Beje, šią parodą lydi ir savotiškos sukaktys: prieš trisdešimt metų, 1989 m. rugsėjo mėn. L. Katinas tapo Vilniaus dailės akademijos dėstytoju ir tam tikra prasme, perduodamas savo patirtį, „akademizavo“ savo kūrybą, o prieš dvidešimtmetį, 1999-aisiais, jo kūryba įvertinta Lietuvos nacionalinee kultūros ir meno premija.
„Kaip muzikoje yra įvairių – sunkių ir lengvų – žanrų, taip ir dailėje: L. Katinas nėra lengvai perprantamas kūrėjas, tas, kurio paveikslai „perskaitomi“ vos į juos pasižiūrėjus. Jis niekada nekūrė meno dėl materialinės naudos, o jo užsakovas visada buvo vienas ir tas pats – širdis. Todėl jo kūriniuose egzistuoja savitas pasaulis, absoliučiai „katiniškas“ naratyvas, kurį suprasti reikia nemažų intelektualinių pastangų. Tačiau jei bent kartą pavyksta perprasti jo kuriamo pasaulio dėsnius, pagauti prasmės gijas, jo paveikslai atsiveria ir apdovanoja katarsiu, kurį norisi patirti dar daug kartų“, – sako menotyrininkė dr. Simona Skaisgirytė-Makselienė.
Nors paprastai parodose eksponuojami Lino Katino kūriniai nepasiduoda jokiems koncepcijų rėmams, o ir bandymas juos konceptualizuoti, surūšiuoti būtų iš esmės priešprieša dailininko kūrybai, šioje parodoje pamėginta sudėlioti jo kūrinius pagal tam tikrą laiko metaforą.
Iš viso čia pristatomi 24 darbai – tarsi dailininko sukurta viena gyvenimo para, kurioje kiekvienas atskiras paveikslas simbolizuoja atskirą valandą. Tokiu būdu žiūrovui leidžiama pačiam ieškoti prasmių ir atsakyti į klausimus: kurioje paros dalyje bus įkomponuotas triptikas „Ten“, ar ankstyvieji, 7-ajame dešimtmetyje sukurti, L. Katino darbai virs prisiminimų valandomis, ar pavyks atrasti ir suprasti jo dvipusius paveikslus, kokias valandas atspindės spalvų čakros?
S. Skaisgirytė-Makselienė neabejoja, kad tik tokiu būdu, per savo patirtį, gali būti suprantama L. Katino kūryba. „Jis – kietas riešutėlis, sunkiai įkandamas ir patiems didžiausiems meno gurmanams. Nes čia svarbi ir architektonika,a ir religinės dimensijos, ir įvairūs motyvai, ir erotizmas, ir veiksmas, ir, beje, tokių dailininkų kaip Mikalojus Konstantinas Čiurlionis įtaka“, – teigia menotyrininkė, pridurdama, kad tai – jau antroji L. Katino paroda galerijos „Kunstkamera“ istorijoje, tačiau visiškai kitokia savo turiniu ir ryškiai besiskirianti nuo pirmosios, kurioje dailininką siekta pristatyti retrospktyviniu žvilgsniu.
L. Katino kūrybos parodą „Atbulas laikas“ sostinės galerijoje „Kunstkamera“ galima lankyti nemokamai iki spalio 12 dienos. Ją apžiūrėti galima kiekvieną dieną galerijos darbo metu nuo 10.00 val. iki 18.30 val., šeštadieniais – nuo 12.00 val. iki 16.00 val.
Dailininkas L. Katinas gimė 1941 m. birželio 22 d. Radviliškyje tapytojo Leono Katino šeimoje, 1959–1964 m. baigė Valstybinį dailės institutą (dabar – Vilniaus dailės akademiją) ir, įgijęs architekto specialybę, keletą metų dirbo Nasvyčių projektavimo grupėje. Vėliau išėjo į darbo ir tapo įvairių kino teatrų ir kino studijų dailininku, dirbo dailės mokytoju M. K. Čiurliono vidurinėje mokykloje. Dar iki Nepriklausomybės atgavimo pasinėrė į gilias tantrinio budismo studijas, o nuo 1989 m. pradėjo dirbti Vilniaus dailės akademijoje, kur po kelerių metų pelnė docento vardą. 1999 m. dailininkui skirta Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija, o jo kūriniai puošia daugelio privačių kolekcininkų, Lietuvos ir užsienio muziejų meno kolekcijas.
