Prieš porą metų Vilniaus kolegijoje šokėja įgijo kultūros vadybininkės bakalauro diplomą, o šįmet kartu su choreografu Martynu Rimeikiu pirmą kartą prisiėmė atsakingas jaunųjų choreografų projekto koordinatorės pareigas.
„Vakarais užmigdžiusi savo pusantrų metų dukrelę Kają Kotryną, sėdu prie „Kūrybinio impulso“ popierių – tampu „naktiniu paukščiu“. Vyras, tai matydamas, juokiasi, kad pamėgau mazochizmą“, – atvirauja balerina.
LNOBT baleto meno vadovas Krzysztofas Pastoras tvirtina, kad kiekvienas šokėjas bent kartą gyvenime turėtų pamėginti sukurti choreografiją. Tačiau jūs panašioms „Kūrybinio impulso“ vilionėms iki šiol nepasidavėte...
„Kūrybinis impulsas“ mums, baleto šokėjams, suteikia unikalią galimybę kurti sau aktualia tema, pagal sau patinkančią muziką. Ne tik kurti, bet ir pristatyti savo kūrinius publikai, būti išgirstiems ir pamatytiems. Tai – nuostabu, bet pati nejaučiu savyje choreografinio matymo, neturiu galvoje tos ypatingos „schemos“. Nesakau „niekada“, bet kol kas tuo užsiimti neketinu. Tad verčiau padedu kolegoms „Kūrybinį impulsą“ organizuodama.
Pirmasis organizacinis „blynas“ suteikė įdomios patirties: rodos, teatrą per devynis jame praleistus sezonus pažįstu puikiai, o vis tiek atradau sau naujų dalykų: ne visada iškart pataikydavau kreiptis pas reikalingus darbuotojus, ne visų kolegų elektroninio pašto adresus ir mobilių telefonų numerius turėjau... Kai „Kūrybinio impulso“ pasirodymai baigsis, pažadėjau sau susirašyti visas pasitaikiusias klaidas tam, kad jų nebekartočiau.
Apskritai mėgstu užsirašinėti, nes per dieną tiek visko įvyksta, kad nuo to gali sprogti galva. Popierius atlaiko daugiau. Todėl dabar vakarais užmigdžiusi savo pusantrų metų dukrelę Kają Kotryną, sėdu prie „Kūrybinio impulso“ popierių – tampu „naktiniu paukščiu“. Vyras, tai matydamas, juokiasi, kad pamėgau mazochizmą... Kūnas irgi reagavo įdomiai: prieš kelias dienas be jokio peršalimo buvo visiškai prapuolęs balsas, nors pati ypatingo streso ar įtampos nepajutau. Net prieš sudėtingiausias premjeras man niekada nieko panašaus nėra nutikę... Bet kūnai visada pirmieji siunčia mums signalines „žinutes“.
Ar visi trupės artistai geranoriškai priima kolegų siūlomas choreografines idėjas ir sutinka šokti „Kūrybiniame impulse“?
Būna visaip: kartais miniatiūrų kūrėjai eina savo kolegų atsiklausti, ar jie sutiks šokti, kartais šokėjai praneša choreografais tampantiems kolegoms, kad norėtų šokti jų kompozicijose. Prievartos ar spaudimo čia tikrai nėra, dirbama laisva valia. Kas nenori, tas nešoka. Bet dažniausiai šokėjai būna išsiilgę naujų patirčių.
Ar pati daug kartų esate šokusi jaunųjų kūrėjų choreografiniuose bandymuose? Kaip apibūdintumėte šią patirtį: daugiau kūrybinės laisvės, daugiau eksperimentų, mažiau laiko sprendimams?
Kaip atlikėja esu pasirodžiusi Živilės Baikštytės, Editos Stundytės ir Kristinos Tarasevičiūtės statytose „Kūrybinio impulso“ miniatiūrose. Buvo smagu pasijusti sau artimų žmonių kūrybinio eksperimento dalimi. O laiko pakakdavo, nes juk ne spektaklius, o miniatiūras (iki 10 min trukmės) statome. Darbas su „Kūrybinio impulso“ miniatiūromis repeticijų salėse paprastai trunka maždaug dvi savaites, laisvu nuo kitų repeticijų laiku. Nors žiūrovams atrodo, kad mūsų sezonas jau baigtas, baleto trupė iki šiol „nenuobodžiauja“: lanko būsimos Itziko Galili premjeros „Amžinybė ir viena diena“ repeticijas, rengiasi birželį Brno numatytoms „Proceso“ gastrolėms ir pan. Nėra taip, kad visos jėgos skiriamos vien tik „Kūrybiniam impulsui“.
Ar tiesa, kad vienų šokėjų kūnai labiau „tinka“ baletui, o kitų – šiuolaikinei choreografijai? Tarkim, jus dažniau matome klasikos pastatymuose...
Aš trupėje šoku turbūt 90 procentų balerinų repertuaro, o praėjusį sezoną scenoje teko pasirodyti ypatingai dažnai, kartais priartėjant prie fizinių galimybių ribos. Bet klasiką irgi galima šokti moderniai, o šiuolaikinė choreografija gali turėti daug klasikos elementų. Taigi toks skirstymas būtų sąlyginis, nors tiesa, kad šokėjų kūnai skirtingi ir kas tinka vienam, gali būti sunkiau pasiekiama kitam.
Visgi kiekvienas artistas auga įsisavindamas naujas patirtis. Baleto šokėjų universalumo spektras taipogi plečiasi, nes šiandien spektaklį statantis choreografas gali paprašyti tavęs pašokti ant aukštakulnių arba pašliaužioti scenoje keliais... Tenka būti viskam pasirengusiai.
Ar tiesa, kad baleto šokėjai, kurdami savas kompozicijas, dažniausiai remiasi jiems geriausiai pažįstama klasikinio šokio technika? Kaip apibūdintumėte šiųmetinio „Kūrybinio impulso“ stilistiką?
Būna įvairių stilių šokio miniatiūrų, tačiau vyrauja neoklasikinis modernas. Tai kažkas per vidurį tarp grynojo moderno ir klasikos. O šiųmetinė programa išskirtinė savo kokybe: kolegoms išties pavyko išgryninti savo choreografiją. Netgi „Kūrybinio impulso“ debiutantai nustebino parengę tikrai įdomius darbus. Programą vienijanti tema – visuomeninės, socialinės kūrėjų patirtys.
Ar prieš stebint šiuolaikinių choreografų pasirodymus verta pasidomėti kūrėjų mintimis ir jų darbų aprašymais? Juk aiškaus, linijinio siužeto, kaip klasikos spektakliuose, čia paprastai nebūna...
Baleto spektaklių programėlėse pateiktas libretas padeda žiūrovui įžvelgti daugiau reikšmingų šokio detalių ir pasitarnauja kaip „greitoji pagalba“ neatlikusiems „namų darbų“. Choreografinės miniatiūros dažniausiai statomos be libretų, nes jų apimtis per kukli siužetiniam veiksmui išvystyti. Tačiau tai nereiškia, kad jos neturi jokio siužetinio „stuburo“: priešingai, tvirta kompozicinė struktūra čia tampa itin svarbi. O kūrėjų pasisakymai vienaip ar kitaip padeda kūrinio struktūrinę idėją lengviau „atrakinti“.
Pirmą kartą „Kūrybinis impulsas“ vyksta ne šokėjams įprastoje teatro salėje, o specialiai šokio pasirodymams skirtoje meno mugės „ArtVilnius“ erdvėje. Kokie pirmieji įspūdžiai?
Puikūs! Tik reikia, kad žiūrovai nepatingėtų iš miesto centro specialiai atvykti į „Litexpo“ valdas. Teatro techninė komanda nuoširdžiai padirbėjo ir mugėje įrengė laikiną „Menų spaustuvę“ primenančią salę. Išėję iš įprastos komfortiškos „dėžutės“, turime puikų šansą sutikti naują, baleto spektakliuose dar nesilankantį žiūrovą.
