Kokiomis mintimis pasitinkate 100-ąjį sezoną – kas džiugina, o kas neramina?
Kasdienėmis. Sezonas keičia sezoną, kūryba tęsiasi, o problemos kasdienėje laiko tėkmėje išlieka tos pačios. Laukia intensyvus sezonas – numatytos 6 premjeros. Didžioji scena, cechai ir trupė jau šiomis dienomis dirba visu pajėgumu – ruošiamės pirmajai premjerai „Sombras“, kurią režisuoja Gintaras Varnas. Premjera numatyta jau rugsėjo 6, 7, 8 d. Didžiojoje scenoje. Simboliška, kad režisierius, pasitelkęs Luigi Pirandello pjesę „Šeši personažai ieško autoriaus“ ir Frederico Garcia Lorcos nebaigtas pjeses, kvies pamąstyti apie tai, kas yra teatras, apie jo prasmę ir vertę bei aktualumą šiandien, padiskutuoti su F. Garcia Lorca, kuris teigė, kad teatras – tai peilis, iki pusės panardintas į sapną, bet skrodžiantis iki pat būties gelmių.
Kūrybinių įvykių bus ir daugiau. Tai džiugina. Bet, aišku, yra ir nerimą keliančių reiškinių. Vadovavimo patirtis leidžia turėti kategoriškesnę poziciją. Puikiai suprantu, kaip mums yra svarbi valstybės kultūros politikos gairių įgyvendinimo programa, svarbūs visi įsipareigojimai ir įstatymai, neretai prasilenkiantys su kūrybos logika. Visoje Lietuvoje pilnu pajėgumu dirba tik du teatrai – mūsų ir Klaipėdos dramos teatras, – kiti veikia remonto sąlygomis. Įsileisdami kitų teatrų spektaklius, patiriame finansinius nuostolius. Mūsų uždirbtų ir skrupulingai skaičiuojamų bei paskirstomų įvairioms veikloms finansų nepakanka, o padidinti valstybės skiriamą biudžeto dalį neįmanoma – vien tik pažadai...
Dabar vyksta vyriausybės formavimas. Mes, teatrų vadovai, galime pasidžiaugti dialogu su naujuoju Kultūros ministru, yra gražių ženklų, bet iš tiesų esame tie Don Kichotai, siekiantys užkariauti malūnus, nes nėra bendro visų partijų sutarimo, kad švietimas ir kultūra yra nacionalinio lygmens prioritetas. Nėra normalu dešimt metų iš eilės matyti tas pačias nekintančias valstybės dalinio finansavimo eilutes. O jeigu Seimo biudžetas nesikeistų ištisą dešimtmetį? Kaip tuomet būtų? O mes turime išgyventi, kurti ir dar sugebėti išlaikyti itin retų sričių specialistus. Turėtų būti vykdoma sąžininga politika.
Beje, kai neseniai raštiškai kreipiausi į Kultūros ministeriją dėl teatro šimtmečio, tiksliau dėl visos Lietuvos teatro šimtmečio įprasminimo, pateikdamas siūlymą numatyti reikiamus finansus pašto ženklo, proginės monetos išleidimui, sulaukiau absoliučiai šokiruojančio atsakymo, kad 2020 metais yra svarbesnių kultūrinių įvykių, o teatro 100-mečio paminėjimui bus skiriamas Teatro dienos renginys kovo mėnesį, nors Teatrui 100 metų sukaks gruodžio 19 d.!
Didžiuojamės profesionalaus teatro svarba ir pasiekimais tarptautinėse erdvėse, pilnai nesuprasdami patys, kokia yra tikroji teatro reikšmė valstybės formavimosi raidoje. Jeigu tai daroma dėl finansų stokos – tai prasta vadyba, bet jeigu tai vyksta dėl nesuvokimo, tai yra bręstančios krizės ženklai. Kultūros ir švietimo strategijose daug žodžių, bet pasigendama aiškios krypties kur einame, Quo vadis?
Jau žinomas ir Nacionalinės programos finansavimas teatrui 2020 metams. Ar pakaks lėšų įgyvendinti kūrybinius sumanymus?
Kai kurių sumanymų teks atsisakyti. Jeigu ekspertų atsakyme paraiškos eilutėje yra 0, tai teks atsisakyti, – šiai dienai vien tik rėmėjų ar savo uždirbtų lėšų nebepakanka. Mūsų uždirbti pinigai naudojami teatro pastato išlaikymui, einamiesiems remonto darbams, scenos aptarnavimui, technikos ir įrenginių įsigijimui, patalpų valymui bei priežiūrai, jais padengiame dalį naujų pastatymų finansavimo. Likusią dalį skiriame atlyginimų fondui. Branginti bilietų nesiruošiame, nes tiriame ir matome, kaip mūsų žiūrovai sunkiai išgyvena. Niekas nepinga, viskas brangsta, o atlyginimai jau per ilgai yra sąstingyje. Mes kaip tik norime, kad lojalus žiūrovas, kuris seka teatro repertuarą, turėtų sąlygas pamatyti visas premjeras.
Galbūt teatro pozicijas sustiprintų ir aukščiausių šalies vadovų dėmesys? Prezidentė Dalia Grybauskaitė kadencijos metu neapsilankė šiame teatre, tačiau dabartinis šalies vadovas Gitanas Nausėda buvo šio teatro žiūrovas ir tikėkimės, kad išliks.
Ar svarbus vadovų dėmesys? Sakyčiau ir taip, ir ne. Jeigu lankosi aukščiausi valstybės vadovai, tai suponuoja mintį, kad turėsime išskirtinį finansavimą ar programų palaikymą. O taip neturėtų būti. Valstybė turi užtikrinti kūrybos galimybes savo finansuojamoms kultūros įstaigoms ir sudaryti sąlygas pilnai joms išnaudoti savo kūrybinį potencialą, kuriant aktualų turinį, o ne pataikaujant žiūrovų poreikiams, statant pramoginio turinio spektakliukus ir bandant kaip galima daugiau užsidirbti... Valstybės vadovų lankymasis teatre liudija apie jų asmeninį poreikį ir kultūrinį brandumą. Neslėpsiu, tai teikia džiaugsmą, kad jiems svarbu mūsų kūryba ir kad jie yra aktyvūs teatro meno vartotojai.
Nacionalinis Kauno dramos teatras į 100-ąjį sezoną eina be skambių šūkių ir pompastikos, tvirtu žingsniu ir su kūrybos vėliava?
O kam ta pompastika? Kūryboje ji nieko neduoda – juk viskas matosi scenoje. Aišku, teatro vadyba dirba savo darbą, jos tikslas yra suintriguoti žiūrovą ir tos intrigos viešumoje, pateikiant naujausias premjeras, bus. Bet kūryboje, o taip pat kultūroje, priimtina tik natūralus kūrėjo liudijimas.
Suprantu, mūsų teatruose labai įsigalėjo sezono šūkiai tarsi kūrybos kryptis. Tačiau bet kuri gera pjesė apima visą probleminį lauką – kalba apie žmogų, gyvenimą, būtį... Man kartais atrodo, kad mes įvelti į kažkokias varžybas, beprasmį planavimą, į savotišką melą. Tuo įtikime ir, mano supratimu, pradedame tolti nuo tikrosios kūrybos. Negalima kūrybos vertinti kiekybiniu pagrindu – skaičiai čia nieko nereiškia: tiek žiūrovų, tiek spektaklių, tiek uždirbtų lėšų... O kokybė? Ji vienokia išryškėja reflektuojant spektaklį jo metu ar iškart jam pasibaigus, visai kitokia nešantis spektaklį per gyvenimą kaip pačią geriausią nebaigiamą skaityti knygą, kuri visada dirgina, provokuoja, verčia savyje tęsti prasidėjusį ir nesibaigiantį saviugdos procesą.
Mano supratimu kūryba yra kaip upė. Ar ant jos kranto šokinėja vaikai, buriasi sportuojantys ar žvėreliai, upė teka sava vaga, ir tik nuo tavęs priklauso, ar tu nori pamatyti savo atspindį jos paviršiuje, ar įbristi į tą upę ir atsigaivinti joje, įgaunat naujų jėgų. Taip ir visa mūsų kultūra. Ji yra mūsų kuriama, bet ne lozungais, planavimais. Prirašome planų, pildome lenteles, naudojame keistus terminus – toks rašliavos menas. Bet ar jis turi kitą pusę, ar jis turi virsmą kūnu? Nes kūryboje ir kultūroje viskas dėliojasi iš mažų grūdelių ir deimančiukų, kurie ir sudaro pilną mozaiką. Man norisi atsitolinti nuo visų penkmečio planavimų šūkių ir įsijausti, ką pats laikas alsuoja, ką jis provokuoja, kad galėtum regėti bent tos mozaikos kontūrus.
Pakalbėkime apie lankymosi teatre kultūrą. Lankytis teatre ir kultūros renginiuose ne vienam yra tradicija. Kiti mokosi, pradeda. Kaip vertinate publikos sąmoningumą?
Dažnai girdžiu, kad pirkdami bilietus į teatrą žmonės didžiuojasi galėdami paremti savo miesto teatrą. Tai sąmoningumo lygmuo. Kaunas yra labai atviras, išgyvena aktyvų keitimosi laiką. Gyventojų daugėja – jie atvyksta iš miestų, miestelių ir po truputį tampa mūsų teatro lankytojais.
Mane neramina kita. Mums, teatralams, teatras yra ta vieta, kur mes vaikštome basa siela, tad norisi suklusimo, atitinkamo santykio iš žiūrovo. Žmonės nebesupranta, kad ateina į kūrybos šventovę – į dvasios ir minties puotą – čia svarbus asmeninis santykis, nusiteikimas, net aprangos kodas. Taip, yra eksperimentinės erdvės, kur aprangos taisyklės liberalios, tačiau vilkėti šortais ir marškinėliais per premjerą Didžiojoje scenoje? Nesuprantu, kaip galima gerai jaustis šalia vakariniu rūbu pasipuošusio žmogaus? Arba vėlavimas. Kūryba yra minties skrydis, o spektaklis – savotiška intelektualinė šventė, susitikimas su savimi... Paprastai joks lėktuvas vėluojančių nelaukia. Tegul tai neužgauna žiūrovų, bet teatras turi savo taisykles ir žiūrovas kviečiamas jų laikytis. Juk besiruošdami bet kuriai savo asmeninei šventei pasitempiame ir nevėluojame.
Pokyčiai trupėje, atsinaujinimas yra neišvengiamas. Kartu iškyla ir senosios trupės užimtumo klausimas. Aktorius be darbo – aktorius be išsipildymo.
Žiūriu į mūsų teatro trupę ir matau jos brandumą ir perspektyvą; daug kas džiugina, žavi, bet yra ir kas kelia nerimą. Kaip vadovas negaliu garantuoti uždarbio, kad aktoriams nereiktų bėgioti po filmavimus ir projektus, o tuo pačiu matau, kad kūrėjui nėra raudonos linijos, – jeigu jis yra kviečiamas, jis ir eina, nes tai yra jo laikas – jo kūrybingumo, reikalingumo laikas, kuris yra labai permainingas.
Laikas nuo laiko bandau trupei pasiūlyti profesionalius mokymus: vokalo, judesio, bet kartais tai nuvilia. Išoriniai darbai ar perdėtas pasitikėjimas savo profesionalumu bei talentu leidžia į tai nereaguoti. Turim gražią viltį, kad šiais metais įsiliejantis A. Latėno ir V. Bareikio LMTA auklėtinių kursas (14 jaunų aktorių) duos naują kūrybinį impulsą. Man bus dar vienas rūpestis, kaip garantuoti bent jau minimalius finansus, kad tas gražus jaunimas, kuris dar pradeda savo profesinę kelionę, galėtų išgyventi ir mūsų teatre atrastų savo kūrybos namus?
Teatre teka trisdešimtas jūsų kaip aktoriaus sezonas. Ar asmeninis požiūris į profesiją keitėsi/pakito?
Tik atėjus į teatrą 1990-aisiais, atrodė, kad viskas šventa, vėliau daug kas pasidengė kasdienybės dulkėmis. Manyčiau, kad neprarasti noro kūrybiškai augti man padėjo keli dalykai: teatre yra keletas bičiulių su kuriais dažnai pasikalbame apie gyvenimo ir kūrybos prasmę, apie vertybes ir dėl ko verta būti scenoje, teatre. Galbūt ir tai, kad savo laiku turėjome teatriuką „Džiugena“ ir su spektakliais vaikams, važinėjome po visą Lietuvą, vykdydami tikrą teatrinę edukaciją, apie kurią teoriškai tuomet mažai ką išmanėme. Nuo tada išliko betarpiškumo ir bendros kūrybos džiaugsmas. Visus darbus darydavome patys. Buvo ypatingas santykis į sceną ir į tai, kas vyksta joje. Taip pat VDU doktorantūros studijos leido suvokti aktorystę kaip labai atsakingą įrankį saviugdoje, padedantį atrasti vertybinius dalykus per kūrybą.
Vadovo pozicija irgi leidžia pasidžiaugt kūryba, – kai vakare, po visų dienos dirgiklių sugebi nurimti, išsivalyti, eidamas į spektaklio ir personažo lauką, supranti, koks nuostabus stebuklas aktorystė ir kokios neribotos to instrumento erdvės. Jeigu mes tobulintume save kasdien kaip pianistai, akordeonistai ar vokalistai, per dieną skirdami tam 4-6 valandas, palaikydami savo techniką, profesionalumą, tai būtų puiku. Taip, kartais tenka laukti savo valandos metų metus, neprarandant vilties, kad būsi reikalingas. Visą tą laiką reikia išlaikyti ir pasitikėjimą savimi, ir profesinį lygį. Žinau ne vieną bičiulių pavyzdį, kai šie, mintyse jau sudėję ginklus ir manydami, kad visas aktyvusis kūrybos laikas praėjo, sužibo scenoje vėl visa kūrybine galia. Tie dalykai nepriklauso nuo planavimo ir lozungų, tai yra ciklinė kūrybos laiko tėkmė. Tad visi ir visada būkim atviri tai tėkmei.
Kalbėjosi Jolanta Garnytė-Jadkauskienė
