Anot šventųjų knygų, ši paslėptoji karalystė skirta tik išrinktųjų – kiekvienai rasei ir kultūrai atstovaujančių individų – grupelei, atsakingai už visus nematerialiuosius žmonijos turtus ir tolesnę mūsų dvasinę evoliuciją. Tikima, kad šambaliečiai žino atsakymus į neišsprendžiamus matematikos, fizikos, filosofijos klausimus, nepatiria kančios, yra įminę amžinojo gyvenimo slėpinį.
Pasiekti Ladaką
Pasakojimuose apie drąsuolių organizuotas Šambalos paieškas vyrauja vienas motyvas – šis kelias yra sekinamas ir pavojingas. Manyta, kad tuos, kurie į mitinę dvasinę šventovę mėgindavo patekti negavę kvietimo, užklupdavo audros, kalnų ir sniego nuošliaužos, mirtini vėjai ar šaltis. Taigi klajonės trukdavo ilgai, o neretai baigdavosi gamtos jėgų triumfu prieš žmogų.
Keliavimo po Indiją ypatumus būtų galima sutalpinti į kelių dalių vadovėlį, jei nereikėtų aprašyti kelionės į istorinį regioną Ladaką. Pasiekti jį buvo sunkiau nei bet kurią kitą mano lankytą pasaulio vietą. Kelius į Himalajuose pasislėpusią vietovę didesnę metų dalį dengia sniegas ir ledas. Per aukščiausias kalnų perėjas vingiuojantis kelias – juo galima važiuoti motociklais, lengvaisiais automobiliais ir autobusais – prieinamas tik keturis mėnesius. Tad išsiruošiau į Ladaką vos išgirdusi pirmąjį pranešimą apie čia nutirpusį sniegą.
Iš Delio po vienuolikos valandų kelionės dulkėtais ir sausakimšais greitkeliais pasiekiau Šiaurės Indijos hipių meka vadinamą Manalį. Jis nusagstytas jaukiais svečių namais, prabangiais viešbučiais, tatuiruočių ir auskarų vėrimo salonais, kavinėmis, jogos ir sveikos gyvensenos studijomis. Užsukusi pietų į restoranėlį, akimirksniu atsidūriau tarsi Izraelyje: valgiaraštyje – nė vieno indiško patiekalo, vietoje įprastos hindi aplink skamba jidiš, žydiška muzika, o prie žemų staliukų ilsisi ir gitaromis brazdina neseniai privalomąją tarnybą Izraelio armijoje baigę ir išvykti iš Manalio savo valia niekaip neprisiruošiantys jaunuoliai. Čia juos pakeri nepažįstama nevaržoma laisvė, mažos kainos, gausybė kitų jaunų keliautojų iš Izraelio, pigi marihuana ir miestą it milžiniškas fototapetas įrėminanti Himalajų panorama. Man Manalis – tik trumpa stotelė prieš alinamą dviejų dienų kelionę į Lehą (Leh) – kadaise buvusį svarbiausią Ladako miestą.
Išaušus lūkuriavau prie senutėlio miniautobuso. Vairuotojas su bičiuliu prie stogo tvirtino keliautojų mantą, o jos – lyg per didįjį tautų kraustymąsi. Vietiniai gabena maišus kruopų, bulvių, dėžes su daržovėmis, drabužiais, pagalvėmis, antklodėmis, dujų pilnus balionus, benzino talpyklas ir dar milijonus kitų daiktų. Įsitaisiau prie lango, mano pakeleivis – į purpurinį abitą susisupęs vienuolis. Daugiau nei už 100 km pastebėjau iki tol niekada neregėtą kelio ženklą: „Kita degalinė – už 365 km.“
Dar nesu taip ilgai važiavusi 365 km. Nesusipratimai ir vargai prasidėjo transporto priemonių kontrolės poste. Vairuotojas susizgribo savo leidimą palikęs namie, todėl ragino visus keleivius neskubant papusryčiauti, o pats telefonu bandė ką nors įkalbėti atvežti dokumentą. Po kelių valandų vėžlio greičiu vėl ropštėmės į kalnus, oras autobuse ėmė drastiškai vėsti, o kelias niro į ledo tunelius. Užtat išnirus iš tunelių atsiverdavo vienas už kitą įspūdingesni peizažai. Atšiauru, grubu, nuošalu – toks yra tik Pasaulio stogu vadinamo Himalajų kalnyno grožis.
Keturių kilometrų aukštyje kelią užtvėrusi milžiniška riedulių nuošliauža įkalino mus nešildomame autobuse dar kelioms valandoms. Visą kelionę į tolį žiūrėjęs ir tarp pirštų džapamalą (mantroms kalbėti naudojami karoliai) sukęs vienuolis man pasakė: „Niekuo nesistebėk ir nesipriešink. Himalajuose viskas paklūsta natūraliai tėkmei.“ Kai vėl pajudėjome, pradėjo temti, todėl prisiglaudėme tarsi iš niekur išdygusiuose svečių namuose. Vos išsisklaidžius tamsai, vėl sėdėjome autobuse. Kiekvienas svajojome apie gausius pusryčius, karštą dušą ir šiltą lovą, tačiau kelionė buvo tik įpusėjusi.
Autobusui kylant vis aukščiau, įprastos veido spalvos netekę keleiviai ėmė prašyti vairuotojo dažniau sustoti. Daugelio žmonių, net ir kopiančių į kalnus, organizmas nespėja taip greitai prisitaikyti prie dėl retėjančio oro kintančių sąlygų. Dėl deguonies stygiaus atsirandančių galvos skausmo, pykinimo, vėmimo man pavyko išvengti. Tik sunkiai sekėsi fiksuoti bene vaizdingiausio pasaulio greitkelio detales – vis panirdavau į miego karaliją. Kai pabudau, autobusas stovėjo grietinėlės tirštumo rūke. Neįžiūrėjau net lauke stovinčių keleivių. Išlipusi sužinojau, kad pasiekėme 5328 m aukštį – aukščiausią kalnų perėją šiame kelyje. Visada panašiai įsivaizdavau pasaulio kraštą. Kraštą, nuo kurio bijojo nukristi jūrų kelio į Indiją ieškoti išsiruošęs Kristupas Kolumbas. Tą minutę manęs niekas nebūtų įtikinęs, kad kelias tęsiasi, toliau gyvena žmonės, o vienuoliai dėlioja smėlio mandalas. Mano kelionės tikslas Lehas su jį supančiais slėniais ir vienuolynais atrodė nepasiekiamas kaip amžinoji Šambalos karalystė.
Įsisukti į kasdienybę
Pradėjome leistis. Tarsi po pasaulio sutvėrimo aplink ėmė rastis gyvybė – kur ne kur augantys medžiai, besistiebiantys padriki krūmeliai, būstai ir stupos, žmonės ir amsintys šunėkai. Staiga autobusas įvažiavo į žaliuojantį slėnį su ramiai vilnijančia upe ir vakaro žarose kone liepsnojančiu baltų sienų vienuolynu. Pagaliau.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nesuprantama, kodėl Lehas apskritai traukia keliautojus. Mieste yra pagrindinė gatvė, neveikiantis paštas, apgriuvęs Kultūros akademijos pastatas, keli restoranėliai ir parduotuvėlės. Per Ladaką kadaise ėjo istorinis Šilko kelias, o Lehas garsėjo kaip svarbių Rytų prekybos kelių kryžkelė. Miesto centre šimtmečius šurmuliavo milžiniškas turgus. Šiandien iš jo likęs tik blyškus prisiminimas. Čia galima įsigyti pigių suvenyrų, tradicinių papuošalų imitacijų, masiškai gaminamų budizmo simbolių, pernelyg brangių jakų vilnos šalikų ir marškinėlių su užrašu „Laisvė Tibetui“.
Dabar buvusią Leho didybę išduoda virš miesto iškilę karališkosios šeimos rūmai, pastatyti pagal kvapą gniaužiančių Tibeto sostinėje Lasoje esančių Potalos rūmų pavyzdį. Tik ne penkių šimtmečių senumo pastatas mane sužavėjo labiausiai. Ladakas priklauso po Indijos ir Pakistano padalijimo tebekenčiančiai kareivių nusėtai Džamu ir Kašmyro valstijai (Jammu and Kashmir). Per pastaruosius amžius ją siaubė daugybė užkariautojų ir konfliktų. Nors Ladake klesti viena paskutinių žemėje Tibeto budistų bendruomenė, čia namus rado visų religijų atstovai. Budistų vienuolynas stūkso greta mečetės, induistų šventyklos, katalikų bažnyčios ir sikhų maldos namų. Šalia vienuoliui kalbant mantras ir sukant maldos malūnėlį, nuaidi musulmonų kvietimas maldai. Niekam tai neatrodo neįprasta. Tolerantiškos visuomenės modelis nėra tik moderniosios Europos siekiamybė – aukštai Himalajuose jis klesti jau daugybę metų.
Nors vietiniai su ironiška šypsena mane vadino gori (hindi k.; „svetimšalė“), buvo visai nesudėtinga įsisukti į kasdienį miesto ritmą. Po poros dienų jau žinojau, kur ieškoti gardžiausios tibetietiškos tupos (thupa) – sriubos su daržovėmis ir makaronais, geriausiai paruoštų garuose virtų tibetietiškų koldūnų (momo), stipriausio karšto miežių alaus, šviežiai spausto abrikosų aliejaus visada sudiržusiai rankų odai atgaivinti ir sviestinės arbatos (po cha). Kaskart gurkštelėjusi vietinių mėgstamo gėrimo iš jakių pieno sviesto ir druskos nuspręsdavau jo daugiau niekada neragauti.
Jei tibetietis pakviečia ką nors į namus, svečias dovanų įprastai atneša sviestinės arbatos arba miežių vyno. Pagal tradiciją už dovaną atsidėkojama namams priklausančiu daiktu. Jei šeimininkai neturi kuo pradžiuginti svečio, grąžina jam dalį atsineštų vaišių. Kai kurie papročiai ir įpročiai mums gali atrodyti nesuprantami ir keisti, pavyzdžiui, dažnas tibetietis pasisveikindamas iškiša liežuvį, valgydami jie naudojasi tik dešine ranka, nes kairioji laikoma nešvaria, rankomis neleidžiama liesti suaugusiojo ar vaiko galvos, o svečiuose – sau pačiam įsidėti valgio ar įsipilti gėrimo.
Vieną popietę, kai mėgavausi kava ir grožėjausi devynių aukštų buvusiais karalių rūmais, kur buvęs kur nebuvęs mane užkalbino vietinis jaunas vaikinas: „Sveika! Mano vardas – Abdulas. Esu geriausias gidas visame mieste.“ Neieškojau gido, tačiau tokie tiesioginio pardavimo įgūdžiai sužavėjo. Kasmet, prasidėjus turizmo sezonui, iš nepakeliamu karščiu pulsuojančio Delio Abdulas keliauja į Džamu ir Kašmyro valstiją ir vasaras leidžia Lehe. Vaikinas stengiasi kuo daugiau užsidirbti, kad atliktų savo, vienintelio sūnaus šeimoje, pareigą ir išlaikytų nedideliame bute besiglaudžiančius senus tėvus. Jaunasis gidas pinigų pelno ne tik iš pasakojimų ir ekskursijų po miestą. Jis pažįsta kiekvieną verslininką – iš Kašmyro atvykusius skraisčių pardavėjus, maitinimo įstaigų savininkus, dvasingumo kelio išsižadėjusius vienuolius ir lamas, papuošalų perpardavinėtojus, narkotikų prekeivius, alkoholio importuotojus ir net vagišius. Dauguma jų moka dosnius komisinius. Nesulaukęs mano susidomėjimo, Abdulas paklausė tiesmukai: „O ko Jums, panele, trūksta?“ Man tikrai nieko netrūko. „Aš žinau, kas Jus sudomintų... – tarė jis nedvejodamas. – Motociklas.“
Prisijaukinti Turtuką
Po poros dienų jau sėdėjau savo bendražygiui už nugaros ant daiktais apkrauto motociklo. Pirmoji mūsų misija buvo pakilti dar 2 km ir įveikti vieną aukščiausių pasaulyje transporto priemonėms skirtą Kardūngo perėją (Khardung La). Lėtai, bet užtikrintai kylančius mus užklupo lietus, vėliau jis virto sniegu. Kad nenuobodžiaučiau, į kelią susikoncentravęs vairuotojas man davė užduotį: „Tokiu oru ypač daug riedulių, todėl pasistenk stebėti, ar kuris nors nerieda tiesiai ant mūsų.“
Bent kelis kartus tikrai pasiūliau apsisukti ir grįžti, bet... Truputis kantrybės, ir netrukus jau šildėmės nekukliai pavadintoje kavinėje – „Highest Cafeteria in the World“ („Aukščiausiai pasaulyje veikianti kavinė“).
Kitoje kalno pusėje driekėsi nuošliaužų suniokotas žvyrkelis ir šimtai kvadratinių kilometrų mėnulio paviršių primenančios gamtos fantasmagorijos. Šioje nuo civilizacijos atkirstoje vietoje beveik nėra turistų lankomų objektų, todėl akis užfiksuoja viską: keistų kalnų formų galeriją, siaurus tarpeklius, gausa dvelkiančius Indo upės krantus, kiekvieną paukštį, praeivį, kaimelį, verandoje veikiančią namų kavinukę, šalikelėje klegančius vaikus, vienišus vienuolynus... Nutarėme įveikti šį ruožą iki galo ir pasiekti šiauriausią apgyvendintą Nubros (Nabra) slėnio tašką – Turtuko (Turtuk) kaimelį.
Ilgai keliavę privažiavome tvorą – kelias baigėsi. Tai – Indiją ir Pakistaną skirianti de facto riba. Nesupratome, kaip pakeliui galėjome nepastebėti daugiau kaip 2,5 tūkst. gyventojų turinčio kaimo. Apsukę motociklą nurūkome atgal. Toje vietoje, kur turėjo šurmuliuoti Turtukas, stovėjo tankiais medžiais apaugęs kalnas. Jį juosė siauras keliukas, šiuo leidausi pėsčia. Už posūkio sutikau kokių vienuolikos metų mergaitę kruopščiai po skara paslėptais plaukais. Ji ištiesė man delną ir pasiūlė abrikosų. Nusišypsojusi priėmiau ir paklausiau, kur ji gyvena. Pirštu parodžiusi į kalną nuklojusią medžių tankmę, mergaitė paėmė mane už rankos ir pradėjo vestis su savimi. Neturėjau nė menkiausio įtarimo, ko tikėtis, tačiau nesipriešinau. Iš pradžių ėjome palei išcementuotą kanalą, o netrukus atsivėrė properša ir įžengiau į ieškotąjį kaimą.
Dauguma Turtuko gyventojų gimė, kai kaimas buvo Pakistano teritorijoje, tačiau per 1971-ųjų Bangladešo išsivadavimo karą į gyvenvietę įžengę indų kareiviai pasiūlė vietiniams prieglobstį, saugumą ir maisto. Susidorojimo išsigandę gyventojai pasiūlymą priėmė nesuprasdami, kad bus dešimtmečiams atkirsti nuo aplinkiniuose kaimuose gyvenančių artimųjų.
„Prieš perbraižant žemėlapį, buvau visai mažas, gyvenau šiame kaime su mama ir dviem seserimis. Mano tėvas ir vyresnysis brolis buvo apsistoję pas tėvo motiną ir dirbo padienius darbus. Vieną rytą mama, seserys ir aš tapome Indijos piliečiais. Tarp mano šeimos narių atsirado sunkiau nei Himalajai įveikiama siena. Pamenu, iš pradžių motina tikėjosi, kad tai – laikina padėtis. Ji atkakliai rašė ir siuntė tėvui laiškus, vėliau laukdavo jo skambučių, o šie vis retėjo ir retėjo. Jiedu niekada nebesusitiko“, – gerdamas arbatą ant savo namo stogo pasakojo Muhamedas. Jis nestokoja verslumo. 2013 m. Ladako valdžiai suteikus leidimą užsienio turistams lankytis Turtuke, Muhamedas vieną kuklaus trijų aukštų namo kambarį pradėjo nuomoti atvykėliams. Bevielis internetas čia beveik neįmanomas, o elektra vietiniai gali naudotis tik nuo 18 iki 23 val. Turtukas – trijų skirtingų lygių kaimas. Žemojoje jo dalyje, ant Šijoko (Shiyok) upės krantų, auginamos grūdinės kultūros. Aukščiausiai esančioje seniausioje kaimo dalyje Julyje (Yul) stūkso dvi mečetės, Baltų kultūros muziejus (baltai – tibetiečių kilmės Azijos tauta, – red. past.) ir keli seni namai. Šiuose galima rasti net 400 metų senumo baldų ir indų. Aukštai įsikūrę kaimo gyventojai į upę supančias lygumas nusileidžia žiemoti. Trečiojoje zonoje už upės stovi keli svečių namai ir senas vienuolynas. Musulmonų prieglobstis budistų žemėje. Trijose kaimo dalyse sugyvena sunitai, vahabitai ir islamo mistikai sufijai. Tai išduoda vietinių elgesys, baltų ir urdu kalbos, po apdarais ir apdangalais besislepiančios drovios moterys, penktą valandą ryto skambantis kvietimas melstis, o vietoj Ladako regione įprasto pasisveikinimo žodžio „julley“ girdėti „salam aleykum“.
Pasiduoti tėkmei
Pirmąją dieną Turtuke palydėjau sėdėdama ant kalno prie nedidelės budistų šventyklos. Aplink buvo tylu, girdėjosi tik apačioje čiurlenanti upė ir vėjyje plazdančios maldos vėliavėlės. Sėdėjau Indijoje, tačiau žvelgiau į saulėlydžio gaisuose skęstantį Pakistaną. Horizonte virš kitų stiebėsi vienas iš Karakumų grandinės galiūnų – 7428 m aukščio kalnas K12. Tą akimirką patikėjau, kad pasaulyje įsiviešpatavo taika ir ramybė. Nereikėjo nei mantrų, nei vienuolių murmėjimo, nei maldos karolių ar malūnėlių. Viskas buvo čia ir dabar.
Tokį jausmą Ladake išgyvenau ne sykį. Ankstyvą rytmetį 4 km aukštyje tyvuliuojančio Bangongo druskoežerio (Pangong) paviršiuje it veidrodyje atsikartojo kiekvienas aplinkinis kalnas ir paklydęs debesis. Tokio tikslaus atspindžio negalėtų perpiešti net meistriškiausias dailininkas ar kompiuterinės grafikos genijus. Tik pati gamta. Kitą kartą esant didesnę jėgą suvokiau, kai šaltą šaltą naktį stovyklavome prie Comoririo (Tsomoriri) ežero, dėl itin didelio druskingumo vadinamo Baltuoju. Palapinėje niekaip negalėjau sušilti ir užmigti, todėl išlindau į lauką. Apsidairiau aplinkui ir iš įpročio pakėliau galvą į dangų. Jame spingsėjo milijonai, ne, trilijardai žvaigždžių, o tarsi mitinė būtybė susirangęs Paukščių Takas aiškiai matėsi be žiūronų ir teleskopų. Tai – vienintelis kartas, kai regėjau nakties dangų, o ne šviesų suniokotą jo reprodukciją.
Ko gero, mistiškoji Šambalos karalystė, išsvajotoji Šangrila, klesti ne už devynių jūrų, marių ir kalnynų. Įtikėjau, kad vartai į šią dvasinę šventovę slypi kiekviename mūsų. Raktą nuo savųjų radau jokiems dėsniams nepavaldžiame Ladake.
Keliautojo atmintinė
KAIP NUKELIAUTI. Ladakas pasiekiamas automobiliais ir autobusais, tačiau neturintieji laiko gali skristi lėktuvu. Skrydis iš Delio į Lehą trunka vos 90 min., skrendama virš pačių Himalajų!
KUR APSISTOTI. Planuojantieji iš anksto nakvynę Lehe gali užsisakyti per populiariąsias interneto platformas „Booking.com“ ir „Airbnb.com“, tačiau jei nutolsite nuo pagrindinio regiono miesto, nakvynės teks ieškoti viešbučiuose ir svečių namuose, klausti vietinių. Autentikos siekiantys keliautojai gali apsistoti ir kai kuriuose budistų vienuolynuose.
VIENUOLYNAI. Iš daugybės vienuolynų sunku išsirinkti verčiausius dėmesio, tačiau patys įspūdingiausi Ladake yra Hemiso (Hemis), Tiksės (Thiksey), Lamajūru (Lamayuru), Diskito (Diskit) ir Pugtalo (Phugtal).
KO PARAGAUTI. Ladako tradicinis alkoholinis gėrimas – miežių vynas (chhaang). Neatsisakykite sviestinės arbatos, tibetietiškos makaronų sriubos ir jakių pieno sūrio. Drąsiausieji gali paskanauti ir jakų mėsos.
KĄ NUVEIKTI. Pajodinėti Baktrijos kupranugariais Hunderio (Hunder) vietovėje nusidriekusiose smėlio kopose. Suvalgyti užpilamos „Maggi“ sriubos aukščiausioje pasaulio vietoje veikiančioje kavinėje. Prisijungti prie rytinių apeigų budistų vienuolyne. Praleisti naktį palapinėje prie Bangòngo druskóežerio. Bent vienai nakčiai apsistoti vietinių namuose.
