Bandant pasiekti salą garsinančius Fėjų baseinus (angl. Fairy Pools) tenka saugotis nuo dar kelių Škotijos įžymybių – pusdienį pliaupiančio lietaus ir stipraus vėjo. Vietiniai juokauja, kad nėra pastovesnio oro už esantį Skajaus saloje. Čia jis tiesiog nuolat keičiasi.

Skajaus sala

R. Songailos nuotr.

Paskutiniais metais šioje Atlanto vandenyno skalaujamoje saloje stipriai išaugęs turistų skaičius gamtosaugininkams kelia nerimą, o visiems ją mylintiems žmonėms – rūpestį, mat sala nėra pritaikyta tokiam antplūdžiui. Teko girdėti, kad nakvynės iš anksto neužsisakę keliautojai traukia į policijos nuovadą prašyti padėti rasti, kur prisiglausti nakčiai.

Salą pastaraisiais dešimtmečiais išgarsino čia sukurti filmai („Kalnietis“, „Žvaigždžių dulkės“ ir kt.). Kraštovaizdis kartais tikrai priverčia suabejoti, gal tikrai atsidūrei pasakų pasaulyje. Vis dėlto ramybės, kalnų ir žalių tolių ieškoti atvykę keliautojai neretai susiduria su kitokia realybe – automobilių prigrūstomis aikštelėmis, perpildytais viešbučiais. Kita vertus, sukurti čia turizmo industriją užtruko ne vieną dešimtmetį, ir dabar daugelis gyventojų iš to gyvena, bent jau vasarą.

Keliaudamas pėsčiomis saloje gali atrasti ne tokių populiarių maršrutų, nors jie ne mažiau žavi savo ramybe ir paslaptingumu

E. Vinžanovaitės nuotr.

Kai kurie sako, kad Skajaus sala pamažu tampa savo pačios grožio auka, o skubantys turistai, besistengiantys apvažiuoti salą per dieną ar dvi, per greitai keičia šios vietos veidą. Nors dauguma populiariausių lankytinų šio unikalaus gamtos kampelio objektų yra santykinai arti, skubėti čia negalima. Legendomis apipinta sala pati jau tapo kone legenda – sakoma, kad kartą atvykęs ir pajutęs Skajaus dvasią, visada jo ilgėsies, lyg būtum toli nuo namų.

Skajuje pripranti prie plačius horizontus atveriančio kraštovaizdžio

E. Vinžanovaitės nuotr.

Pažinti salą pėsčiomis

Visą salą pažinti turbūt nėra geresnio būdo, nei apeiti pėsčiomis. Maršrutų čia yra ir ilgesnių, ir trumpesnių, tačiau vienas įdomiausių – keliautojų itin mėgstamas 128 km ilgio Skajaus takas (angl. Skye Trail). Jis jungia Troternišą (angl. Trotternish) – šiauriausią salos pusiasalį – ir pietuose esantį Brodfordo (angl. Broadford) miestelį. Eidamas šiuo maršrutu gali nesutikti nei žmogaus, nei automobilio, tik retsykiais – pamatyti besiganančias avis. Jos iš tolo pasitinka savo skardžiu mekenimu.

Saloje yra maršrutų pėsčiomis ir tiems, kurie nori pasivaikščioti kelias valandas, ir tiems, kurie pasirengę leistis į savaitę trunkantį žygį

E. Vinžanovaitės nuotr.

Skajaus take nėra nuorodų, bet orientuotis turint žemėlapį ir kompasą nesudėtinga. Šiek tiek painiau, kai nusileidžia rūkas, beje, šis saloje – dažnas svečias. Ją čia gyvenę vikingai net praminė Rūko sala. Takas sumanytas taip, kad dieną pažygiavęs per kalnus ir slėnius pasiektum svečių namus arba stovyklavietę. Šiaurinėje Troternišo dalyje, kur prasideda maršrutas, atsiveria vandenynas. Stūgaujantys vėjai čia pasakoja šiurpias istorijas, sakoma, kad, leidžiantis saulei, tolumoje galima įžiūrėti pulką į mūšį žygiuojančių kiltus dėvinčių karių.

Škotų geilų mitologijoje paparčiai turėjo magiškų galių, o XVIII a. visą Didžiąją Britaniją buvo apėmusi paparčių kolekcionavimo karštinė

E. Vinžanovaitės nuotr.

Ne vaiduoklius, o banginius stebėti nusiteikusiems keliautojams Troternišas irgi puikiai tinka. Netoliese stūkso namelis be patogumų. Jis atviras visiems, ir nakvynė nieko nekainuoja. Pro plačius langus atsiveria vaizdas į vandenyną, galima pamatyti migruojančių banginių ir delfinų, tam net palikti žiūronai. Šiame tarpukariu pastatytame namelyje iki praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio veikė pakrantės apsaugos stotis. Ant sienos dar kabo senas telefonas. Panašių trobesių yra visoje Škotijoje. Kai kurie jų – buvusios mokyklos, pašto stotys ar piemenims skirtos užuovėjos – vis dar liudija įdomią praeitį. Stūkso dažniausiai nuošalesnėse vietovėse, ir pasiekti juos galima tik pėsčiomis. Tai puiki alternatyva tiems, kurie nenori miegoti palapinėse ar bijo permainingo Škotijos oro, tik reiktų apsirūpinti malkomis, vandeniu ir šiltais miegmaišiais.

Kelias vingiuoja pro Kirengo (Quiraing) nuošliaužą – dar vieną įspūdingą Skajaus dalį, lengvai pasiekiamą ir automobiliu

E. Vinžanovaitės nuotr.

Susivienyti prieš piktąsias salos jėgas

Permainingas oras – ne vienintelis pavojus šioje saloje. Nurimus lietui, užplūsta mašalai (angl. midges, lot. Culicoides impunctatus). Jie tuntais malasi aplink, taikosi nutūpti ant veido, rankų ir kur papuola, gelia ir priverčia vėl ilgėtis lietaus. Šie padarai – nuolatinė vietinių ir salos svečių pokalbių tema. „Palapinę statykitės ten, kur pučia stipresnis vėjas“, – mielai šypsodamasis pataria sutiktas škotas. Jam net sakyti nereikia, kodėl veidas toks raudonas. Beje, palapinę laisvai statytis leidžiama visoje Škotijoje, išskyrus nacionalinius parkus ir privačias teritorijas. Svarbiausia laikytis keliautojo garbės kodekso – nepalikti po savęs pėdsakų.

Tipiškas salos vaizdas – stačios uolos, žalios pievos ir ramiai besiganančios avys

E. Vinžanovaitės nuotr.

Skajaus saloje nuostabą kelia ir gausybė paparčių. Sutapimas ar ne, bet jie buvo labai svarbūs geilų, arba senojoje škotų, kultūroje. Tikėta, kad šie augalai saugo nuo piktųjų jėgų, ypač raganų, ir turi gydomųjų savybių. XIX a. visą Britaniją buvo apėmusi paparčių kolekcionavimo karštinė. Šie augalai, kaip interjero dalis ar asmeninės kolekcijos, tapo tikra mada, bendra visiems visuomenės sluoksniams – nuo angliakasių iki aukštuomenės.

Saloje nesunku rasti vietų, kur ypač jauti artimą ryšį su gamta

E. Vinžanovaitės nuotr.

Išgirsti fėjų kalbą

Skajus – viena iš vietų, kur palyginti nemažai žmonių vis dar kalba škotų geilų kalba. Pavadinimai visoje Škotijoje rašomi abiem nacionalinėmis kalbomis – anglų ir škotų geilų (pastaroji priklauso keltų kalbų grupei). Iki pat XVIII a. daugumai Škotijos gyventojų, ypač salose ir aukštumose, tai buvo pirmoji ir neretai vienintelė kalba, tačiau vėliau ja net drausta kalbėti dėl politinių priežasčių. Šiuo metu škotų geilų kalbą vartoja daugiau kaip 50 000 žmonių.

Kelis škotų geilų kalbos žodžius išmokome susipažinę su vaikinu, kilusiu iš dar atšiauresnių ir nuošalesnių Išorinių Hebridų salų (angl. The Outer Hebrides), – ten ji vis dar plačiai vartojama. Gyvas ir folkloras, ir kultūra. Dvidešimtmetis vaikinas didžiavosi, kad groja dūdmaišiu, muzikuoja su šeima ir draugais, tačiau pasiguodė, jog menkos darbo galimybės verčia žmones kraustytis į didesnius miestus. Pastaruoju metu pastebima, kad susidomėjimas kalba auga.

Atvykti į Maleigo miestelį, iš kurio Skajaus sala pasiekiama keltu, galima traukiniu. Maršruto įdomybė – Glenfinnano viadukas, gerai pažįstamas iš filmų apie Harį Poterį

E. Vinžanovaitės nuotr.

Vis daugiau anglakalbių tėvų leidžia vaikus į škotų geilų kalbos mokyklas ir darželius, o vaikai įkvepia kalbą vėl vartoti savo senelius. Skajaus saloje beveik visi sutikti vietiniai džiaugėsi mokantys kelis žodžius, tačiau prisipažino retas kuris ja kalbantis namie. Beje, Skajaus krašto legendos byloja, kad ir fėjos čia yra dvikalbės – kalba škotų geilų ir savo, fėjų, kalbomis. Šių mitinių būtybių vardu pavadinti garsieji baseinai – tai slėniu žemyn besileidžiančios upės vagoje susiformavusios kaskados. Leidžiantis slėniu nuo priešais esančios kalvos, tolumoje matomi spalvoti taškiukai pamažu įgauna formą – lietuje maudosi turistai. Fėjų nematyti.

Pasak vietinių, kad galėtum vadintis salos gyventoju, turi išbūti joje bent tris žiemas. Kai dienos trumpos, stūgauja vėjai, nėra žmonių, gyvenimas čia kelia nemažai iššūkių.

Laiveliai Portri uoste pasiruošę plaukti į žvejybą arba plukdyti turistus po apylinkes

E. Vinžanovaitės nuotr.

Į Skajaus salą ir iš jos veda du keliai, – galima važiuoti tiltu, jungiančiu salą ir Kail of Lokalšo (Kyle of Lochalsh) miestelį, arba plaukti iš kiek piečiau nuo šio esančio Maleigo (Mallaig) kursuojačiu keltu. Maleige galima sėsti į traukinį, vežantį vienu gražiausių pasaulyje geležinkelio marštutų (West Highway Line). Traukinys kerta kalnus ir rieda garsiuoju Glenfinnano viaduku, kuriuo į Hogvartsą filmuose apie Harį Poterį keliauja jaunieji burtininkai. Važiuodamas viaduku traukinys kiek sumažina greitį, atrodo, beveik stabteli. Prie langų prilipę turistai akimirką pasijunta lyg filmo veikėjai, grįžtantys iš magijos šalies.

Panašiai ir yra – salos magija, jei tik skiri pakankamai laiko jai pajusti, taip pakeri, kad vos palikęs Skajų imi svajoti, kaip dar kartą čia sugrįši. Gal net truputį – lyg ilgėtumeis namų.

Salą dažnai gaubiantis rūkas paslepia horizontus ir primena, kodėl vikingai ją praminė Rūko sala

E. Vinžanovaitės nuotr.

Atmintinė keliautojams

Kaip nuvykti?

Patogiausia Skajų pasiekti iš didžiųjų Škotijos miestų – Edinburgo arba Glazgo. Daugybė keliautojų nuomojasi automobilį arba vyksta autobusu ar traukiniu. Pačioje saloje kursuoja autobusai.

Kada keliauti?

Oras palankiausias keliauti po salą balandžio–spalio mėnesiais. Vasarą saloje labai daug lankytojų, tad reikėtų iš anksto pasirūpinti nakvyne ir transporto bilietais.

Kur apsistoti?

Skajuje daug svečių namų, šeimos viešbutukų, hostelių ir kempingų. Nakvyne reikėtų pasirūpinti kuo anksčiau. Tiems, kurie planuoja keliauti viešuoju transportu, geriausia apsistoti didesniuose kaimeliuose.

Ką vertėtų žinoti?

Svarbu pasiruošti įvairiam orui, ypač lietingam ir vėjuotam. Taip pat reikėtų pasirūpinti apsauga nuo mašalų ir, žinoma, patogia avalyne.

Ką dar aplankyti, pamatyti?

Salos sostinėje Portri (Portree) įsikūręs Turizmo informacijos centras. Ten galima rasti žemėlapių, knygų apie salą. Miestelyje yra įvairių parduotuvėlių (tik čia radome dujų balionėlį maistui gaminti), galima apsilankyti vietiniuose baruose, neretai – ir pasiklausyti gyvai atliekamos škotų muzikos.

Miestelis Portri (Portree) – Skajaus salos sostinė ir kultūros centras

E. Vinžanovaitės nuotr.

****

Žurnalas „Moteris“, 2019'04

Prenumeruoti žurnalą „Moteris“ ženkliai pigiau galite čia.