Vaikai ir tėvai, mažyliai ir paaugliai, vyrai ir moterys, kultūros ir gamtos mylėtojai – kartais vienoje šeimoje gyvena tiek skirtingų interesų turinčių asmenybių, kad misija visus sutelkti bendrai kelionei atrodo neįmanoma. Padedami turizmo skatinimo agentūros „Keliauk Lietuvoje“ atrinkome ir aplankėme keletą smagių objektų Aukštaitijoje, kurie turėtų patenkinti pačius įvairiausius poreikius. Tik suskubkite, nes lapkričio mėnesį dalis objektų planuoja užsidaryti!
Rojus vyrams, berniukams ir serialo „Černobylis“ fanams
Vieta. Molėtų technikos muziejus (Molėtų r., Giedraičių sen., Tumenčiznos k. 1b)
Kuo įdomus? Nors muziejus duris atvėrė vos šių metų gegužės mėnesį ir kol kas dirba tik vieną dieną per savaitę (spalio mėnesį – šeštadieniais 12-16 val.), jame jau spėjo apsilankyti apie 6 tūkstančius žmonių. Ar reikia tuo stebėtis, matant kiek meilės, darbo ir laiko į kiekvieną eksponatą įdėjo muziejaus įkūrėjas Imantas Mekas. Girdžiu, kaip fone kolegos vyrai kuždasi, kad taip tobulai restauruotų ir išblizgintų automobilių dar nėra matę. Pats Imantas tai vadina grįžimu į vaikystę, tad ir automobiliai surinkti iš to laikotarpio. Sako, visuomet svajojęs turėti automobilį, deja, jo tėvai neįstengė įsigyti. Užtat jis pirmąją savo „Audi“ nusipirko vos sulaukęs 16 metų. Ir suprantama, jai muziejuje teko garbinga vieta. Seniausias automobilis – 1954 metų „Moskvič“. Muziejuje eksponuojama apie 140 lengvųjų automobilių, sunkvežimių, autobusų, motociklų, priekabų bei kitų transporto priemonių, yra net rankų darbo mašina „Svajonė“. Taip pat įrengta senovinės radijo, audio, TV aparatūros ekspozicija, ir netgi iš demontuoto Kauno Vytauto atrakcionų parko išgelbėti arkliukai ir automobiliukai. I. Mekas sako, kad žmones čia žavi ne tik technika, bet ir galimybė grįžti į vaikystę. Tik ir girdi šūksnius: „Aš ant tokio arkliuko supausi!“, „Tokį automobilį mano tėtis turėjo!“, „Su tokiu autobusu į mokyklą važiuodavau!“ ir pan. Jaunesnius lankytojus masina galimybė apžiūrėti, pačiupinėti ar netgi palaipioti po kultiniame HBO seriale „Černobylis“ dalyvavusius eksponatus. Smagu atpažinti gaisrinę, su kuria vienas pagrindinių herojų vyko į avarijos vietą, autobusiuką, atvežusį šachtininkus, nusifotografuoti su visais privalomais atributais prie milicijos automobilio ir t. t.
Bilietų kainos. 4 eurai – suaugusiems, 2 eurai moksleiviams iki 18 metų
ikimokyklinio amžiaus vaikams – nemokamai.
Truputis istorijos, meno ir dvasingumo
Vieta. Videniškių vienuolynas ir Šv. Lauryno bažnyčia (Molėtų raj., Videniškių km., Šilelio g. 6A).
Kuo įdomus? Besidomintiems Lietuvos istorija bene svarbiausias faktas yra tas, kad čia gyveno Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didikų kunigaikščių Giedraičių giminė. Bažnyčioje, kurią kunigaikštis Martynas Giedraitis Videniškiuose pastatė 1620 m., galima pasimelsti prie šios giminės kankinio Mykolo Palaimintojo altoriaus (beje, Palaimintuoju jis galutinai buvo paskelbtas tik prieš metus). Mykolas Giedraitis gyveno XV amžiuje, buvo Lietuvos globėjo šventojo Kazimiero amžininkas. Atsisakęs kunigaikščio titulo, jis pašventė savo gyvenimą vienuolystei, tarnavo paprastu zakristijonu Šv. Morkaus bažnyčioje Krokuvoje. Kalbama, būdama neįgalus ir kentėdamas didelius skausmus, jis kankinystės keliu pasuko išgirdęs Viešpaties balsą: „Mykolai, lik kantrus iki mirties, gausi šlovės karūną.“ Baltųjų augustinų vienuolynas kaip tik ir buvo įkurtas siekiant garsinti šio palaimintojo vardą ir darbus. Visa giminė garsėja savo karvedžiais, kunigais, politiniais veikėjas, pradedant žemaičių vyskupu Merkeliu Giedraičiu, baigiant lietuvių ir lenkų santykius uoliai gerinusiu XX a. gyvenusiu diplomatu Jerzy Giedroycu, kurio vieną iš trijų pomirtinių kaukių galime išvysti eksponuojamą Videniškių vienuolyno patalpose. Kitas įspūdingas eksponatas – lietuvių raštijos kultūros paminklas, XVIII a. išleistas Mykolo Olševskio pamokslų rinkinys „Broma, atverta ing viečnastį“. Teigiama, kad ši amžinybę ir mirtį apmąstanti religinė knyga buvo tikras to meto bestseleris, kurį turėjo būti perskaitęs kiekvienas išsilavinęs žmogus. Meno gerbėjai turėtų susidomėti nuo XVIII a. išlikusiais paveikslais, po tinko sluoksniu atrastomis vienuolių portretų freskomis, dar išlikusiomis medinėmis sakyklomis ir kitomis autentiškomis detalėmis.
6 ežerų panorama nuo Ladakalnio
Vieta. Ladakalnis (Ignalinos raj. Aukštaitijos nac. parkas, Papiliakalnės kaimas).
Kuo įdomus? Tai – vienas įspūdingiausių lankytinų objektų tiek Ignalinos rajone, tiek visame Aukštaitijos nacionaliniame parke. Ladakalnis virš jūros lygio yra iškilęs 176 m, o virš ežerų – 140 m. Anksčiau nuo Ladakalnio viršūnės matėsi net šeši ežerai: Ūkojas, Linkmenas, Pakasas, Asėkas, Alksnaitis ir Alksnas. Dabar, kai kalnas ir jo šlaitai apaugo medžiais, vienu metu galima pamatyti tik 4 ežerus, dėl kitų dviejų reikia kiek apeiti į kitą keteros pusę. Ladakalnio pavadinimo atsiradimo versijų yra ne viena. Neabejojama, kai tai buvo alkakalnis – šventoji vieta, kur pagonybės laikais buvo nešamos aukos. Tik štai, ar tikrai – deivei Ladai, kurią skandinavai ir slavai garbino iki V-VI a., abejotina. Nors įrodymų, kad tokia deivė išties buvo, nėra, žmonėms patinka tikėti legendomis. Dar neseniai vietiniai gidai buvo sukūrę istoriją esą užnešus į šį kalną akmenį ir padėjus jį po ten augančiu ąžuolu, išsipildys noras. Deja, žmonės taip užvertė ąžuolą akmenimis, kad jis pradėjo džiūti. Vos ne vos pavyko medį atgaivinti. Dabar šalia pastatytas paminklas Ladai ir akmenis raginama dėti po juo.
Įtikinamesnė versija, kad šis pasienyje esantis kalnas buvo susitikimų viena su slavų gentimis ir jo pavadinimas kilo iš žodžio „ladit“ (rus. „tartis, sutarti“). Tai gali būti susiję ir su ledu, kurį aukštaičiai vadina „ladu“. Tai būtų visai arti tiesos, nes šį kalną suformavo ledynas. Kadangi jis sustūmė į vieną vietą įvairių uolienų – žvyro, smėlio, molio, derlingo dirvožemio, šalia viena kitos auga augalų rūšys, kurios natūralioj aplinkoj retai kartu sutinkamos. Pvz. žemuogės ir žibutės, lazdynas ir pušis. Čia randama ir labai reta į Lietuvos Raudonąją knygą įrašyta laukinė orchidėja – belapė antbarzdė. Ji vadinama augalu vaiduokliu, mat iš žemės išlenda maždaug kas 7 metus. Ant kalno keteros yra ir prezidentų ąžuolų alėja, kurioje pasodinti ąžuolai, skirti visiems Lietuvos prezidentams. Kadangi kalnas yra pusiasalyje, į jį galima atvykti sausuma arba atplaukti valtimi. Įdomus faktas – pradėjus Palūšėje keliauti ežerais galima, neišlipant iš valties, nuplaukti iki Baltijos jūros! Mūsų gidui nuplaukti iki Nidos užtruko 9 dienas..
Bičių pasaulis – sužinoti, paragauti, pamedituoti
Vieta. Senovinės Bitininkystės muziejus (Ignalinos raj., Stripeikių km.)
Kuo įdomus? Bitininkystė nuo seno buvo vienas iš svarbiausių Stripeikių kaimo pragyvenimo šaltinių. Netgi duoklę Labanoro dvarui kaimas mokėjo medumi ir vašku. Senovinės bitininkystės muziejų 1978 metais pradėjo kurti agronomas Bronius Kazlas, bet tik šiemet jis užsipildė išties įspūdingomis ekspozicijomis. 4 hektarų teritorijoje esančiuose penkiuose senoviniuose pastatuose yra įkurtos skirtingos ekspozicijos. Vienur galima sužinoti viską apie bitininkystę, jos istoriją, naudojamus įrankius, atliekamus darbus, o galiausia atlikti testą ir netgi gauti bitininko pažymėjimą. Kita ekspozicija skirta bičių fiziologijai ir gyvenimui. Tarkim, ar žinojote, kad užsiauginti reikalingų bendruomenės narių – motinėlių, darbininkių ar sargių, kitos bitės geba parinkdamos joms atitinkamą maistą? Žinios pateikiamos taip smagiai, pasitelkiant visas interaktyvias priemones, kad nenuobodu nei didiesiems, nei patiems mažiausiems. Austėjos, bičių ir augalų globėjos, klėtelėje galima susipažinti su gydomosiomis vaistažolių savybėmis. Tik nuo jų priklauso ir medaus vertė. „Ką siūlo žolė, tą bitė ir susineša. Jei grikiai turi daug geležies, tai jo turės ir medus“, – sako muziejaus darbuotoja Danutė Indrašienė. Bičių augintojai čia gali susipažinti su didžiausiomis naujovėmis. Tarkim, srautiniu aviliu, iš kurio medus bėga lyg iš čiaupo. Bet yra ir visai natūraliai funkcionuojančių, į medį įkeltų avilių, kur prie bičių gyvenimo žmonės rankų nekiša – leidžia pačioms ir korius lipdyti, ir avilio skyles kamšyti. Smaližiai gali paskanauti įvairių rūšių medaus. Vienas įspūdingesnių – baltas kreminis. Palėpėje kabo 8 hamakai, dvelkia žolynais, vašku ir propoliu, aidi nepaliaujamas bičių dūzgesys. Pasisūpuoti tokia hamake tolygu geriausia meditacijai. Iš viso muziejus turi net 9 edukacines programas, tad lankytis jame galima kelis kartus ir vis atrasite ką nors naujo.
Kainos. Moksleiviams – 1 euras, suaugusiems – 2 eurai.
Būriai paukščių ir gyvūnėlių
Vieta. „Paukščių kaimas“ (Ignalinos raj., Linkmenų sen., Cijonų km.)
Kuo įdomus? Tiek mielų, egzotiškų, gražių, keistų ir įdomių gyvūnų bei paukščių, kuriuos galima glostyti, kalbinti ir maitinti iš rankos, mažai kur rasite. Nenuostabu, kad ne tik vaikai, bet ir suaugusieji „Paukščių kaime“ krykštauja iš džiaugsmo. Ir ko tik čia nėra! Keliolikos rūšių vištų, povų, įvairiaspalvių fazanų, žąsų, ančių ir stručių, alpakų, asilų, keturragių avinų, triušių, avelių… Viską išvardinti būtų sunku, o apeiti, vis pamaitinant vieną kitą iš delno, užtrunka dar ilgiau. Bet laikas neprailgsta, nes pakeliui dar gali išklausyti nuotaikingų istorijų apie kiekvieną, sužinai, kodėl alpaka vadinama Donaldu Trumpu, strutis – Tru Sabaka, o avinas – Joptautu. Jei pavargsite, galėsite pritūpti didžiausiame pasaulio lizde, kuriame telpa virš 50 žmonių.
Užsisakiusieji edukacinę programą sužinos, kiek kartų per dieną į lizdą turi atskristi kregždė, kad pamaitintų vos vieną kregždžiuką, kodėl vieni vištų kiaušiniai rudi, kiti balti, pamatys kaip atrodo didžiausias ir mažiausias kiaušinis, pasigrožės sietynais iš kiaušinių lukštų, paskanaus nuostabios ant laužo didžiulėje keptuvėje keptos kiaušinienės, nusifotografuos su viščiuko kauke ir smagiai pabendraus su humoro jausmo nestokojančiais sodybos šeimininkais. Negana to, žąsies ar kitokia plunksna galės parašyti laišką, kuris bus perduotas norus pildančiai laimės paukštei. „Paukščių kaimas“ atviras beveik visus metus. Prieš Velykas čia galima mokytis dažyti kiaušinius, prieš Kalėdas – atvykti pasižiūrėti gyvos prakartėlės.
Kaina. Apžiūrėti ūkį galima kasdien, suaugusiam tai kainuoja 2 eurus, vaikui – 1 eurą. Edukacinės programos turi būti užsakomos iš anksto, kaina – sutartinė.
Kur apsistoti?
Pagulbio sodyba – ieškantiems autentikos. (Molėtų raj., Pagulbio kaimas) Prieš 14 metų verslininko Kazimiero Jaukčio įsigyta sodyba, vos prieš metus pradėjo teikti apgyvendinimo paslaugas. 1925 m. statytame name išsaugotas to meto autentiškas stilius. Tiesa, nerasite nieko panašaus į kaimo bakūžę. 4 brolių ir seserų ūkininkų šeima šį erdvų namą pasistatė nusižiūrėjusi į gretimą dvarą, tad jis labiau dvelkia provanso stiliumi. Dauguma baldų ir daiktų autentiški, vidury virtuvės stūkso krosnis, kita vertus, yra visi patogumai.
„Niekam nesakykit, kad nūžnikas yra pirkioj. Sarmata“, – kikendamas sako sodybos šeimininkas ir rodo buvusiame kamine moderniai įrengtą vonios kambarį. Name yra keletas skirtingų kambarių – Biblioteka, Mokytojų kambarys (name išties veikė mokykla, kurioje gyveno ir mokytojai), Vasaros kambarys, Rojalio kambarys. Kieme erdvus kluonas, talpinantis net iki 100 svečių, jame rengiamos ne tik privačios šventės, bet ir Poezijos atlaidai, koncertai. Greta - šienu kvepianti daržinė, netoliese – tikra dūminė pirtis su viduje augančia obelimi, po langais – senas sodas.
Barono vila – ieškantiems komforto (Anykščių r., Butėnų k., Elnio g.) Gamtos prieglobstyje įsikūrusi stilinga ir jauki „Barono vila“ yra pelniusi ne vieną geriausiai tvarkomos sodybos apdovanojimą. Ji išsiskiria tikru komfortu, subtiliu skandinavišku dizainu, šiuolaikiškai įrengtais kambariais, žaismingai pavadintais įvairių gyvūnų ir paukščių vardais – pelėdos, šerno, stirnos,vilko ir kt. Vilos ant ežero kranto – ieškantiems didesnio nuošalumo ir nuostabios panoramos, ši atsiveria iš didelių terasų.
Vila pastatyta Baronų protėvių žemėje, kieme auga šeimininkų rankomis sodintas ąžuolas. Čia galima pasigrožėti ir šeimininkų auginamais elniais, danieliais ir Gotlando avimis, pasivaikščioti po kitapus tvenkinio esantį Akmenų parką, panirti į save einant 108 akmenimis pažymėtu Mėnulio taku, pažaisti tenisą, paplaukioti vandenlentėmis ar valtimis, pasikaitinti kubile, vaikams įrengta žaidimų aikštelė su batutu. Ir , žinoma, negalima išvykti neparagavus pagal tadžikišką receptą ant laužo gaminti plovo, kuriam naudojama ūkyje užaugintų avelių mėsa.
