Pasaulinio lygio spaudos fotografų sukurtus fotopasakojimus sostinėje bus galima pamatyti iki lapkričio 29 dienos, erdvėje priešais Radvilų rūmų muziejų (Vilniaus g. 24).
Šiemet visuomenei pristatytus fotopasakojimus jungia stipri autobiografiškumo tendencija. „Tai puiki proga norintiems iš arčiau pažvelgti į tai, kas vyksta gyvenimuose tų, kurie dirba kitoje fotoaparato pusėje“, – sako festivalio organizatorius Jonas Staselis.
Šių metų festivalis taip pat griauna mitus, kad fotožurnalistai temų savo projektams turėtų ieškoti konflikto zonose ar toli už namų sienų. Arčiau nei arti apie paties kūrėjo gyvenimą ir šeimą pasakoja Sofie Mathiassen (Danija) ilgalaikis projektas „Bet didžiausia yra meilė“, kuriame įamžinta jos senelių istorija užklupus nepagydomai ligai.
Alinos Kočetkovos serija „Kai sirgau“ pasakoja apie asmeninius išgyvenimus, patirtus po 29-ojo gimtadienio, kai jai buvo diagnozuotas vėžys. Šio fotopasakojimo vienas tikslų – pakeisti daugybę klaidingų stereotipų ir klaidingos informacijos apie likusius gyvus ar vis dar kovojančius su vėžiu žmones. A.Kočetkova apnuogina kraupią realybę: „Daugelis sveikų žmonių tiesiog nenori apie tai girdėti, ir kartais vėžiu sergantys pacientai netgi laikomi apgailėtinais „gyvais negyvėliais“.
Ievos Budzeikaitės fotopasakojimas apie geriausią draugę, kurią ši klastinga liga vis tik pasiglemžė, tačiau liko šviesus tikėjimas šeima ir prisiminimas apie jos gebėjimus džiaugtis kiekviena smulkmena. „Giedrei buvo 28-eri, kai sužinojo savo diagnozę – ketvirtos stadijos krūties vėžys. Nežinojau, kaip reaguoti, nes atrodo, kad jauni žmonės tokiomis ligomis neserga, o ypač mano aplinkoje“, – sako ne pirmus metus Lietuvos kariuomenės fotografe dirbanti I. Budzeikaitė.
Festivalio metu surengta tarptautinė konferencija „FotoŽurnalistikos ribos„, kurioje darbus pristatė ir apie fotožurnalisto misiją kalbėjo tikras šios profesijos grandas Sergėjus Maksimyšinas. Jo nuotraukas publikuoja „The Times“, „Time„, „Newsweek“, „Liberation“, „Washington Post“, „Stern“, „Focus“ ir kiti pasauliniai leidiniai. Sergejus taip pat yra pasaulinio konkurso „World Press Photo“ laureatas.
Daugybę garsiausių apdovanojimų pelnęs Fabio Bucciarelli konferencijos metu atskleidė, kaip svarbu fotožurnalistui nušviesti ne tik sensacingą akimirką, bet ir tai, kas nutinka užgesus kamerų šviesoms ir atsitraukus visuomenės dėmesiui. F. Bucciarelli konferencijoje pristatytas pasakojimas „Pasienio siena„ atskleidžia 4 moterų ir jų šeimų likimus šioms imigrantėms bandant kirsti JAV ir Meksikos sieną. Fotografas tvirtina: visi mato naujienų vaizdus, kurie trunka akimirką kompiuterio ekrane ar televizijos siužete, bet tų žmonių gyvenimas bei problemos tęsiasi. O kaip jos tęsiasi pavykus ar nepavykus pasiekti išsvajotąją JAV, – niekam tampa nebeaktualu. Fotožurnalisto atsakomybės dalykas – kalbėti apie temą nei tik žinių akimirkų „atplaišomis“ o ilgesniu ir išjaustu fotopasakojimu.
Spaudos fotografijos konferencijoje aptarti spaudos fotografams kylantys iššūkiai bei jų nagrinėjamos temos: kodėl jos rūpi patiems fotožurnalistams ir kodėl jos svarbios visuomenei? Kalbėta apie fotožurnalistikos ir jos kūrėjų atsakomybę. Tokio pobūdžio renginiai yra viena iš retų galimybių šalies spaudos fotografams tobulėti, – deja, nuo 1992 metų Lietuvoje fotožurnalistika nėra dėstoma akademiniu lygmeniu.
„Skalvijos“ kino centre vykusio uždarymo vakaro metu apdovanoti naujojo festivalio konkurso „Instant Instax“ laureatai. Jais tapo Inga Dinga, Erika Mizikaitė ir Andrius Zakarauskas. Konkurso tikslas – skaitmeninės gausos amžiuje įvertinti fotografų gebėjimus „pagauti“ lemtingą akimirką vienu kadru.
Apdovanojimų vakaro metu paskelbti festivalio konkursų „Gyvenimo ratas“ ir „Namų darbai“ fotopasakojimų autoriai. Pagrindinio festivalio konkurso nugalėtojo iš Italijos Stefano Schirato serija - pastarųjų ketverių metų darbas „Terra Mala“. Tai projektas, kalbantis apie aplinkos taršą Pietų Italijoje, analizuojantis sąsajas tarp užterštumo ir nesveikos aplinkos sukeliamų ligų. Stefano rašo: „Visus tuos žmones vienija bendra lemtis ir tokia stipri ištikimybė savo gimtinei, kad jei drįstumėte jų paklausti, kodėl jie neišvyksta, galite sulaukti atsakymo: „O kurgi man eiti?“.
Konkurso „Namų darbai“ nugalėtojos Azadeh Besharati iš Irano fotopasakojimas kalba apie gyvenimo negandų blaškomas dvynes Šimą ir Šivą. Jos žino, kad gyventi yra jų prigimtinė teisė, ir tai padeda joms priešintis sistemai ir neleisti kitiems riboti jų teisių. Jos yra vienatvės ir bendrumo derinys, laimė ir liūdesys viename.
Didžioji dalis festivalio autorių pristatytas serijas kūrė savo iniciatyva, nes jų temos nėra populiarių ir greito vartojimo žiniasklaidos priemonių prioritetu.
Sergejaus Stoitelevo iš Rusijos fotopasakojimas kalba apie jaunos moters Nadios, užmezgusį tvirtą ryšį su šešiolikmečiu berniuku Fedia sergančiu keliomis neurologinėmis ligomis, įskaitant autizmą ir lengvos formos cerebrinį paralyžių.
Tatjanos Tkačiovos iš Baltarusijos serija „Tarp teisybės ir gėdos“ pasakoja apie moteris, kurios dėl skirtingų priežasčių nusprendė pasirinkti abortą. Šią seriją autorė pradėjo sužinojus, kad jos mamai buvo padarytas abortas, kai ji laukėsi Tatjanos sesers, tačiau įvyko Černobylio katastrofa.
Jalalas Shamsazaranas iš Irano pasakoja kaip klimato kaita, sausra, kritulių mažėjimas, neadekvatūs vyriausybės veiksmai ir ežerų bei pelkių sausėjimas paveikė Irano pietryčiuose esančius Sistano ir Beludžistanoi regionus.
Valerijaus Mielnikovo serija pasakoja apie Donbaso regiono pilkosios zonos teritoriją, zonos be aiškių ribų erdvėje ir laike.
Marko Risovič iš Serbijos pasakoja apie 2015 m. pabėgėlių krizę alkanų krašte. Šią žmogiškąją tragediją lydėjo daug skaudžių scenų, abejotinų politinių sprendimų ir įtampos visame regione.
Lukas Kreibigas iš Vokietijos pasakoja apie vakarinės Grenlandijos Ūmanako salos miestelį, kaip Arkties sala per pastaruosius 50 metų greitai keičiasi iš tradicinės žvejų ir medžiotojų bendruomenės į šiuolaikinės visuomenės miestą.
Šiva Khadem iš Irano atskleidžia vieną procentą pasaulio gyventojų sudarančių dvynių, trynukų ir kitų vienu metu gimusių vaikų gyvenimą.
Ramūno Danisevičiaus serija, pristatanti lietuvišką fotodokumentikos platformą „Latitude55“, pasakoja apie 36 metų moterį, kuri, nepaisydama neįgalumo, neužsidarė tarp keturių sienų, bet gyvena įprastą žmogaus gyvenimą: ūkininkauja, skaito knygas, keliauja, pramogauja, ilsisi prie jūros kartu su visais pajūrio poilsiautojais.
