Iš jos išaugo unikalus meninis projektas, peržengęs teatro meno ribas. Vaidmenis atliko aktoriai Vytautas Anužis, Juozas Budraitis, Paulius Budraitis, Aldona Bendoriūtė, Dainius Gavenonis, Virginija Kelmelytė, Irina Lavrinovič, Rasa Samuolytė, Benas Šarka, režisieriai Jonas Vaitkus ir Gytis Padegimas. Viena projekto iniciatorių buvo šviesaus atminimo dailininkė Jūratė Paulėkaitė.
„Vyšnių sodas” rodymai vyko ir 2010-ųjų vasarą su tiesiogine transliacija per Lietuvos televiziją ir į vieną didžiausių Vokietijos teatro festivalių Theater der Welt. 2011-ais „Vyšnių sodas” viešėjo Vienos festivalyje ir, anot festivalio apžvalgininkų, tapo vienu įsimintiniausių tų metų jo įvykių. Vienoje „Vyšnių sodas” buvo rodomas viename seniausių Europoje emigrantų rajone Macondo, kurio vietoje po kelių metų išdygo naujas modernus namų kvartalas…. Nuo to laiko „Vyšnių sodo“ dalyviai nebuvo susitikę. Po beveik dešimties metų jie vėl susitiks Jaunimo teatro scenoje.
Suomių, lietuvių ir vokiečių menininkų „Vyšnių sodas“ gimė iš pojūčio, kad tam tikri svarbūs dalykai mūsų kasdienybėje ir teatro gyvenime išnyksta. Ir iš poreikio kalbėtis apie tuos dalykus menine kalba netradiciniais, teatre neišbandytais būdais.
„Vyšnių sode“ Gajevo vaidmenį sukūręs aktorius Juozas Budraitis prisimena: „Vyšnių sodas“ kelia daug prisiminimų ir jie visi yra labai geri. Žavėjo nepaprastas režisieriaus, kuris šį pastatymą sutvėrė, talentas. Tuo metu, prieš dešimt metų, šis Kristiano Smedso darbas buvo įdomus eksperimentas, nauja teatro forma, kuri džiugino ne tik žiūrovus, bet ir aktorius.“
Aktorė Rasa Samuolytė, sukūrusi Duniašos vaidmenį mano, kad „Vyšnių sodas“ buvo išskirtinis tuo, jog jame buvo surinkti labai skirtingi žmonės: „Skirtingų kartų aktoriai, režisieriai, jaunieji muzikantai. Į komandą susibūrė tokie žmonės, kaip Jonas Vaitkus, Benas Šarka, kurie atstovauja skirtingas kryptis. Atrodo, viskas vyko seniai, nors iš tiesų ne taip ir seniai. Tuo metu mes buvome įpratę prie kitų pozicijų: aktorius ir režisierius stovėjo skirtingose pusėse. „Vyšnių sodo“ atveju to nebuvo – nesvarbu, kokiai pozicijai teatre atstovauji, čia visi buvome lygiaverčiai. Turėjome progą kartu su visa šia skirtinga ir įdomia kompanija pagyventi sodyboje, kartu virti sriubą, kalbėtis apie save. Režisierius mus įsuko į kūrybinį procesą taip, kad gerai jaustumėmės. Svarbus buvo ne pats rezultatas, kiek buvimas kartu. Tai buvo puiki proga atsidurti tokioje atmosferoje. Prisiminus apima labai gražus laisvės pojūtis.“
Nepakartojama šio „Vyšnių sodo“ Šarlota – aktorius, režisierius, performeris Benas Šarka: „Kalbėti, žydėti sodą... Neregimasis sodas – kiek matai akimis ir kiek lieka nematomo... Galima žmogų pažinti kaip sodą. Bandant prisiminti aną „Vyšnių sodo“ pastatymą kyla daugiau klausimų negu atsakymų. Man, asmeniškai, atsakymą įmanoma rasti filme „Būti čia“ (Being There, 1980, dir. Hal Ashby). Šiame filme veikia sodininkas, tai paskutinė aktoriaus Peterio Sellers rolė. Įamžintas filme sodininkas yra nemirtingas – kaip ir „Vyšnių sodas“, kuriame visi esam.“
Režisierius Kristianas Smedsas taip nusako naujojo susitikimo motyvus: „Dabar – kitas laikas negu buvo prieš dešimt metų, kai kūrėme savo „Vyšnių sodą“. Kitas įvairiomis prasmėmis. Daug dalykų pasikeitė visuomenėje, teatro gyvenime, ir pačių „Vyšnių sodo“ dalyvių gyvenimuose. Dabar atsinaujina ir mano ryšys su Lietuva. Šiuo metu dirbu Helsinkio teatro akademijoje, vadovauju aktorinio meistriškumo katedrai, ir bendradarbiauju su režisiere Yana Ross, kuri dėsto režisūros studentams Lietuvos teatro akademijoje. Dar yra islandų studentai aktoriai, ir mes kartu bandome sukurti tokią bendradarbiavimo su jaunos kartos teatro menininkais platformą, kurioje dalyvauja ir Jaunimo teatras.
Suomių studentai aktoriai kitąmet atvyks į Vilnių dirbti su lietuvių jaunais režisieriais, o šie vėliau vyks į Helsinkį. Kartu su Yana esame mokytojai, skatinantys šį jaunųjų bendradarbiavimą. Taigi, dirbu kaip pedagogas, ir kuriu jungtis tarp žmonių. Prieš dešimt metų kažką panašaus dariau „Vyšnių sodo“ projekte – siekiau sujungti skirtingus skirtingų kartų žmones. Ir dabar, dirbdamas su jaunaisiais, pagalvojau, kodėl neatnaujinus mūsų senų ryšių su „Vyšnių sodo“ kompanija. Ši kompanija susibūrė iš trijų skirtingų kartų Lietuvos teatro kūrėjų. Visi jie - labai skirtingi žmonės. Kurį laiką improvizavome be tikslo pastatyti spektaklį. Bet galiausiai 2011 metais su „Vyšnių sodu“ nukeliavome į Vienos festivalį. Mūsų „Vyšnių sodas“ buvo kuriamas ir rodomas už teatro ribų. Didelis iššūkis jį parodyti tradiciniame teatre, kur jis niekada nebuvo. Tai – rizikingas bandymas. Mums gali pasisekti, bet gali ir nepasisekti. Tačiau, manau, verta pabandyti. Man asmeniškai, tai yra kaip vienų durų uždarymas ir kitų atidarymas... Nedarau tai iš nostalgijos praėjusiam laikui ir pirmiesiems „Vyšnių sodo“ rodymams. Tas laikas praėjo. Į jį nebesugrįšime. Dabar bus kažkas kita. Kas tai bus – dar nežinau. Pirmiausia noriu susitikti su visais „Vyšnių sodo“ dalyviais, juos pamatyti, išgirsti. Man svarbu, kad visi sutiko vėl susitikti. Mes esame pasikeitę, bet darbo principas išliks tas pats – po trumpų repeticijų susitikti su žiūrovais. Tai bus mūsų Jaunimo teatro pasveikinimas naujos scenos atidarymo proga...“
„Vyšnių sodas“ yra vienas iš rekonstruotos Jaunimo teatro scenos atidarymo renginių. Jis vyks spalio 11 d. Vietų ir bilietų skaičius ribotas.
