M. Tippettas pergyveno didžiąsias praėjusio amžiaus negandas – abu pasaulinius karus, tad buvo įsitikinęs, aktyvus pacifistas. Tiesa, 1935 m. jis susižavėjo komunizmo idėjomis, įstojo į Britų komunistų partiją, tačiau gana greitai ja nusivylė ir visą likusį gyvenimą nebesisaistė su jokiomis politinėmis partijomis, bet nevengė demonstruoti antimilitaristinių pažiūrų. Visuomeninį aktyvumą jam įskiepijo motina, kovojusi už moterų teises. Išreikšdamas savo pacifistinę poziciją, Antrojo pasaulinio karo pradžioje jis įstojo į PPA (angl. Peace Pledge Union – Taikos įžadų sąjunga), atsisakė karinės prievolės ir dėl to 1943 m. buvo patekęs į kalėjimą.
M. Tippettas dažnai lyginamas su savo jaunesniu amžininku Benjaminu Brittenu, nors M. Tippetto kūryba nuosaikesnė, paprastesnė ir mažiau žinoma už Jungtinės Karalystės ribų. B. Brittenas buvo pasaulio pilietis, o M. Tippettas – monarchistas, netgi vienas jo žymiausių kūrinių – 1948-ųjų „Siuita princo Čarlzo gimimui“ – šlovina karalienės Elžbietos ir princo Filipo pirmagimį. Kas abu kompozitorius sieja – tai homoseksualumas ir daugybė iš to kilusių problemų ir traumų, kai netradicinė lytinė orientacija buvo draudžiama. Aiškindamasis savo prigimtį, bandydamas su ja susitaikyti, ieškodamas nusiraminimo dėl ištikusios psichologinės krizės ir kaltės jausmo 1939 m. M. Tippettas pasinėrė į Carlo Gustavo Jungo analitinę psichologiją. C. G. Jungo šviesos ir šešėlio prieštara lydėjo visą tolesnę jo kūrybą.
Oratorija „Mūsų laikmečio kūdikis“ rašyta C. G. Jungo psichoanalizės studijų įkarštyje. Imtis didžiulių maštabų kūrinio kompozitorių pastūmėjo „Krištolinės nakties“ (vok. Kristallnacht) įvykiai: 1938 m. lapkričio 9–10 d. naktiniai pogromai, kai Vokietijos naciai puolė žydus ir plėšė jų turtą. Dvi paras naciai siaubė bei degino žydų namus, parduotuves, sinagogas, ligonines bei mokyklas. Kai kuriuose miestuose pogromai tęsėsi dar keletą dienų. Gatves nuklojo sudaužytų krautuvių vitrinų ir pastatų langų šukės. Išaušus blausioje lapkričio rytmečio šviesoje gatvės žvilgėjo nuo šukių. Iš čia kilo ir liūdnai ironiškas pogromo pavadinimas – „krištolinė naktis“.
Pogromus išprovokavo žydų jaunuolio Herschelio Grynszpano pasikėsinimas į Vokietijos diplomatą Paryžiuje. Vaikinas protestavo prieš jo tėvų prievartinį iškeldinimą į Lenkiją, kurį vykdė nacių organizacija SS. Tų pačių SS ir SA grupuočių organizuotos ir koordinuojamos „Krištolinės nakties“ metu buvo nužudytas 91 žydas, šimtai sužeisti, per 30 tūkstančių išsiųsta į koncentracijos stovyklas. Po „Krištolinės nakties“ žydai dar turėjo sumokėti milijardą reichsmarkių baudą (draudimo kompanijoms įstatymu buvo uždrausta kompensuoti žydams prarastą turtą), be to, buvo konfiskuota 20 procentų kiekvieno žydo nuosavybės. „Krištoline naktimi“ prasidėjo Trečiojo Reicho žydų naikinimo epocha.
M. Tippettas pats parašė oratorijos žodžius, pavadinimą pasiskolino iš vokiškai rašiusio Austrijos-Vengrijos rašytojo Ödöno von Horvátho (1901–1938) protesto romano „Ein Kind unserer Zeit“. Pagal užmojį ir struktūrą kūrinys artimas Georgo Friedricho Händelio garsiajai oratorijai „Mesijas“. Beje, priešingai nei daugumai muzikos profesionalų ir melomanų, M. Tippettas labiau vertino G. F. Händelį nei J. S. Bachą, teigdamas, kad pastarojo muzikoje „trūksta dramos“.
Oratoriją sudaro trys dalys. Pirmoje kalbama apie bendrą „mūsų laikmečio“ priespaudą ir nuskriaustųjų pažeminimą. Antroje pasakojama jauno žmogaus, kuris siekė teisingumo pasitelkęs smurtą, istorija ir jos tragiškos pasekmės. O trečioje išsakomas moralas apie tai, kad nevalia prarasti budrumo. Vidinė dalių struktūra paremta J. S. Bacho „Pasijų“ tradicija – rečitatyvus keičia arijos, chorai ir ansambliai, vyriškas balsas atlieka pasakotojo vaidmenį, o chorai – veiksmo dalyvių ir liudininkų. Kompozitorius atskiras oratorijos dalis įrėmino choralais, tik ne grigališkaisiais ar protestantiškaisiais, mat norėjo, kad kūrinys prabiltų ne tik į krikščionis, bet ir į ateistus, agnostikus ir žydus. Choralams, jo manymu, stinga universalumo, tad išeitis buvo rasta išgirdus per radiją tradicinį Amerikos juodaodžių spiričiuelį „Steal away“. Kompozitoriui įstrigo žodžiai „Trimitas skamba mano sieloj“. XIX a. amerikiečių vergų giesmė jam pasirodė galinti išreikšti universalesnę pavergtųjų, engiamųjų žmonių patirtį. Iš viso jis pasirinko 5 spiričiuelius, kuriais įrėmintos kūrinio dalys. Jie svarbūs ne tik struktūros požiūriu, bet ir suteikia kūriniui popmuzikos energetikos.
Oratorija buvo rašoma nuo 1939 iki 1941 m., kai niekas dar negalėjo numatyti, kokia bus Antrojo pasaulinio karo pabaiga. Tačiau M. Tippettas šiame kūrinyje nuspėja ateitį lyg aiškiaregys. Negana to, baigdami XXI a. antrąjį dešimtmetį, galime tapatintis su M. Tippetto „mūsų laikmečiu“. Kyla nauji diktatoriai, karai netapo istorija, socialiniuose tinkluose išlaisvėjusios ritasi naujos brutalumo, antisemitizmo, rasizmo, ksenofobijos, mizoginijos bangos. Esame lyg tas M. Tippetto kūdikis bauginami naujojo „mūsų laikmečio“ negandų. Istorija mus moko, deja, pamokas pamirštame išmokti.
Rugsėjo 26 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje ir rugsėjo 27 d. Vilniaus kongresų rūmuose Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro naujojo sezono pradžios koncerte Gintaro Rinkevičiaus diriguojamas kolektyvas pacifistinę M. Tippetto oratoriją „Mūsų laikmečio kūdikis“ atliks su solistais Lauryna Bendžiūnaite, Ieva Prudnikovaite, Rafailu Karpiu, Liudu Mikalausku bei Kauno valstybiniu choru.
