Ievos kelionės išsiskiria tuo, kad daugelyje jų merginai yra tekę nakvoti paplūdimiuose, nemažai tranzuoti, priimti daug netikėtų sprendimų. Kelionės į jos gyvenimą atnešė labai daug naujų patirčių, pažinčių, kurios padėjo kitaip suvokti supantį pasaulį. Šiuo metu mergina ruošiasi studijuoti prancūzų filologiją, o ateityje planuoja su savo vaikinu Šarūnu gyventi Prancūzijoje.
Būdama tokia jauna jau esi buvusi 20-yje šalių. Papasakok, ką esi aplankiusi ir kuri šalis Tau paliko didžiausią įspūdį?
Esu aplankiusi Rusiją, Olandiją, Kroatiją, Prancūziją, Italiją, Suomiją, Švediją, Norvegiją, Lenkiją, Vokietiją, Daniją, Austriją, Vengriją, Bosniją ir Hercogoviną, Ameriką ir t.t. Geriausia mano kelionė – su kuprinėmis į Paryžių, kai tiesiog su draugu nusipirkome lėktuvo bilietus į vieną pusę. Daug nieko neplanavome ir taip atsitiko, kad tos kelionės metu nuvykome į Prancūzijos Rivjerą, tada apkeliavome Italiją, o dar vėliau netikėtai iškeliavome į Olandiją. Pirmą kartą keliavome dviese su Šarūnu – savarankiškai, be tėvų, be jokių gidų. Tad adrenalino netrūko.
Minėjai, kad kelionių metu jums su Šarūnu yra dažnai tekę miegoti paplūdimiuose. Su kokiais didžiausias pavojais teko susidurti taip keliaujant?
Paplūdimiuose yra tekę miegoti tiek Italijoje, tiek Prancūzijoje. Miegojome Marselyje, Nicoje, Monake, Sanremo, Livorno miestuose. Ir Genujoje miegojome lauke. Ne povieną, kelias naktis. Turėjome tik miegmaišius, o kuprinės atstodavo pagalves. Kai ne viešbučiuose miegi, tai daug nuostabių, gražių vietų pamatai. Tik tiek, kad svarbu išsirinkti saugią vietą ir nebūti vieniems – dėl saugumo.
Iralijoje teko nakvoti Genujos miesto stotyje. Tuo metu vyko Oktoberfestas ir jautėmės nelabai saugiai dėl gausybės išgėrusių asmenų. O paplūdimyje buvo įsikūręs benamių miestelis, kur mus piktai nužvelgė, tad pabijojome ten likti nakčiai.
Būdami Marselyje išsirinkome nuošalesnį paplūdimį, įsikūrėme, atsidarėme vyno butelį. Ir tada mus ėmė pulti žiurkės – lipo ant mūsų, miegmaišių. Labai išsigandome ir greitai iš ten išsinešdinome. Tada vaikų žaidimų aikštelėje pasislėpėme kapitono laive. Atrodė labai saugi vieta. Netrukus sulaukėme vaikino, jam buvo gal apie 16 metų. Jis sakė paprastai čia miegantis, klausė, ar priimsime. Mums jo pagailo, sutikome. Vėliau mano draugas išsitraukė tabaką. Svečias paprašė jo cigaretei susisukti, o gavęs ėmė ir pabėgo. Nuėjęs įsėdo į už krūmų stovinčią mašiną, kurioje buvo pilna mus stebinčių žmonių. Labai išsigandome, kad jie žino, jog mes esame du keliautojai be jokios apsaugos. Greitai susipakavome ir palikome laivą, o mašina mus sekė tol, kol pasiekėme viešą vietą. Tą naktį miegoti buvo kiek nejauku.
Ar kur nors išvykus teko susipažinti su vietiniais žmonėmis, galbūt atsirado naujų pažinčių, draugysčių?
Kai tranzavome, sustodavo patys kažkada taip keliavę žmonės. Įdomūs, turintys ką papasakoti. Labai daug visko iš jų sužinojome. Vienas netgi nusivežė mus į savo gimtąjį miestą, pavaišino pietumis, smagiai praleidome vakarą. Kita mums sustojusi moteris gyveno kemperyje – važinėjom su ja po Italiją.
Kelionėse esame užmezgę ne vieną pažintį. Antai Nicoje mus tiesiog gatvėje užkalbino vaikinas – atrodėme jam pasiklydę su kuprinėmis ant pečių. Pavaišino pietumis, davė savo numerį – kad pasiklydę ar neradę nakvynės skambintume, padėtų. Norvegijoje po kaimą vaikščiodami susipažinome su močiute, kuri mus pakvietė į savo namus. Dabar per kiekvienas Kalėdas atviruką atsiunčia.
Kai Marselyje miegojome paplūdimyje, kas rytą matydavome vyrą, kuris rinkdavo akmenukus. Nežinau kam, bet tai darydavo kiekvieną dieną. Kartą su juo kartu pasivaikščiojome, pakalbėjome, o kitą rytą jis man padovanojo labai daug gražių akmenukų. Labai miela buvo. Tokia smulkmenėlė, bet iki dabar juos turiu.
Gal kuriose šalyse yra buvę kokių nors kuriozinių nutikimų?
Amerikoje buvome trise su geriausiu draugu. Jis nutarė, kad kad mes su Šarūnu Las Vegase turėtume susituokti. Mes žiauriai užsivedėme ir vaikinai parduotuvėje išrinko man plastmasinį žiedą. Kai Las Vegase prie Eifelio bokšto mano vaikinas priklaupė ant kelio norėdamas paprašyti rankos, aplink buvę žmonės ėmė šaukti ir ploti. Taip ir susižadėjome. Deja, susituokti nepavyko, nes paaiškėjo, kad ceremoniją reikia užsakyti iš anksto, o ir kainuoja mažiausiai 400 dolerių. Ryte mamai nusiunčiau nuotrauką nuo Eifelio bokšto, tai sulaukiau griežtos žinutės: „Paskambink“ (juokiasi).
Sakoma, kad kelionių metu galima geriausiai pažinti žmogų. Kaip visi išbandymai, patirti kelionėse, veikia jūsų su Šarūnu santykius?
Visiškai pritariu – kelionėje žmogų pažįsti visapusiškai. Aišku, jeigu vyktume į viešbutį, kur viskas įskaičiuota, būtų vienokia patirtis, bet ekstremaliose situacijose viskas kitaip. Mūsų santykiai tuo metu skaičiavo 7 mėnesius, dar daug ko vienas apie kitą nežinojome, negyvenome kartu. Labai greitai sumažėjo romantikos, tačiau supratome, kad esame labai panašūs, mėgstame tokį patį keliavimo būdą. Kelionių metu labai suartėjome, ypač pasibastę su kuprinėmis po Prancūziją. Po jos labai užsivedėme, nes pamatėme, kad net ir tokia kelionė nėra iššūkis.
Nuostabu, kad kelionėse visą laiką reikia bendrauti gyvai. Kiek pokalbių, temų atsirado, apie kurias net nebūčiau pagalvojusi. Tikrai rekomenduočiau poroms pabandyti pakeliauti, nes tiesiog visai kitaip pamatai žmogų. Aš pamačiau, kad jeigu kažkas atsitiks – galiu Šarūnu pasikliauti, viskas bus gerai, išgyvensime.
Kalbant apie išlaidas, ar įmanoma keliauti, neturint tam daug pinigų?
Neturint didelės pinigų sumos reikia riboti norus. Mes, pavyzdžiui, pamatėme Eifelio bokštą, bet į viršų nekilome, nes tai kainavo. Taip elgiamės visur. Tiesiog nedarome to, kas įprasta turistams. Mums geriau yra apeiti miestą pėsčiomis, nei lipti į autobusą ir važiuoti aplink ratus – tai padeda daug sutaupyti. Taip pat stengiamės nevalgyti restoranuose. Prancūzijoje, tarkime, parduotuvėje pirkdavome konservus, bandeles, vaisius ir puikiai pavalgydavome.
Kokie Tau yra keliavimo privalumai? Ką patartumei žmonėms, kurie niekada nekeliavo ar nedrįsta to daryti?
Aš esu labai nepastovi. Tad keliavimas man yra būdas apraminti savo norą kažką naujo pamatyti. Keliavimas labai praplečia akiratį. Bekeliaujant smarkiai pasikeitė mano požiūris į viską: žmones, šalis, kultūras, mane pačią. Tarkime, anksčiau būdavo svarbu, ką žmonės apie mane pagalvos, kaip sutiks, kaip vertins. Tačiau pamačiau, kad kitiems žmonėms tikrai nerūpi, kaip aš apsirengusi, ar pasidažiusi. Tai labai išlaisvina.
Na o tiems, kurie nedrįsta, neprisiruošia, raginu tikrai pradėti keliauti, kad ir netoli. Tarkime, į Varšuvą. Tikrai yra, ką ten įdomaus pamatyti ir nebrangiai. Pavyzdžiui, surizikuoti ir savaitgalio kelionę pasidaryti. Patikėkite, labai lengva susirgti keliavimo liga.
Ačiū už pokalbį. Įdomių Tau ateinančių kelionių!
