Pagal Jeano Genet pjesę, nagrinėjančią ryšius tarp iliuzijos ir tikrovės, pastatytas spektaklis sukvies žiūrovus į rekonstruotą teatro didžiąją sceną. Ypatingai didelio mąsto pastatyme, jungiančiame gausią tarptautinę kūrėjų komandą, vaidina net 19 aktorių, atstovaujančių skirtingas kartas bei teatrines mokyklas.
„Balkone“ vaidmenis kuria publikai jau puikiai pažįstami aktoriai Martynas Nedzinskas, Dainius Gavenonis, Arūnas Sakalauskas, Kristina Andrejauskaitė bei jaunosios jų kolegės Kamilė Petruškevičiūtė ir Benita Vasauskaitė, kurie sutiko pasidalinti įspūdžiais apie patį kūrinį bei trumpai pristatyti „Iliuzijų namuose“ kuriamus personažus.
Koks jūsų santykis su „Balkonu“, kas kūrinyje pasirodė įdomu?
Benita Vasauskaitė: Pirmą kartą pjesę skaičiau anglų kalba, kai dar nebuvo lietuviško vertimo. Supratau, kad pjesė yra labai sudėtinga – aš, kaip aktorė, turiu atlikti tyrimą, pasidomėti autoriumi, kitais jo kūriniais. „Balkonas“ - kupina simbolizmo, daugiaprasmiškumo pjesė. Viena pagrindinių temų – riba tarp iliuzijos ir tikrovės atsispindi ir pačiame rašymo būde, stiliuje, sakinių formavime.
Kamilė Petruškevičiūtė: Pjesė labai įdomi, iš karto kelianti susidomėjimą. „Balkone“ nagrinėjami įvaizdžių, ryšių tarp tikrovės bei fikcijos klausimai: kur yra tikrovė, kur ji prasideda, o kur iš yra iliuzija? Režisierius kvestionuoja tikrumą, įvaizdžius, politiką, kuri, beje, irgi yra tam tikras sukurtas įvaizdis, skirtas publikai. Pats pjesės pavadinimas – „Balkonas“- jau yra simbolis. Istorijai svarbūs politikai, pavyzdžiui, Hitleris, kiti iškilūs asmenys, dažnu atveju į tautą kreipdavosi iš balkonų.
Arūnas Sakalauskas: „Balkonas“ nėra buitinė-psichologinė pjesė. Jame telpa ir poetiškumas, ir psichologiškumas, ir absurdas, ir utopija, ir siurrealizmas. Negaliu konkrečiai įvardinti pjesės žanro. Aktorius visada stovi per arti paveikslo, nuo kurio negali atsitraukti.
Martynas Nedzinskas: Pjesė gana sudėtinga. Ji pasiduoda interpretacijai, bet tuo pačiu yra negailestinga, ypač, jeigu nuklystama nuo temos, kurią autorius suformavo kūrinyje. Pjesės struktūros iki galo suprasti dar nepavyko. Spektaklio veiksmas prasideda nuo skirtingų scenų, kuriose kiekvienas veikiame autonomiškai, tarsi atskiros salos, nežinodami, ką daro kiti aktoriai. Man iki šiol pjesė yra paslaptis, kurią po truputį įmenu. „Balkonas“ gali būti apie tai, kaip aktorius kuria santykį su vaidmeniu, santykį su publika, kiek publika koreguoja jo vaidmenį. Tai įdomus būdas kalbėti apie patį teatrą, kaip apie vaidmenų ir nuolat vaidinančių žmonių sistemą.
Kristina Andrejauskaitė: Perskaičius „Balkoną“ pirmiausia jį pamačiau kaip politinę pjesę – veiksmas vyksta prancūziškame viešnamyje – „Iliuzijų namuose“ – į kuriuos ateina aukštieji ponai: teisėjai, vyskupas ir t.t. bei sprendžia savo reikalus. Išgeria, moterys... O už sienų vyksta revoliucija. Žodžiu, šios dienos. Pagrindinė tema, manau, yra moterų aptarnavimo sfera čia, šiuose iliuzijų namuose. Kiekviename buduare vyksta atskiri spektakliai, kiekvienas klientas kažko nori.
Dainius Gavenonis: Man pjesė buvo labai netikėta, nes su Genet kūryba iki tol neteko susipažinti. „Balkonas“ - labai didelė, žodinga, gal net tiktų pasakyti prancūziškai žodinga, pjesė. Vyrauja poetinis tekstas, kurį sunku valdyt, sunku išversti, ir, manau, taip pat sudėtinga įgyvendinti scenoje. Kuriant spektaklį pagal tokią pjesę reikia tvirtai apsispręsti, kokiu keliu eiti, kadangi tai įvairiasluoksnis kūrinys. „Balkone“ persipina farso, komedijos, lyrinės tragedijos, net satyros elementai. Atrodo, lyg žanrai kūrinyje būtų specialiai sumaišyti, kiekviena scena turi savo toną. Be visa ko čia labai gausu ir paties teatro.
Kuo ši, prieš daugiau nei pusę amžiaus prancūzų dramaturgo Jeano Genet parašyta pjesė gali būti aktuali šiandien?
B.V.: Manau, kad šiandien „Balkonas“ itin aktualus, jame randu daug paralelių su tuo, kas vyksta aplinkoje. Didelė mūsų gyvenimų dalis yra persikėlusi į socialinius tinklus. Matai, kad žmogus tarsi gyvena vienokį gyvenimą, medijų dėka susikuria tam tikrą paveikslą, o po to sužinai, kad tas paveikslas nuo realybės labai skiriasi. „Balkone“ plėtojamos ne tik ribos tarp tikrovės, bet ir politikos, melo temos. Teatre jos yra kertinės, todėl pjesė savo aktualumo nepraranda, o dėka technologijų, šiandien pasidaro dar aktualesnė.
K.P.: „Balkonas“ – universalus kūrinys, kuris bus aktualus visuomet. Man, asmeniškai, aktualiausia ir artimiausia yra įvaizdžių tema. Kiekvienam mūsų svarbus asmeninis įvaizdis - kai ruošiesi kur nors išeiti ir pasižiūri į veidrodį, gi niekada nežiūri į veidrodį iš tiesų, visada pasitempi. Veidrodyje nematai savęs taip, kaip atrodysi po keleto žengtų žingsnių, jau išėjus - išsitempia rūbai, išsitaršo plaukai. Žvelgdamas į veidrodį pastatai save į tokią poziciją, kurioje žvelgi į savo norimą atvaizdą.
Įvaizdžius kuria ir žiniasklaida, pateikdama savas įvykių, vykstančių pasaulyje, versijas. Mes nežinome, kokia yra tikroji tiesa, gauname tik jos fabrikatą.
Pačioje pjesėje žmonės, norintys vaizduoti tam tikrus personažus, ima tais personažais tapti iš tikrųjų. Pačiame spektaklyje irgi įvyks tam tikras susipynimas tarp iliuzijos ir tikrovės. Šiuo metu pasaulyje vyksta pokytis, bet niekam neaišku, kur jis nuves. Pjesėje tai vaizduojama pasitelkiant už „Iliuzijų namų“ vykstančio maišto bei revoliucijos motyvus.
A.S.: Tuo, kuo ir visos geros pjesės. Joje nagrinėjami amžini dalykai – kova dėl valdžios, apsimetinėjimas, politika, žmonių užsidedamos kaukės. Mūsų gyvenimas kupinas šių dalykų. Niekada nežinai, ar tau sako sako tiesą, ar netiesą.
M.N.: „Balkonas“ aktualus tuo, kad jame atskleidžiamos visuomenės struktūros: tiek valdžios, tiek galios – kaip jos yra kuriamos, kaip jos funkcionuoja sistemoje kartu su žmonėmis, kurie jas kuria ir kuriuos ji veikia. Be to, tai yra puikus būdas mąstyti tiek apie teatrą, tiek apie aktoriaus, vaidmens prigimtis. Teatras dažnu atveju atskleidžia valstybės ir visuomenės, kuriose egzistuojame, paveikslus.
K.A.: Kaip minėjau, vyksta revoliucija, esame baimės, jog kažkas nutiks, būsenoje. Nereikia karo su ginklais ir patrankom. Viskas vyksta kitokiu būdu. „Balkone“ viešnamyje merginos priiminėja iš pažiūros normalius klientus, kurie turi slaptų, fetišistinių poreikių. Nežinome, kas šalia mūsų atsisėda troleibuse, su kuo pietaujame. Pagal situaciją nežinome, kokie žmonės yra aplink mus. Šita nežinojimo, kas iš tikro yra šalia mūsų, tema man labai susišaukia su šia diena.
D.G.: „Balkone“ labai daug karnavalo, politikos, galima kelti klausimus, kas vis dėl to yra teatras? Ar suvaidinti dalykai yra tikresni už tikrovę ar atvirkščiai? Kas yra tikra, o kas – tik iliuzija? Kūrinys turėtų būti įdomus ir aktualus tiems, kurie myli patį teatrą, nes jo čia yra labai daug.
Kaip galėtumėte apibūdinti savo kuriamą personažą, koks tai yra žmogus, galbūt galima atrasti jo atitikmenų esamajame laike?
B.V.: Aš vaidinu Karmen – „Iliuzijų namų“ šeimininkės Irmos patikėtinę, kuriai ji atidavė visą namų buhalteriją bei vidinius reikalus. Ankščiau ji buvo darbuotoja, kaip ir kitos merginos, tačiau dabar to darbo nebeatlieka, nes tapo dešiniąja Irmos ranka. Autorius aptakiai nurodo judviejų intymų ryšį, tam tikrus meilės santykius, kurie yra palikti mums patiems suvokti. Karmen įdomi tuo, kad ji – paslaptingas personažas. Genet dažnai ją įterpia į ilgas scenas, kuriose ji pasako vieną ar du sakinius, atrodo, neveikia, bet visada yra šalia. Su režisieriumi bandome suprasti, kodėl taip yra, ką toji Karmen rezga. Lacascade bendradarbiauja su pjesės žinovais, mokslininkais, tyrinėjančiais Genet kūrybą ir, pasirodo, egzistuoja penki pjesės variantai. Anot tyrėjų, galima kelti klausimą: kas yra tikroji „Iliuzijų namų“ vadovė: ar Irma ar vis gi Karmen? Tai palieka dar daugiau intrigos.
K.P.: Kuriu Irmos, bordelio savininkės, personažą. Manau, kad režisieriaus pasirinkimas šitokį vaidmenį skirti jaunai merginai yra įdomus. Skaitant pjesę atrodo, kad ji yra vyresnė moteris, turinti daug patirties. Tačiau kodėl tai negalėtų būti ambicinga, perspektyvi jauna moteris?
Personažą bandau atrasti savyje. Tai labai valdinga, bet tuo pačiu jautri, išgyvenanti skausmą, liūdna, kažko nerandanti, protinga moteris. Mėgstanti manipuliuoti. Žaidžianti savo pačios žaidimą, kurio metu ji kuria save ir kitus. Sakyčiau, ji tam tikra prasme yra režisierė.
A.S.: Mano personažas vadinasi Pasiuntinys. Tai žmogus, kuris egzistuoja visur, bet kurioje įstaigoje, bet kokioje valdžios struktūroje ir yra beveik nematomas, tačiau visuomet tvarkantis reikalus, pakreipinėjantis juos reikiama linkme, patarinėjantis, ieškantis būdų, kaip išsisukti iš tam tikrų situacijų. Kiti žmonės jam nėra svarbūs, svarbu išlaikyti status quo. Pjesė man neleidžia šio personažo psichologizuoti, kadangi jis kalba mįslėmis. Jo negalima dėl nieko apkaltinti – jis bandydamas išsisukti gali pasakyti, jog galvoje turėjo kažką kitą ir tiesiog buvo ne taip suprastas.
M.N.: Mano personažas galėtų būti viduriniosios klasės atstovas, dirbantis visuomeninį darbą. Jis turi gausybę užslėptų ambicijų ir troškimų: tiek valdžios, tiek kontrolės, tiek saviraiškos. Svarbu paminėti tai, kad jo santykis su religija yra komplikuotas.
Jam suteikiama valdžia, kurios jis nenusipelnė – primesta iš šono, kaip prievarta ir to pasekoje personažas tapo savo vaidmens įkaitu. Įkaitu ta prasme, jog jis pradėjo valdžia vadovautis ir mėgautis iki tokio lygio, jog pamiršo, kokiu tikslu ir vardan ko visa tai jam buvo suteikta.
K.A.: Tai yra moteris jau metuose, kaip ir aš, vis dar dirbanti prostitutė, pas kurią ateina jaunas, nedrąsus, kompleksuotas klientas. Jis iš manęs daro žurnalistę. Kodėl? Nes jam reikia būti dėmesio centre, jis nori imti iš manęs interviu, pats užduoda klausimus, kadangi jam reikia išsikalbėti. Yra žmonių, kurie ateina ne tik sekso. Kaip ir kiekviena „Iliuzijų namų“ darbuotoja, mano personažas dirba pagal kliento poreikius, kad patenkintų jo nukrypimus.
D.G.: Tai žmogus, kuris gali paaukoti turbūt viską vardan paminklo sau būnant dar gyvam. Jis yra labai kryptingas, trokštantis šlovės ir pripažinimo. Nors yra policijos šefas, bet pats save vadina policijos ministru, nors toks titulas neegzistuoja. Kaip jis sako: "Aš būsiu ne vienas iš tūkstančio, bet tas vienintelis, į kurį norėtų įsikūnyti tūkstančiai".
Šis pastatymas – tai imersinio teatro pavyzdys. Su kokiais iššūkiais tenka susidurti kuriant tokio pobūdžio spektaklį?
B.V.: Nemanau, kad šiandien toks teatras yra naujovė. Suprantu, kad režisierius tokį metodą pasirinko tam, kad galėtų spektaklį ir tai, kas jame vyksta, išplėsti už salės ribų. Jis nori pradėti kurti atmosferą žiūrovui tik įžengus į teatrą, šiuo atveju „Iliuzijų namus“. Žiūrovui kuriama iliuzija, kad dar kažkas, ko jie nežino, vyksta už sienų, gatvėje, tuo metu, kol jie yra teatre. Manau, tai daroma tam, kad nebūtų aiškios ribos kur yra spektaklis, o kur jis baigiasi, kada aktorius kalba su žmogumi, o kada – personažas.
M.N.: Erdvės, kuriose vaidinu, yra dvi – pusrūsis ir scena, jos skiriasi tik dydžiu. Aš, kaip aktorius, nejaučiu didelio skirtumo, kokioje erdvėje kurti vaidmenį, kitoks santykis turėtų būti tų, kurie užsiima logistiniais reikalais – vedžioja žiūrovus po Jaunimo teatro erdves. Per bandomąją repeticiją su savanoriais buvo įdomu stebėti, kaip su kiekviena nauja grupe keičiasi pats etiudas. Atėjus pirmai grupei – sunku, nes žmonės yra pasimetę, nežino, kaip priimti žaidimo taisykles, o paskutinė grupė ateina visiškai atvira, suprantanti taisykles, dalyvaujanti, komentuojanti. To reikia tikėtis ir spektaklio metu.
Kaip galėtumėte apibūdinti Erico Lacascade darbo metodus, koks jūsų akimis jo, kaip režisieriaus, santykis su scenine medžiaga?
B.V.: Susitikimas su tokiu kūrėju, kaip Ericas Lacascade yra labai įdomus. Vien tai, kad mes esam skirtingų tautybių nurodo, kad tarp mūsų yra kultūrinių skirtumų. Skirtingai suvokiame ne tik teatrą bet ir kasdienybės patirtis.
Režisierius dirbo dviem gana skirtingais etapais. Pirmojo etapo metu jis buvo labai konkretus, sugalvojęs savo metodą, kuris mums buvo gana neįprastas. Lacascade yra be galo gerai įsigilinęs į pjesę, repeticijų metu pateikdavo kiekvienos scenos išsamią analizę bei keletą galimų sprendimo variantų. Scenas vaidindavo ne tik tie aktoriai, kuriems yra paskirti vaidmenys, bet ir kiti, žiūrėdavome, kaip galima iš skirtingų pozicijų prieiti prie to paties vaidmens.
Aktoriai, kuriems priskirtas personažas kartu su režisieriumi analizuodavo ką įdomaus bei naujo surado kitas aktorius, ką būtų galima pasiskolinti. Režisierius vis pabrėždavo, kad neįsivaizduojame, kokią dovaną galime padovanoti kolegai suvaidindami sceną taip, kaip suprantame, nes mūsų neslegia vaidmens sunkumas, įtampa.
Antrojo etapo metu intensyviai repetuojame savo personažus. Apimtis labai didelė - man iki šiol neteko dalyvauti tokio masto pastatyme.
K.P: Ilgai sėdėjome prie tekstų. Režisieriui labai svarbus žodis, tai, ką tu sakai. Kiekvienas žodis, kiekviena mintis, kiekvienas sakinys turi turėti prasmę, būti aiškiai pasakytas, kažką reikšti. Būna, kad vaidindamas tam tikrus momentus tu praleidi, vedi link kulminacijos. Lacascade šito neleidžia. Jam svarbu, kad žmogus iš užsienio žiūrėdamas spektaklį, nesuprasdamas kalbos gebėtų suprasti scenoje vykstantį veiksmą.
Režisierius preciziškai dėlioja struktūras, kuria tam tikrą brėžinį, veiksmų choreografiją. Atrodo, kad scenoje esantys žmonės yra surišti plonu siūlu ir šitaip juos valdo aukštesnioji ranka.
K.A.: Režisieriaus metodas truputį nustebino. Jis labai taktiškas, tolerantiškas, aktoriui leidžia daug improvizuoti, neužspaudžia, duoda daug erdvės. Turėjome dirbti ne su savo vaidmenimis. Buvo labai įdomu žaisti, bet tai labai išvargino.
Jean Genet „Balkonas“ – Valstybinio jaunimo teatro didžiosios scenos atidarymo renginys. Premjera spalio 2, 3 dienomis.
