalnų viršūnių patekdavo į žemdirbių laukus ir namus. Pirmosios levados įrengtos XV a., vėliausios – 1966 metais.
Levadomis iki debesų
Madeiros vandens kanalai – unikali pramoga. Pasakymas „eiti levadomis“ reiškia tai, kad eini kalno šlaite įrengto kanalo kraštu, nes takui vietos nėra, o greta – kelių šimtų metrų gylio skardis. Ne visur yra atitvarai, tačiau šalia plaukiantys debesys paslepia bedugnių gylį, augalų grožis, kanale plaukiantys upėtakiai išsklaido aukščio baimę.
Kai kur levados įrengtos siauruose, žemuose uolų tuneliuose, jų kraštu judama ar su ateinančiais iš priekio keliautojais prasilenkiama smarkiai pasilenkus, pasišviečiant, – jei neturi žibintuvėlio, pakanka telefono. Jei pasirinksite Kaldeirauno Verdės (Caldeirao Verde) levados maršrutą, teks įveikti kelis tokius tunelius, bet – verta!
Per savaitę pamatyti visų gražiausiomis tituluojamų levadų neįmanoma. Pasikliovėme vietinių rekomendacijomis ir savo nuojauta. Pasirinkti padeda ir programėlė, kurioje nurodyti populiariausių levadų maršrutai, jų ilgis ir sudėtingumas. Ilgiausias kanalas (Caminho do Pináculo e Folhadal) yra 15,5 km, trumpiausias (Caminho Real do Paul do Mar) – 1,8 km. Prie kai kurių galima nuvažiuoti tarpmiestiniu autobusu, bet patogiausia – išsinuomotu automobiliu ar taksi, juo labiau kad ne prie visų takų yra automobilių stovėjimo aikštelės arba jos mažos. Taksi vairuotojas Fidelio nuveždavo mus į tako pradžią ir atvažiuodavo pasiimti, kai baigę trasą paskambindavome. Tai ypač patogu, kai kanalas prasideda kalnuose ir baigiasi slėnyje, nes nereikia sukti galvos, kaip grįžti atgal prie savo automobilio. Beje, viduryje šių takų nėra tualetų, yra tik pradžioje arba pabaigoje.
Atlanto vandenyno turtai
San Lorenso kyšulys (Ponta de São Lourenço) yra labiausiai į rytus nutolusi Madeiros dalis. Tai nacionalinis rezervatas, iš Atlanto vandenyno kyšanti uolų grandinė. Dėl rausvai oranžinės uolienų spalvos ši vieta dar vadinama Marsu. Čia gyvena būriai vandens paukščių: kragų, mormonų, žuvėdrų. Vaizdai daugiau nei įspūdingi. Galima užkopti į aukščiausią kyšulio kalną ir apžiūrėti kalnų grandinę bei toliausią jos tašką, – į šį eiti draudžiama. Kai čia atvažiavę išlipome iš automobilio, pamanėme, ar nebūsime pasiėmę per mažai šiltų drabužių ir kad taksi vairuotojas Fidelio tikriausiai juokavo sakydamas, jog čia galima maudytis. Žygiuojant kūnas įšyla, o nusileidus iš viršūnių į prieplauką užuovėjoje taip ir norisi nerti į vandenyną. Vairuotojas buvo teisus! Džiaugėmės jo paklausę ir į kuprines įsidėję maudynių aprangą. Pats Fidelio atostogas su šeima leidžia žemyninėje Portugalijoje – Porte, Lisabonoje ir šalia Madeiros esančioje Porto Santo saloje, dėl ilgų balto smėlio paplūdimių dar vadinamoje auksine. Ji žymi tuo, kad čia Christopheris Columbus’as praleido nemažai laiko ruošdamasis kelionei, kurios metu atrado Ameriką. Be to, jis buvo vedęs šios salos valdytojo dukterį. Į už 43 km nuo Madeiros esantį Porto Santą kasdien plaukia keltai, į vieną pusę jie nugabena per maždaug 2 val.
Fidelio mus dar patikina, kad kyšulio uolas skalaujantis Atlanto vandenynas – ne tik akims paganyti, jo turtai yra nemenkas maisto šaltinis. Labai daug vandenyno gėrybių galima rasti Funšalio centre esančiame turguje (Mercado Dos Lavradores). Šeštadienį čia sausakimša. Žuvų prekiautojai baltame erdviame pastate peiliais žongliruoja lyg kardais. Čia gausu tunų, lašišų, skumbrių, ešerių, moliuskų, midijų. Daugiausia smalsuolių – prie juodųjų kalavijų, vietinių vadinamų espada. Šios Atlanto vandenyno gyventojos atrodo lyg monstrai – ilgos, juodos, labai didelėmis akimis ir aštriomis iltimis. Šios rūšies žuvų galima pagauti ir paragauti tik dviejose pasaulio vietose, Madeira – viena jų. Juodosios kalavijos – ne tik įstabios išvaizdos, bet ir labai gardžios. Žvejai tinklais jas traukia net iš kelių šimtų metrų gylio. Nuo seno į Atlanto vandenis gaudyti šių gėrybių žmonės traukė iš Kamara de Loboso (Camara de Lobos) kaimelio, esančio visai šalia Funšalio. Šio XV a. įkurto kaimelio gyventojai iki šiol verčiasi žvejyba, – sėkmingo laimikio vietiniai meldžia vietos bažnytėlėje. Šią vaizdingą vietą išgarsino čia gyvenęs anglų politikas Winstonas Churchillis, – specialia lentele pažymėtą namą galima aplankyti ir dabar, iš jo atsiveria puikus vaizdas į įlanką.
Funšalio turguje – ne tik žuvų, bet ir vaisių, daržovių, uogų įvairovė. Čia galima paragauti bananų ir ananasų vedinių, vadinamųjų bananasų, saldžių cukranendrių, sužinoti, koks yra prinokusių anonų ar drakono vaisių, įvairių rūšių bananų skonis. Pastarieji yra neatsiejama Madeiros virtuvės dalis. Jie naudojami desertams, džemams, nesaldiems patiekalams gaminti. Vieną jų lengvai paruošite patys: banano minkštimą apvyniokite šonine ir paskrudinkite įkaitintoje orkaitėje, kol šoninės krašteliai taps traškūs. Ragaukite kaip karštąjį patiekalą arba kaip šaltąjį užkandį.
Salą garsina trys gėrimai: vynuogių vynas madera, Madeiros cukranendrių romas ir iš medaus, citrinų sulčių, jų žievelių ir romo gaminamas kokteilis (poncha). Būtinai paragaukite tipiškų salos patiekalų – karštų sumuštinių (Bolo do Cacos) ir šiltų pyragaičių su pudingo įdaru (Pasteis de Nata). Kad grįžę į Lietuvą ir valgydami panašius prisimintumėte visus Madeiros skonius, kvapus, garsus ir vaizdus.
Keliautojo atmintinė
KAIP NUVYKTI? Lengviausias būdas pasiekti Madeirą – tiesioginiai užsakomieji skrydžiai iš Vilniaus, juos pastaruoju metu siūlo bent du kelionių organizatoriai. Arba galima ieškoti pigių skrydžių savarankiškai, bet tada teks keliauti ilgiau, persėdant.
KADA KELIAUTI? Lankydamiesi amžino pavasario saloje ankstyvą pavasarį sutrumpinsite žiemą. Nuvažiavę į Madeirą balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje pateksite į didžiausią salos renginį – gėlių festivalį. Tada prasideda ir turizmo sezonas. Ir keliautojų būna daugiausia, nes saloje žydi daugiausia augalų. Rugpjūčio pabaigoje–rugsėjo pradžioje vyno gerbėjai renkasi į vyno festivalį. Kiekvieną mėnesį Madeiroje vyksta kas nors įdomaus: klasikinių automobilių ralis, obuolių ir sidro, kaštainių, gastronomijos festivaliai ir kt.
KĄ PASIIMTI? Keliautojams svarbu turėti patogią aprangą (nuo maudymosi kostiumėlio iki šiltos, drėgmės nepraleidžiančios striukės) ir avalynę (nuo basučių iki žygeivių batų). Būtinas kremas nuo saulės, ypač – veido.
KUR APSIGYVENTI? Viešbutyje ant jūros kranto, XVII a. dvare, jaunimo nakvynės namuose, per elektroninę apgyvendinimo paslaugų programą „B&B“ užsakytuose apartamentuose, kaimo turizmo sodyboje – pagal norus ir galimybes. Daugiau informacijos galima rasti www.visitmadeira.pt
KĄ PAMATYTI? Madeiroje yra trys iš penkių aukščiausių Portugalijos viršukalnių. Dvi aukščiausios – žemyne. Saloje yra trečioji pagal aukštį – Ruivo (Pico Ruivo, 1,862 m), ketvirtoji – Toreso (Pico das Torres, 1,851 m) ir penktoji – Ariveiro (Pico do Arieiro, 1,818 m). Madeiroje yra net 16 botanikos parkų, draustinių, sodų, 5 gamtos rezervatai. Saugomos teritorijos čia sudaro vientisą gamtos parką, vieną didžiausių ir labiausiai saugomų gamtos paveldo objektų pasaulyje. Madeiroje draudžiama skinti bet kokius augalus ar kaip nors kitaip kenkti gamtai. Pravartu žinoti, kad Funšalio funikulierius, keliantis į Monte kalną, veikia 9–17.45 val. (bilietas į abi puses suaugusiajam – 16 Eur, 7–14 metų vaikui – 8 Eur).
