Filmus rekomenduoja žurnalo „Moteris“ komanda.
Visa programa – vdff.lt
Rita Lukošienė, kalbos redaktorė
„Balsai iš jūros“ (K. Hopkins). „Tai filmas apie vieno Kubos kaimelio gyvenimą. Liūdną ir beviltišką. Nes žmonės – šilti, šmaikštūs – ten neturi ateities. Jų kasdienybė suvaržyta įstatymų ir labai skurdi. Dar ten yra nepaprastai gražiai su saule ir dangumi žaidžianti jūra. Jūra – tų žmonių namai ir kapai, maistas ir kelias į laimę – išsvajotą Ameriką. Tą viltį jiems teikė tada galiojusi „šlapių pėdų, sausų pėdų“ politika: sėkmingai JAV krantą pasiekęs imigrantas galėjo likti šalyje, o tas, kuriam to padaryti nepavykdavo, būdavo grąžinamas.
Dėl vilties išsikapstyti iš nevilties ir padėti artimiesiems herojai mėgina vėl ir vėl... Bet ne visi. Štai žvejys Pita mano, kad geresnis gyvenimas ten – iliuzija. Kad be savo namų, artimųjų žmogus yra niekas. Tai patvirtina ir vienas „laimingasis“: „Jei išvyksi, būk stiprus – neatsigręžk, nes suprasi, ką palikai.“ Jautrus filmas, nuoseklus siužetas. Gražiai nufilmuota.“
Virginija Rimkuvienė, redaktorė
„Nijolė“ (S. Bozzolo). „Jei šiandien paklaustumėte, kas yra Antanas Mockus, dauguma lietuvių atsakytų, kad tai – Bogotos meras, Kongrese parodęs nuogą užpakalį. Nuo to ir prasideda šis filmas apie A. Mockų ir jo motiną – skulptorę, dailininkę Nijolę Šivickas. Bet tuo epizodu filmo ekscentriškumas ir baigiasi. Tada apie ką šis filmas? Pirmiausia – apie ypatingą mamos ir sūnaus ryšį. Šiltą, gilų, palaikantį, tokį, kuriam nereikia žodžių.
Dar – apie tai, kokia graži gali būti senatvė, pakeičianti mūsų vaidmenis, apgaubianti bejėgiškumu kūnus, bet išgryninanti esmę ir grąžinanti prie šaknų. Kai droviai šypsodamasi 90-metė Nijolė stovi šalia laukdama, kol Antaną baigs kalbinti žurnalistai ir praeivių minia, atrodo lyg maža mergaitė, tarsi būtų virtusi savo sūnaus dukra. Ir vis dėlto yra ta pati aštraus proto, humoro jausmo, kūrybiškumo nepraradusi talentinga menininkė, tik gal dar tiesesnė ir atviresnė nei jaunystėje. Paklaustas, kodėl taip atvirai pasakoja kitiems apie savo gyvenimą, A. Mockus atsako: „Noriu, kad žmonės pasimokytų iš visų tų gražių...“ – „...ir negražių patirčių“, – drąsiai pratęsia jo mintį mama.“
Rima Pikelienė, vyr. redaktorės pavaduotoja
„Herzogas/Gorbačiovas“ (W. Herzogas). „Mano vienas mėgstamiausių režisierių W. Herzogas ėmėsi filmo apie M. Gorbačiovą iš smalsumo, kaip iš Stavropolio krašte esančio Privolnojės kaimo kilusiam berniukui, kuris kartais nakvodavo arklidėse glausdamasis prie arklio, kad būtų šilčiau, kurio mama nemokėjo skaityti, pavyko tapti Sovietų Sąjungos lyderiu.
Pramaišiui rodydamas dokumentinius M. Gorbačiovo valdymo laikotarpio kadrus ir jau silpnos sveikatos 80-uosius metus peržengusio šio žmogaus pasvarstymus, režisierius stengėsi atskleisti herojaus pastangų reformuoti sovietinę sistemą bei integruoti į Vakarus bergždumą. Kartu – tai pasakojimas apie asmeninę tragediją žmogaus, kuris tikėjosi atnešti reformų, bet kurio tikėjimą jomis pakirto žmonos Raisos mirtis. M. Gorbačiovas apie filmą sakė: „Jis realistiškas ir dramatiškas – kaip ir gyvenimas.“
Ieva Rekštytė-Matuliauskė, vyriausioji redaktorė
„Amerika“ (E. Stollis, Ch. Whiteside’as). „Filmas papirko tema, herojais, žmogiškumu. Juosta nukelia į Meksikos miestą Kolimą,kur trims broliams tenka suremti pečius savo 93-ejų senelei Amerikai prižiūrėti. Jiems atsiranda ir nuoširdžios motyvacijos globoti žavingą senolę, ir dilemų, kaip skirstysis jos priežiūros darbais, ko teks atsisakyti, galiausiai – kiek tai truks.
Gyvenimo ir mirties skaidrumas filme toks užburiantis ir įtikinamas, jog nepastebi, kaip įsisupi į mažame namelyje po mangamedžiu banguojantį gyvenimą. Lietuvoje vis dar per mažai kalbame apie senus žmones ir jų likimą, – šis filmas yra šios temos grynuolis, be prikišamų moralų įrodantis, kad ne tik ankstyvos, bet ir paskutinės dienos turėtų būti gaubiamos meile, saugumu ir šviesa.“
