Pirmasis debiutuos Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) studentas Naubertas Jasinskas. Balandžio 25 d. žiūrovams jis pristatys šiuolaikiškai interpretuotą Orfėjo ir Euridikės mitą, kuriame atskleis šiuolaikinio žmogaus baimes, neveiksnumą ir tragiškus pasirinkimus.
„Kadangi paraišką rašėme labai ilgai ir nuoširdžiai, be šabloninių dažnai naudojamų sakinių, buvau įsitikinęs, kad bent jau į antrąjį atrankos etapą pateksiu. Aišku, kai jau atrinko tarp aštuonių geriausių ir kai reikėjo pristatinėti sumanymą žodžiu visai komisijai, atsirado jaudulys. Visgi laimėjau, tuomet buvo tikrai labai smagu, bet taip pat aplankė suvokimas: „oho, dabar reikia padaryti“. Tai viskas „darosi“, ir visai neblogai, linksma kurti, smagus procesas“, – laimėjimą atsimena Naubertas Jasinskas, režisūros magistrantūrą studijuojantis pas Yaną Ross.
Spektakliui „Orfeo. Miesto šviesos“ pjesę rašo dramaturgė Dovilė Zavedskaitė. Į savo pirmąjį spektaklį režisierius vaidinti pakvietė ne tik jaunus kolegas (Matą Dirginčių ir Kamilę Lebedytę), bet ir patyrusias aktores: Nelę Savičenko ir Vitaliją Mockevičiūtę. „Nelė ir Vitalija yra mano profesinės simpatijos, man visą laiką buvo malonu į jas žiūrėti scenoje ir ne veltui sakoma „Svajok drąsiai“. Pasvajojau. Pasiūliau joms vaidmenis ir jos sutiko. Man labai patinka kūrybinis procesas. Kiekviena repeticija yra atradimas. Gal jaunesni aktoriai iš pradžių ir turėjo „dėstytojo-studento“ santykį, bet iš Nelės ir Vitalijos jaučiame labai gražų palaikymą. Jos suvokia, kad atėjo į jauno režisieriaus pastatymą, į mano pirmą viešą spektaklį. Kai sutiko, jos žinojo, kad bus jauna komanda“, – sako N. Jasinskas.
Spektaklio scenografiją ir kostiumus kuria Lina Židonytė, muziką – Monika Zenkevičiūtė, choreografė – Airida Gudaitė, vaizdo projekcijos patikėtos Kornelijui Jaroševičiui, šviesos – Viliui Vilučiui.
Kurdami spektaklį menininkai atsispiria nuo Orfėjo ir Euridikės mito, tragiškos Švedijos didžėjaus Avicii istorijos ir savo pačių patirčių. Visa tai juos atvedė prie neveiksnumo temos. „Kūrybos procesą įsuko suvokimas, jog dauguma mūsų yra užsikirtę, lyg skleistume ne dinamišką, judrų garsą, bet nuolatos pasikartojantį motyvą. Pradėjome analizuoti, kodėl nesugebame pajudėti iš vietos, kad padėtume sau. Todėl spektaklyje daug mėginimo stebėti, pastebėti save, atsisukti, pasiimti save iš ten, kur baisu.
Pagrindinis nejudrumo šaltinis spektaklyje – negebėjimas susitaikyti su kito mirtimi, už kurią jautiesi atsakingas. Visas spektaklis – fragmentiška, sapniška kelionė po Euridikės minties žemėlapius, bandant suvokti Orfėjo jausenas ir perdirbti kamuojantį nerimą dėl to, kas įvyko. „Orfeo. Miesto šviesos“ balansuojama tarp mėginimo pasikalbėti ir supratimo, kad pokalbis niekada neįvyks“, – teigia režisierius ir dramaturgė.
Paklausus, kodėl savo pirmajam spektakliui pasirinko antikinę tragediją, jaunasis režisierius sako, kad graikų mitais susidomėjo dar paauglystėje, 9–10 klasėje: „Jie man paliko labai ryškų įspūdį, pasirodė sodrūs, įdomūs. Mite antgamtiniai elementai yra labai arti žmogaus. O būtent Orfėjo ir Euridikės mitas man pasirodė vienas iš paprasčiausių, labiausiai suprantamų ir labiausiai įstrigo. Vėliau citatas iš jo ėmiau pastebėti visur: spaudoje, literatūroje, muzikoje. Įvairūs kūrėjai aktyviai naudoja tuos ženklus. Studijų metais LMTA pradėjome nagrinėti literatūrą, paaiškėjo, kad yra labai daug pjesių parašyta pagal šį mitą, daug kontekstų. Pasijutau ne vienas.
Jei žiūrovas šio mito nežino, tai perskaitys istoriją tokią, kokia ji yra scenoje. Nereikia galvoti, kad jei nežinau Orfėjo ir Euridikės – negaliu ateiti į spektaklį. Žinoma, tie kurie susipažinę su mitu, praplės akiratį, nes mes per jį veriame visą spektaklį. Visgi, manau, kad visi daugiau mažiau numano, kas tas Orfėjas ir Euridikė, kaip visi kažką žino apie Dzeusą ar Heraklį. Taip, tai tragedija, bet spektaklis bus spalvotas, žaismingas, su greitu tempu. Bus tikrai įdomu.“
Spektaklio premjera 25 ir 26 d.
