Šįkart su choreografu Martynu Rimeikiu kalbamės apie jo naująjį spektaklį „Dienos, minutės“.
Dviem „Auksiniais scenos kryžiais“ apdovanotas choreografo Martyno Rimeikio baletas „Procesas“ šiais metais vyks į gastroles Čekijos mieste Brno bei Lenkijos sostinėje Varšuvoje. Jau pasirašyta sutartis ir dėl jo vaizdo įrašo rodymo tarptautiniu „Mezzo“ televizijos kanalu.
Tuo metu pats M. Rimeikis grįžta į jam puikiai pažįstamus vienaveiksmio baleto rėmus: naujasis jo darbas „Dienos, minutės“ trunka vos 35 min. Tapti šio spektaklio bendrakūrėjais choreografas pakvietė jau gerai pažįstamą scenografą Marijų Jacovskį („Visur kur mes nebuvom“, „Procesas“) bei jauną kompozitorę Mariją Paškevičiūtę, kuri buvo viena iš „Proceso“ muzikos autorių.
Ar sunku vėl įsprausti savo vaizduotę į trumpo spektaklio „apkaustus“? O gal priešingai – tai grąžina prie griežtesnės kūrybinės disciplinos?
Kiekvieno naujo darbo pradžia būna lydima abejonių ir minčių, kad nieko negali ir nieko nebemoki. Dar sunkiau naujo pastatymo imtis po žiūrovų puikiai priimto spektaklio: baugu neįveikti prieš tai išsikeltos kartelės. Bet nežinomybė baugina tik tol, kol nesiimi realių užduočių. Kurti pilno metro spektaklį buvo įdomu, bet glaustesnis formatas diktuoja savas žaidimo taisykles: spektaklio mintis tokiu atveju turi būti labiau koncentruota.
Tad koncentruotai apibūdinkite pagrindinę spektaklio mintį...
„Dienos, minutės“ yra spektaklis apie tai, kaip viskas stovi pašėlusiu greičiu. Tai – norvegų mokslininko Thomaso Hyllando Erikseno oksimoronas iš jo knygos „Akimirkos tironija“. Nuo informacijos pertekliaus ir jai apdoroti skiriamo laiko stygiaus žmogus nebesugeba suvokti dabarties, ir mums skirtasis gyvenimo laikas byra pro šalį tarsi smėlis pro pirštus. Beprotiškas tempas nebeleidžia suprasti ilgesnės, sudėtingesnės minties. Pasaulis sukasi taip greitai, kad žmogus iš tikrųjų stovi vietoje. Perskaitęs knygą supratau, kad būtų įdomu pabandyti apie tai kalbėti scenoje. „Dienos, minutės“ – apie dienas, pralekiančias kaip minutės.
Ką žmogui suteikia šis pralekiančių dienų efektas?
Sakyčiau - daugiau atima, nei suteikia. Atima galimybę būti čia ir dabar, pajusti savo gyvenamą laiką. Vietoj to žmonės leidžia laiką stebėdami paveikslėliuose tariamus kitų gyvenimus... Spektaklyje mėginsime perteikti būseną žmogaus, kurio dienos pralekia kaip minutės. Tai labiau konceptualus, o ne siužetinis šokio spektaklis.
Visgi įprasta manyti, kad žmogus, kurio dienos pralekia greitai, gyvena prasmingiau už ilgai kontempliuojantį, bet nieko nedarantį...
Betgi daug veiksmo nei mene, nei gyvenime savaime negarantuoja prasmingo turinio. Kai į butelio kakliuką nukreipiame stiprią vandens srovę, butelis lieka apytuštis, nes dauguma vandens prateka pro šalį... Mes tampame panašūs į tokius butelius. Ir tai – svarbi šio amžiaus problema.
Kodėl spektakliui rinkotės kompozitorę Mariją Paškevičiūtę?
Ji kartu su Mindaugu Urbaičiu rašė muziką „Procesui“ – buvo elektroninės muzikos intarpų autorė. Man jos kūrybinis stilius patiko. Todėl bendradarbiaujame ir toliau. Šiame spektaklyje bus daug adaptuotų buities garsų – pavyzdžiui, plieninio tilto vibracija pravažiavus automobiliui.
O ar bus spektaklyje šokėjų-solistų? O gal visi vaidmenys jame vienodai reikšmingi?
Dauguma atlikėjų spektaklyje turi panašų krūvį, gal tik Julija Stankevičiūtė ir Jeronimas Krivickas labiau išsiskirs iš aštuonių šokėjų grupės. Tačiau netikslu būtų juos vadinti solistais, o visus kitus – kordebaletu. Scenoje matysime vieningą keturių merginų ir keturių vaikinų ansamblį, nors Elvitos Brazdylytės kurti kostiumai kiekvienam veikėjui – skirtingi. Merginų vaidmenis spektaklyje „Dienos, minutės“ ruošia Urtė Bareišytė, Rūta Lataitė, Jade Longley, Ugnė Milerytė, Gohar Mkrtchyan, Vilija Montrimaitė, Daria Olefirenko ir Olesia Šaitanova, vyrų - Ernest Barčaitis, Daniel Dolan, Stanislav Semianiura ir Genadij Žukovskij.
Šįmet tapote vienu iš „Kūrybinio impulso“, užauginusio jus kaip choreografą, projekto kuratorių. Tai reiškia, jog laiko ratas apsisuko ir iš „perspektyvaus“ bei „daug žadančio“ virstate pavyzdžiu kitiems?
Išties bus įdomu pažvelgti į „Kūrybinį impulsą“ kitomis akimis. Šis Krzysztofo Pastoro inicijuotas projektas man labai brangus, nes jo dėka pats išėjau į choreografo kelią. Dar nespėjau pamiršti, koks svarbus pradedančiam savarankiškai kurti šokėjui aplinkinių palaikymas ir padrąsinimas.
Šiais metais „Kūrybiniam impulsui“ dairėmės naujos erdvės ir džiaugiamės ją sėkmingai atradę: pirmą kartą jaunųjų kūrėjų pasirodymai vyks tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius‘19“. Ši mugė gegužės 30-birželio 2 dienomis šiuolaikinio meno gerbėjų lauks „Litexpo“ parodų ir kongresų centre.
