Šis aktorius ir šokėjas yra yra puikiai žinomas gimtojoje šalyje, dirbęs su režisieriumi Krzysztofu Warlikowskiu spektaklyje „We are leaving“, taip pat su Marta Ziółek, Jaceku Łumiński.
Jūsų spektaklis „Borderline Queen. Kerštas” – tai spektaklis, analizuojantis ir pristatantis queer (tapatybė, nepripažįstanti tradicinių lyčių vaidmenų) sąvokas. Jūsų pasirodymo idėja remiasi Edwino A. Abbotto romanu „Flatland“ („Plokščiažemė“). Šioje istorijoje vaizduojamas dvimatis pasaulis su hierarchine klasių sistema, kurioje aukščiausiai klasei priklauso apskritimai, o žemiausiai – tiesės arba nelygiakraščiai trikampiai ir moterys, kurios neturi ką pasakyti. Kodėl būtent šią knygą pasirinkote kaip savo idėjų pagrindą?
Nežinau, ar dėl laikmečio, ar dėl paties autoriaus požiūrio, šioje knygoje daug seksizmo. Visiškai nesutinku su knygoje vaizduojama situacija, ypač moterų situacija. Ji šiek tiek pasikeičia, kai į dvimatį pasaulį įžengia rutulys, trimatė figūra, kuri teigia, kad trimačiame pasaulyje visi žmonės yra lygūs.
Tačiau aš nesikoncentruoju į tai, kaip knygoje pavaizduota lyčių lygybė, mane labiau domina situacija žmonių, kuriuos visuomenė atstumia arba, priešingai, priima į savo tarpą.
Noriu parodyti, kad visos atstumtos grupės sukuria savitą kultūrą ir savitą bendruomenę. Taip gimė ir queer žmonių bendruomenė. Queer bendruomenė tapo nepriimtina heteronormatyviai visuomenei, todėl mes sukūrėme savo kultūrą.
Knygoje veikia rutulys, o spektaklyje vietoj rutulio pasirodys lėtūnas. Knygoje rutulys atskleidžia, kad egzistuoja trečiasis matmuo. Pas mus tai daro lėtūnai. Jie atskleis, kad yra daugiau galimybių ir kad yra įmanoma atsiverti ir pamatyti dalykus, kurių anksčiau nematėte, ir mėgautis tuo, kas nauja.
Kodėl šiam vaidmeniui atlikti parinkote lėtūnus, kurie yra ir pagrindinis simbolis spektaklio plakate?
Lėtūnai, ko gero, yra nenužudomi gyvūnai. Tai vienas atspariausių gyvūnų mūsų planetoje – vienintelis gyvūnas, galintis išgyventi beorėje erdvėje. Jis išgyvena tiek labai žemoje, tiek labai aukštoje temperatūroje. Tačiau iš tikrųjų jie yra visai mažučiai, jų pilna visur aplink mus. Gal net ir čia, teatre, jų rastume. Man tai pasirodė labai įdomu: dalykas, kuris mus supa, mažas mažutėlis, beveik nematomas, yra pats stipriausias. Čia įžvelgiu paralelių su queer kultūra – lėtūnai įrodo, kad mažiausias dalykas gali būti pats atspariausias. Nepripažinta bendruomenė, kokia yra queer bendruomenė, nors kartais atrodo nematoma, bet iš tikrųjų yra labai stipri kultūra. Ir jei mes būsime atviri šiai kultūrai, kultūrai, kuriai ir aš priklausau, pamatysime, kad yra laisvė ir mes neprivalome prisirišti prie savo lyčių vaidmenų.
Jūsų pasirodymą sudarys mišrios kūrybos formos: dramos teatras, burleska, drag, instaliacija...
Taip ir bus. Visi nuostabūs atlikėjai, dalyvaujantys šiame performanse, atliks visiškai skirtingus dalykus. Jų visų kūnai yra visiškai skirtingi, tapatybės skirtingos, ir saviraiškos būdai taip pat skirtingi. Taip pat labai daug dėmesio skiriu asmeninėms istorijoms ir asmeniniams mąstymo būdams.
Be to, šiame šou bus ir žaidimo elementų. Žiūrovai turės galimybę pasirodyti tiek ant scenos, tiek ir virtualioje erdvėje. Kuo jus žavi šis žaidimas?
Tai mano dalis: žaidimus mėgstu nuo vaikystės. Kai buvau šiek tiek jaunesnis, prieš porą metų, supratau, kad norėčiau realiame gyvenime sukurti žaidimo atmosferą. Kažką panašaus matau naktiniuose klubuose. Naktinis klubas – tai tuo pačiu metu ir realus gyvenimas, ir nerealus gyvenimas. Ten mes gyvename tokį, sakyčiau, liminalinį gyvenimą. Taip yra gėjų klubuose, bet ne tik ten. Kad ir koks tai klubas bebūtų, žmonės prieš ten eidami ruošiasi. Kai einame į klubą, mūsų proto būsena būna kitokia.
Todėl savo spektaklį ir rodysite klube?
Taip. Bet yra dar viena priežastis: queer kultūra gimė klubuose. Drag ir queer kultūros ištakos – klubuose. Iš ten jos atėjo į teatrus ir galerijas. Bet pradžia buvo klubuose, vietose, kur žmonės galėjo jaustis laisvi.
Kokį vaidmenį atlieka žiūrovų įtraukimas į spektaklį?
Noriu, kad žmonės jaustųsi laisvi: jei norės nusipirkti alaus – galės eiti ir nusipirkti alaus ir toliau stebėti spektaklį. Tai turėtų būti laisva erdvė. Kitaip tariant, tai erdvė, kurioje visi jaučiasi laisvai. Taip pat tualetai nebus skirtosi pagal lytis. Tai bus „Gender free zone“ – taip galima pavadinti.
Spektaklio pabaigoje performansas pamažu pereis į „after party“ – kaip kilo mintis nuo žaidimo ir šou pereiti prie „tikro“ vakarėlio?
Nors veiksmas vyks klube, ten taip pat bus dalis teatro žiūrovų, kurie galbūt tikėsis nusilenkimo pabaigoje, norės paploti ir atlikti kitus teatrinius ritualus. Taigi turime rasti aukso vidurį.
Mes vis dar ieškome. Tikiuosi ir tikiu, kad tos paieškos tęsis iki pat premjeros. Pati premjera taip pat gali būti ieškojimų dalis.
Jūs kuriate ir rodysite šį spektaklį, kuriame dirbate su queer kultūros elementais, juos pabrėžiate čia Lietuvoje. Lietuvoje veikia tokios organizacijos kaip LGL (Lietuvos gėjų lyga), atstovaujanti LGBT teises ir dirbanti LGBTQ + lygybės srityje, kas trejus metus vyksta „Baltic Pride“, kiekvieną vasarą – kino festivalis „Kreivės“. Vis dėlto šalyje vyrauja politiškai angažuotas homofobiškas klimatas. Kokių pastebėjimų turėtumėte Lietuvos queer bendruomenei ir ypač drag atlikėjams čia, Vilniuje?
Kai prieš kelis mėnesius čia, Vilniuje, rinkausi atlikėjus į savo spektaklį mane sukrėtė, kokie jie visi yra nuostabūs. Jie visi – fantastiški queer menininkai. Buvo labai sunku išsirinkti, nes jie visi tikrai puikūs.
Aš pasirinkau labai skirtingus žmones, kad turėčiau labai platų atlikėjų spektrą. Trumpai tariant, žmonės čia yra nuostabūs, tačiau dar nėra nė vienos tikros grupės. Žinau, kad šiuo metu kažkas yra inicijuojama, taip pat vyksta ir Vogue šokio vakarėliai, kuriuose, laimei, dalyvauja ir drag atlikėjai. Tačiau liūdna, kad visoje Lietuvoje yra tik vienas gėjų klubas. Jis tikrai geras, esu ten buvęs, bet liūdna, kad vienintelis.
Jūsų nuomone, queer menininkams galėtų ir turėtų būti suteikiama didesnė platforma ir daugiau erdvės bendruomenėje?
Taip, būtent į tai ir koncentruojuosi. Tikiuosi, kad po mano pasirodymo žmonėms kils noras organizuotis, jie pradės bendradarbiauti ir kurti bendruomenę.
Bet aš tikrai džiaugiuosi, kad kai kurie žmonės jau tai daro. Nors ir lėtai, bet tai vyksta.
Žvelgiant į statistiką, Lietuva yra tik šiek tiek mažiau homofobiška, nei Lenkija. Nepaisant to, Lenkijoje queer kultūra yra tikrai stipri. Turime daug queer menininkų, daug skirtingų grupių, kurios dirba kartu.
Esate minėjęs, kad gėjų bendruomenėje taip pat jaučiate tam tikrą diskriminaciją – kokia tai diskriminacija, kas diskriminuojamas?
Konkrečiau kalbant, gėjų bendruomenėje galite pamatyti, kad gėjai vyrai yra patys homofobiškiausi žmonės. Ypač tie, kurie dar neatskleidė savo orientacijos. Lesbietės vis dar nėra pakankamai matomos. Manau, kad pagrindinė to priežastis – Lenkijoje vyraujantis patriarchatas.
Drag queen kultūroje yra žmonių, kurie atrodo kaip vyrai, tačiau atlieka personažą, kuris galėtų būti laikomas moterišku pagal bendras socialinių lyčių konstrukcijas, kuris tuo pačiu metu ir vaizduoja, ir laužo moteriškus stereotipus. Šiuo atveju aktyvūs veikėjai yra vyrai, naudojantys moterišką įvaizdį.
Priklauso nuo aplinkybių. Be abejo, drag queen kultūros ištakose vyrai smagumo dėlei persirenginėdavo moterimis. Bet nuo to laiko ši kultūra labai pasikeitė. Dabar, jei esi drag atlikėjas – aš taip pat tai tyrinėju savo pasirodymuose, – neprivalai vaidinti moterį. Savo pasirodymuose stengiuosi praplėsti buvimo vyru ribas. Iki kokio momento vis dar esu vyras? Mano drag pasirodymai tikrai nėra moteriški. Moterys taip pat kuria drag. Moteris gali apsirengti kaip vyras, drag karalius, moteris gali apsirengti kaip moteris, ir tai vis dar bus drag. Galite vadinti tai bioqueen, nors neprivalote. Bet kokiu atveju nėra svarbiausia, kokią etiketę užkabinsi, svarbu, kad žmonės jaustųsi kultūros dalimi, o ne už jos ribų.
Rūbai yra tik būdas išreikšti savo jausmus ir nesutikimą su lyties vaidmenimis. Ši scena labai atvira.
Kalbant apie drag kultūros kilmę – vyrų persirenginėjimą moterimis – kokios yra jūsų mintys apie moterų vaidmenį šiuolaikinėje drag scenoje? Esate sakęs, kad laikote save feministu. Kokią vietą tai užima drag meno kontekste?
Labai dažnai gėjai vyrai nori būti itin vyriški heteronormatyvaus mąstymo rėmuose. Labai dažnai didžiausias komplimentas gėjui yra, kad jis atrodo heteroseksualus. Drag karalienės elgiasi priešingai. Jie ragina mėgautis savo moteriškąja puse. Nenoriu pasakyti, kad kiekvienas gėjus yra moteriškas, žinoma, tai priklauso nuo žmogaus. Bet vis tiek, mėgaukitės tuo, kad nesate heteronormatyvūs. Mėgaukitės tuo ir išreikškite tai.
Tokį matau panašumą tarp drag scenos ir feministinio mąstymo būdo. Feministai yra prieš patriarchatą, kuris savo ruožtu ir kuria vyriškumo stereotipus. Tokiu būdu esame labai susiję.
Anksčiau minėjote, kad jūsų sceniniame personaže daug pykčio. Taip pat apibrėžiate savo sceninį personažą kaip „genderfuck drag“ arba „club kid“. Ką reiškia šie apibrėžimai ir kas juos sudaro?
Tai skirtingi drag tipai. Yra drag karalienės, drag karaliai, biokaralienės... ir yra žmonės, kurie deda skersą ant lyties. Aš nesistengiu būti moterimi savo pasirodymuose, tiesiog sakau: man lytis nerūpi. Aš tyrinėju buvimo vyru ribas, nes iš tikrųjų neturiu nė menkiausio supratimo, ką reiškia būti vyru. Net jei esu cislytis žmogus. Visuomenėje tai suteikia man tam tikrų galimybių, bet nematau priežasties, kodėl man šios galimybės suteikiamos tik todėl, kad esu vyras. Neturėtų taip būti.
Dirbate su tokiais kolektyvais kaip „Glitter Confusion“ bei „Queer Explosion“. Juos apibūdinate kaip „pačius radikaliausius“. Kokiu būdu Jūsų darbas su šiais kolektyvas yra „radikaliausias“?
Kolektyvas „Queer Explosion“ yra itin radikalus tuo, kad mes nebijome kalbėti apie dalykus, kurie mus „užknisa“. Tokius kaip vyriausybė, patriarchatas ir t.t. Ir mes iš tiesų esame tiesmuki – kiek gėjai gali būti tiesmuki – tiesiai šviesiai sakome tai, ką galvojame. Ir tai darome juokingai, nes tai yra kabaretas.
„Glitter Confusion“ įkvepia 9-ojo ir 10-ojo deš. pabaigos Niujorko klubai. Žmonės, buvę to pasaulio dalis, norėjo būti laisvi, norėjo save išreikšti, todėl rengė daugybę vakarėlių ir teigė savo buvimą. Ši „klubo vaikių“ banga yra antroji, o, kai kurių žmonių teigimu, trečioji. „Glitter Confusion“ yra šios klubinės bangos Lenkijoje dalis.
Ar laikote save politiniu menininku? Ar drag kultūra visuomet yra politiška?
Tai skamba labai liūdnai, bet šiuolaikinėje Lenkijos visuomenėje pareiškimas, kad esi gėjus, neišvengiamai yra politinis pareiškimas.
Tai labai liūdna, neturėtų taip būti, bet yra. Taigi, jei esi drag kūrėjas, o kad toks būtum nebūtinai turi būti gėjumi, – ir parodai, kad yra kitokių nei patriarchalinis gyvenimo būdų, tai yra politinis pareiškimas.
Ar scenoje pamatysime ir Jus?
Aš turėsiu vaidmenį, bet jis bus kitoks, negaliu sakyti koks. Jei klausiate, ar vaidinsiu – atsakymas yra „ne“. Mano vaidmuo bus kitoks, tačiau dar neatskleisiu, koks jis bus.
Ir pabaigai – ar drag jums reiškia laisvę?
Tai yra laisvė. Daugiausia čia kalbame apie laisvę. Mano pasirodymai gimė iš pykčio, todėl scenoje turiu užduotį. Žinau, kodėl einu į sceną. Nes turiu ką pasakyti.
Performansas „Borderline Queen. Kerštas“, organizuojamas Lietuvos nacionalinio dramos teatro bus rodomas birželio 5 ir 6 dienomis klube „Kablys+Kultūra“ (Kauno g. 5, Vilnius)
Iš anglų kalbos išvertė Judita Gliauberzonaitė
