Su Jūsų vardu siejama daugybė socialinių akcijų: Jūsų iniciatyva šiuo metu prekybos centruose yra atskiros kasos nėščiosioms ir tėvams su vaikais, šeimų parkavimo vietos, prieš kelerius metus esate užkūrusi respublikį konkursą „Kamštelių vajus“ ir per penkis metus surinkot net trisdešimtt tonų Lietuvoje išmėtytų plastikinių butelių kamštelių. Konkursą atgaivinate šiemet. Kodėl ir kaip jis vyks?
Konkursas „Kamštelių vajus“ nuo 2012 m. iki 2016 m. buvo labai populiarus, jame noriai dalyvavo šimtai mokymo įstaigų, tūkstančiai vaikų ir suaugusiųjų. Visus surinktus kamštelius priduodavome perdirbti, tačiau perdirbėjai nebuvo jais patenkinti. Nors plastikas geras, tačiau tarp vaikų surinktų plastiko kamštelių pasitaikydavo ir daug metalinių. Jie gadindavo įrengimus. Prieš dvejus metus sustabdžiau konkurso orgaizavimą, nes tikrai buvau pavargusi nuo konkurso masto ir bėdų su kamštelių perdirbimu. Tačiau šią žiemą man kilo nuostabi idėja, ką galima padaryti iš surinktų kamštelių, ir nusprendžiau ją įgyvendinti. Vėl skelbiu konkursą, vėl kviečiu rinkti plastiką. Edukacijoms skirtoje erdvėje „Gervių lizdas“ turėsime kamštelių smulkinimo įrengimą. O, juos perrinkę ir susmulkinę, gaminsime žaidybines detales, skirtas vaikų edukacijai. Visą procesą bus galima stebėti – turėsime plastiko perdirbimo edukaciją. Kaip tik gegužės 29 d. 11 val. „Gervių lizde“, Trakų rajone, vyks šių metų konkurso paskelbimo renginys, kurio metu jau malsime kamštelius, – čia gali dalyvauti visi norintieji, visi, kuriems rūpi švaresnė Lietuva ir jaudina opi Žemės užterštumo plastiku problema.
„Gervių lizde“ šiuo metu vyksta ir statybos: baigiate įrengti šiek tiek netipinę vaikų stovyklavietę, tarkim, viena iš jos namelių – visiškai ekologiškas, drėbtas iš šiaudų ir molio. Kaip kilo ši idėja ir kodėl Jums svarbu, kad vaikai gyventų ekologiškoje aplinkoje?
Jaunimo ir vaikų edukacijoms, stovykloms skirta erdvė – mano sena svajonė ir labai džiaugiuosi, kad jau šią vasarą joje vyks net penkios Gervinių stovyklos pamainos. Daug metų dirbu su vaikais, jų renginiais, vedu rankdarbių dirbtuves. Turiu savotišką misiją išmokyti juos tokių dalykų, kurių kažkada mane išmokė tėvai ar mokykla, pavyzdžiui, susimaišyti betono skiedinį ir mūryti sienelę iš akmenų. Aš pati mūryti plytų sieną išmokau būdama gal 13-os ar 14-os metų savo kaimo mokykloje – statėme sporto salę. Tais laikais buvo visai normalu, kad vasaros atostogų metu vaikai dirba savo mokykloje ir sunkesnius darbus. Skiedinį sumaišyti ir betonuoti pamatą mane išmokė tėvas – patys statėme ūkinius pastatus ir net savo gyvenamąjį namą. Manau, kad tokių dalykų, kaip statyti namą, vaikai neturi jokios galimybės patirti, o man atrodo, kad tai visai smagu. Todėl pernai per vasaros stovyklą pradėjome statyti namą: nukasėm kalnelį, žievinome rąstus, įkasėm juos į žemę, mūrijome sieneles iš akmenų. Dabar tas namas jau drėbtomis molio ir šiaudų sienomis, su langais ir durimis, šią vasarą jame jau gyvens vaikai. Ir tikrai visi, kurie prisidėjo prie jo statybų, nori jame gyventi. Šiemet imsimės kitokių statybų – namelio medyje.
Kuriamoje stovyklavietėje stengiamės laikytis tvaraus vartojimo filosofijos – daugelis daiktų, medžiagų, baldų yra atiduoti arba pirkti naudoti. Noriu parodyti vaikams, kad puikiai galima verstis ir su dėvėtais daiktais, kad nebūtina naudoti begalės gamtos išteklių norint sukurti kažką gražaus, jaukaus ir patvaraus. Daugybę metų „sergu” mažesnio vartojimo, rūšiavimo ligomis, todėl jaučiu didelį poreikį mokyti to ir kitus, parodyti būdus, skatinti įjungti fantaziją.
Artėjanti Vaikų gynimo diena yra puiki proga pakalbėti apie Jūsų organizuojamas vaikų stovyklas. Vienos pamainos stovykla išsiplėtė į kelių visiškai skirtingo profilio pamainų stovyklą. Kuo kiekviena specifinė?
Visos penkios Gervinių stovyklos labai skirtingos: Mergaičių, Teatro, Žiedų – amatų, Draugų ir Ąžuolų. Mergaičių pamaina yra lengva, nes joje nėra berniukų, o tai reiškia, kad nėra konkurencijos ir mergaitės ramesnės, greičiau atsiveria ir įsitraukia į veiklas. Manau, kad moterims ir mergaitėms kartais tikrai naudinga pabūti vienoms, todėl ši pamaina – lengvo moteriško tekėjimo – kaip upė. Pernai mokėmės havajietiškų šokių, šiemet – indiškų, pinsim vainikus, bursim, nes kaip tik ir Joninės bus stovyklos metu.
Teatro pamaina labai įdomi ir specifinė. Ji – apie talentus, kūrybiškumą, kurie kažkur pakavoti, tačiau teatro ir kitų terapijų būdu galime tuos talentus atskleisti. Šioje pamainoje kuriame teatrą, muziklus, persirenginėjam.
Žiedų-amatų pamaina yra pati populiariausia. Joje labai daug rankdarbių, amatų. Mokome vaikus siūti, nerti, megzti, kalti, daryti instrumentus. Šiemet nersime krepšius iš virvių.
Draugų pamaina pati seniausia – tie patys vaikai į stovyklą atvažiuos jau septintus metus. Jie užaugo stovykloje, tapo paaugliais. Tai pati sudėtingiausia pamaina, nes ji yra pati reikliausia, jau daug visko išmokę ir patyrę. Tai tikras iššūkis man ir visiems vadovams savanoriams. Augame drauge su stovyklautojais.
Ąžuolų pamaina yra naujai sukurta ir skirta tiems, kurie gyvena užsienyje. Daug metų nesutalpindavau į Draugų pamainą visų norinčiųjų, todėl sukūrėme dar vieną. Joje stiprinsim ryšį su Lietuva. Bus daug lietuviškų dalykų: papročių, amatų, kultūros ir net kalbos: sakmių, pasakų.
Visose Gervinių stovyklų pamainose labai daug rankdarbių ir amatų, žygių, sporto ir kūrybinių užduočių.
Į stovyklą „Gervių lizde“ vaikai atvažiuoja be mobiliųjų telefonų. Ar jiems sunku išbūti savaitę neprisijungusiems prie ryšio?
Patirtis parodė, kad be telefonų tikrai geriau. Sunku būna pirmas porą, trejetą dienų, o paskui vaikai pamiršta savo telefonus, namus ir net nenori, kad tėvai jiems skambintų. Jie tarsi atsijungia nuo savo kasdienybės ir būna kitoje erdvėje atsipalaidavę, su naujais draugais, išgyvena naujas patirtis, mokosi naujų dalykų, eina į žygius. Taip, tikrai būna paauglių, kuriems savaitė be telefono yra absoliutus iššūkis, bet Gervinių stovyklų vienas iš kertinių tikslų – pabandyk kitaip.
Todėl visais įmanomais būdais palaikome turinčiuosius priklausomybę nuo telefonų ir kompiuterių. Tai tikrai išgyvenama. Kaip ir kita mūsų stovyklų taisyklė – vegetarinė mityba. Kviečiame pabandyti kitaip maitintis, nei įprasta. Norime laužyti stereotipus, praplėsti vaikų komforto ribas, parodyti jiems, kad jie gali daug daugiau, gali kitaip.
Vaikai stovyklaus ir šalia pernai rudenį 1078-yje vazonų pasodintų dešimt tūkstančio ąžuolų gilių. Giliukai jau dygsta. Koks tolesnis ąžuolų kelias?
Giliukus sėjom dėl to, kad norime pasodinti kuo daugiau medžių, o Lietuvoje trūksta paprastojo lietuviško ąžuolo sodinukų. Vasarą per stovyklas įtrauksim vaikus į ąžuolų priežiūrą, laistymą, ravėjimą, o nuo rudens „Gervių lizde“ pradėsime edukaciją mokymo įstaigoms „Nuo gilės iki ąžuolo“ – rodysim vaikams ąžuolo augimo kelią, mokysim užsiauginti medžius iš gilių, seksim ąžuolų pasakas, vaišinsim gilių kava. Visus sudygusius ąžuoliukus auginsime trejus ar ketverius metus, o paskui išdalysim, parduosim, dovanosim tam, kad jie visi būtų pasodinti.
Bent vienoje stovyklos pamainoje dalyvauja ir Jūsų pačios keturi vaikai. Kaip išsprendžiate buvimo vadove ir mama dilemą?
Taip, šešias vasaras maniškiai dalyvaudavo vienoje – Draugų – pamainoje, tačiau ši vasara bus ypatinga, nes pavyks su vaikais iš Jungtinės Karalystės, kurioje gyvename, grįžti anksčiau ir trys mažieji dalyvaus net trijose pamainose, o vyresnėlis, šešiolikos Kristupas, jau savanoriaus – bus vadovas net keturiose pamainose. Mano vaikai per daug metų yra pripratę prie tvarkos ir keisto mamos vaidmens, kai ji tampa keturiasdešimties, o ne keturių vaikų mama. Kartais manipuliuoja, rodo ožius, bet mes susitariam. Su kiekvienais metais vis lengviau. Šiemet jie turėjo pasirinkimą– laiką leisti kitur, nei būti trijose stovyklos pamainose, tačiau jie visi nori būti stovyklose. Man dėl to tikrai gera, man patinka jų kompanija, nes yra mano pagalbininkai. Šiemet laukiau nauja patirtis su Kristupu, nes tapsiu jo bose, ne tik mama. Manau, kad mes puikiai susitvarkysim ir su šiuo iššūkiu. Dalyvavimas stovyklose su savo vaikais labai daug išmoko ne tik mano vaikus, bet ir mane pačią.
