Pakeleivingais automobiliais per Gruziją ir Armėniją po truputį artėjau prie didingos buvusios Persijos. Niekada nemėgau kirsti valstybių sienų naktį. Šįkart išlipau anksčiau, kad galėčiau įsmukti į tualetą ir pasipuošti kelius beveik siekiančiais marškiniais ir hidžabu. Po ilgos apklausos bei atidžios kuprinės apžiūros perėjau pasienio kontrolės punktą ir patekau į 1390-uosius.
Šioje Vidurio Rytų šalyje laikas skaičiuojamas pagal iš senosios zoroastrizmo religijos kildinamą persų kalendorių. Irane, Afganistane ir Vidurio Azijoje Novrūzas, pirmoji naujų metų diena, švenčiamas, kai Vakaruose minimas pavasario lygiadienis – maždaug kovo 20, 21 d. Iraniečiai visada seka dar du kalendorius – vidaus politikai būtiną islamiškąjį ir nuo kontakto su Vakarais neatsiejamą grigališkąjį.
Išjausti Iraną
Iranas – kaip knyga, kurią skaitydamas nori, kad ji niekada nesibaigtų. Tos knygos puslapiuose alsuoja šimtametė Rumio poezija ir Hafezo meilės lyrika, driekiasi gardžiausiais prieskoniais dvelkiantys, šilko audiniais, odos, metalo ir keramikos dirbiniais, meistrų darbo kilimais viliojantys begaliniai turgų labirintai, stūkso gyvybingi meno kūrinių titulų verti miestai, šlama spalvingos Hormozo salos moterų čadros, barška jų aukso papuošalai, kvepia – velniškai kvepia – valgiai, vaisiai, gėlės, sodai ir parkai, prieglobstį paklydėliams suteikia dykumos pakraštyje žydinčios oazės, gomurį pamalonina ką tik nuskintų datulių saldumas bei granatų sultingumas, klausą provokuoja tambūrinų garsai ir širdį persmelkiančios melancholiškos persų melodijos, regą džiugina tobulybę pranokstančios architektūros linijos, mozaikos ir vitražai.
Tačiau kaip bet kuri knyga be veikėjų neįtrauktų, taip ir viešnagė Irane be vietinių pasakojimų, galimybės bent trumpam tapti jų gyvenimų dalimi virstų paviršutiniška kelione iš vienos vietos į kitą.
Įminti vietinius
Irane gausu rašytų ir nerašytų taisyklių. Mažiau su istorijos pinklėmis susipažinę turistai vis kartoja tą pačią klaidą – visus šios islamiškos valstybės gyventojus vadina arabais. Ne, jie yra persai. Oficialia šalies kalba laikoma viena seniausių pasaulio rašytinių kalbų farsi. Nors arabų ir farsi kalbos priklauso visiškai skirtingoms kalbų grupėms, pasisveikindami arabų šalyse įprastu „salaam“ ar „salam alaykum“ nesuklysite.
Per pastaruosius metus į Iraną atvykstančių keliautojų skaičius padidėjo net 30 proc. Nuo pat garsiojo Šilko kelio laikų iraniečiai kiekvienam svečiui rodo savo išskirtinį dėmesį, svetingumą – užkalbina gatvėje, vaišina pietumis ar arbata, palydi iki reikiamos stotelės ar net pakviečia į svečius. Atsisakyti tokios galimybės nederėtų niekam. Deja, amerikiečiams, britams ir kanadiečiams oficialiai uždrausta lankytis vietinių namuose, o juoba – ten apsistoti (KODĖL?).
Man pasisekė labiau. Abu kartus keliaudama po Iraną gyvenau vietinių namuose ir atidžiai galvoje konspektavau vidaus taisykles. Pirmoji mano klaida – į bičiulio tėvų namus įžengiau avėdama batus, mat, einant į mečetę, viešbutį, svečių, nakvynės ar pažįstamų namus, avalynė visada paliekama prie durų. Šio papročio laikomasi ir tradiciniuose restoranuose, arbatinėse, be to, čia sėdima sukryžiuotomis kojomis ant kilimo. Dar labai svarbu nenukreipti kojų į valgio pusę, maistą į burną dėtis dešine ranka ir nesitikėti, kad kartu su šaukštu bei šakute padavėjas susipras atnešti peilį.
Kai kurių vietinių namuose net nėra valgomojo stalo. Čia valgį šeimai įprasta patiekti ant grindų. Patiekalų gausa ir ore tvyrantys šafranų, ciberžolės, kmynų, kalendrų ir cinamono aromatai paragins puotauti net ir nelabai alkaną svečią. Valgio atsisakymas yra lygus nepagarbai namų šeimininkui. Po sočių pietų ar vakarienės visada geriama arbata. O Irane ji geriama taip: reikia įsidėti į burną gabalėlį cukraus – tarsi vogto iš močiutės spintelės – ir gurkštelėti stiklinėje taurelėje patiekiamos stiprios juodosios arbatos jo nekramtant ir nenuryjant. Cukrus ilgainiui ištirpsta savaime. Jei su vietiniais turi aptarti verslo reikalus ar dėl ko nors susitarti, iki pokalbio temą nuo mandagaus asmeniškumo jie nukreips pageidaujama linkme, ko gero, teks išgerti ne vieną puodelį arbatos.
Mistiškasis taruf
Didžiausias iššūkis man buvo ir pačių iraniečių ne iki galo perprastas vadinamasis taruf paprotys. Ši šalies etiketo dalis primena grakštų komunikacijos šokį, kai partneriai lygiavertiškai juda pirmyn ir atgal nė vienas neperimdamas kontrolės. Tai gali atrodyti kaip liguistas mandagumas, tačiau svarbiausia šiuo atveju yra tai, ką norima tuo pasakyti. Daugelis šį paprotį lygina su garbės kodeksu – atsisakoma to, ką norima priimti, vietoje blogų naujienų suteikiama netikros vilties ar išsakomi net neegzistuojantys jausmai. Visas šis žaidimas tarsi išduoda intenciją: „Norėčiau, kad taip būtų, bet...“
Kai pirmą kartą apsilankiau turguje, daržovių pardavėjas atsisakė priimti pinigus. Iranietiška valiuta ir atsiskaitymo sistema man tebebuvo sudėtingas logikos uždavinys, todėl, neturėdama ūpo ginčytis, nusišypsojau ir šiek tiek pakylėta nuėjau prie kito prekystalio. Deja. Papasakojusi apie tai vietinei sužinojau, kad apsivogiau pardavėjo akivaizdoje. Jei per vakarienę pas vietinius iš mandagumo leisite šeimos vyresniajam vis papildyti jūsų lėkštę, viskas gali baigtis nuodėmingu persivalgymu arba tuo, kad po vakarienės šeimininkas savo žmonai į ausį stebėdamasis pakuždės: „Dieve, kiek laiko ji nevalgė?“ Pasirodo, vietiniai turi tokį paprotį: tarkim, asmeninių problemų turinčiam giminaičiui siūlydamas pas save apsigyventi iranietis tik nori parodyti susirūpinimą ir palaikymą, bet tikisi, kad giminaitis susipras ir atsisakys; jei draugas restorane pasišauna apmokėti visų sąskaitą, jis dažniausiai būna visiškai įsitikinęs, kad bičiuliai po kelių kartų įkalbės jį atsisakyti šio sumanymo ir sąskaitą apmokės visi. Tad kartais labai sunku atskirti šį apsimestinį mandagumą nuo nuoširdaus rūpesčio ir svetingumo. Kalbama, kad jei iranietis triskart atsisako atlygio už suteiktą paslaugą ar prekę, šį jo gestą galima laikyti gerumo įrodymu ir priimti kaip dovaną.
Būti moterimi Irane
Islamo religija nurodo, kad tikinti moteris viešumoje privalo droviai nukreipti žvilgsnį nuo žiūrinčiojo, saugoti savo kuklumą, neafišuoti grožio, nesididžiuoti formomis, blizgučiais ar drabužiais. Visa tai skirta moterų vyrams, tėvams, sūnums, broliams, vyrų tėvams ar brolių sūnums. Pačios iranietės hidžabo dėvėjimą vertina skirtingai: vienos priešinasi šeimos tradicijai, mano, kad galvos apdangalas varžo jų laisvę, kitos įsitikinusios, kad hidžabas yra privalomas religinis atributas, todėl be jo neina iš namų, trečios juo maskuoja fizinį grožį ir trokšta pabrėžti intelektą.
Iranietės leidžia sau eksperimentuoti hidžabų spalvomis ir medžiagomis, gatvėje niekada nepamatysi moterų neplautais plaukais, kruopščiai nepasidažiusių, nesutvarkytais nagais ar nenublizgintais batais. Net į čadras įsisupusios dailiosios lyties atstovės būriuojasi prie avalynės parduotuvių vitrinų, perka brangias rankines, seksualų apatinį trikotažą ir neretai savo išvaizdai skiria daugiau dėmesio nei vakarietės. Tiesa, į šiltą Kaspijos jūrą iranietės gali lįsti tik dėvėdamos plaukus ir kūną visiškai uždengiančius maudymosi drabužius.
Irano sostinės Teherano turguje iš minios išsiskyriau ne tik aš, bet ir bičiulė Nirvana. Nepriekaištingai pasidažiusios jaunos moters raudonus plaukus pusiau dengė mėlyna skara, ji dėvėjo ryškų paltą ir prie jo derančią ekstravagantišką rankinę. Supratau, kad pačioms iranietėms yra iššūkis suderinti aprangos apribojimus ir norą atrodyti elegantiškai bei patraukliai. Stereotipiškai moteris Irane įsivaizduojama kaip patriarchalinės priespaudos auka, priklausoma nuo šeimos vyrų ir paklūstanti jų valiai. Kai pasidalijau šia mintimi su Nirvana, ji lengvai pasipiktino. Kad stereotipai kartais mažai susiję su realybe, įsitikinau Kume – viename švenčiausių šalies miestų – susipažinusi su Fatima.
Irane nelegalia laikomai keliautojų bendruomenei priklausanti Fatima yra nepaprasto grožio, išskirtinės iškalbos, aštraus proto 27-erių metų moteris. Baigusi pasaulyje penktą pagal dydį islamiškąjį Azado universitetą, ji iš karto gavo darbą televizijoje. Pradėjo nuo paprastesnių darbų, o dabar yra tarptautinės islamo televizijos „Sahar TV“ pokalbių laidos vedėja. Kol dauguma Fatimos bendraamžių glaudėsi tėvų namuose ir ieškojo antrųjų pusių, ji nusprendė išsikelti į kitą miestą ir pabandyti gyventi viena. Mergina prisipažino, kad iš pradžių jos šeima tam priešinosi, negalėjo susitaikyti su tokiu sprendimu. Kai kurie vyresnio amžiaus kaimynai į ją tebežvelgia įtariai, tačiau Fatima įsitikinusi, kad tokia jos laimės kaina.
Taisyklių laužymas
Fatima ne tik pakvietė mane dalyvauti pokalbių laidoje ir išsakyti savo, kaip žurnalistės iš Vakarų, nuomonę apie pranašą Mahometą vaizduojančias karikatūras, bet ir vieną dieną atvėrė savo milžinišką spintą, iš dešimčių beveik vienodų čadrų liepė išsirinkti vieną, padėjo ją apsivilkti ir pareiškė: „Šiandien nusivesiu tave į Jamkarano mečetę, nors užsieniečių ten neįleidžia.“
Neigčiau sakydama, kad nebuvo baisu kiūtinti nuleidus galvą paskui būrį kitų į mečetę melstis traukiančių moterų stengiantis neužminti ant savo pačios ir jų gerokai per ilgų čadrų. Įėjusios į maldos namus, prie sienos palikome avalynę ir pasukome į moterims skirtą mečetės pusę. Stojo absoliuti tyla. Ją pertraukdavo tik Korano žodžius kartojančių tikinčiųjų šnabždesys. Prisėdusi ant žemės tyrinėjau milijonais veidrodžių išpuoštą interjerą. Kai pro vieną mečetės, kurioje karaliauja skliautai, arkos, ornamentai ir spalvos, langą į vidų patekęs saulės spindulys veidrodžiuose lūžo į begalybę kitų spindulių, Alacho buvimu neįtikėjau, bet tos vietos galybę pajutau aiškiai.
Taip aš pradėjau laužyti Irano Islamo Respublikos įstatymus. Nors šalyje veikia belaidis internetas, čia oficialiai uždrausta naudotis feisbuku, tviteriu, jutubu ir telegrafu, skaityti bet kokius kelionių apie Izraelį tink laraščius. To imtasi labiau ne dėl galimos žalos moralinei dorovei, o siekiant apriboti visuomenę virtualioje erdvėje organizuoti protestus. Kaipgi visi mano sutikti iraniečiai turi asmenines feisbuko paskyras? Prie draudžiamų tinklų jie prisijungia per įgaliotuosius serverius ir virtualius privačius tinklus. Vietos valdžiai šis manevras jau žinomas, todėl privatūs tinklai blokuojami, o jaunimas ima ieškoti naujų būdų aktyviai reikštis socialiniuose tinkluose.
Ne mažiau varžomas ir socialinis iraniečių gyvenimas. Giminystės ryšiais nesusiję vyrai ir moterys negali kartu rodytis viešose erdvėse. Širazo centre mane ir čia gyvenantį draugą sustabdęs turizmo policijos pareigūnas, užuot pasisveikinęs, angliškai paklausė: „Ar esate giminės?“ Draugas kaipmat sukūrė istoriją, kad esu jo užsienietės žmonos pusseserė. Pareigūnas nužvelgė mudu nuo galvos iki kojų, pasiūlė man timptelėti žemyn hidžabą, kad šis uždengtų plaukus, ir leido eiti toliau. Net kartu po Iraną keliaujantys vyras ir moteris, nepateikę santuokos liudijimo, negali apsistoti tame pačiame viešbučio numeryje. Tiesa, kuo prastesnis viešbutis, tuo daugiau išimčių taikoma.
Irane su draugais galima nueiti išgerti kavos ar suvalgyti ledų, bet apie susitikimą bare vertėtų pamiršti. Jų čia nėra – nes vartoti ir prekiauti alkoholiniais gėrimais šalyje taip pat draudžiama. Gruodžio 31-ąją, kai su naujaisiais vietiniais draugais ruošėmės naujametei vakarienei, už mane kiek vyresnis namų šeimininkas įsigeidė įrodyti, kad alkoholis Irane nėra deficitinė prekė, tereikia žinoti, kam paskambinti. Tas neįtikėtinai brangus alkoholinis gėrimas plastikiniame vandens butelyje, suvyniotame į kelis maišus, buvo bjauresnis nei nelegaliai Lietuvos rūsiuose verdama naminukė.
Tąkart įsivaizdavau jau žinanti, kaip atrodo iranietiškas vakarėlis, tačiau vėliau supratau, kad klydau. Kai raudonplaukės bičiulės brolis pasiūlė apsilankyti tikrame vakarėlyje, sukrizenau, bet neatsisakiau. Atsidūrusi prie Teherano priemiestyje riogsančio milžiniško aukšta tvora aptverto namo, paskambinau į vartus ir išlemenau man patikėtą slaptažodį. Jiems atsivėrus, perėjau kiemą su tyliai tyvuliuojančiu baseinu bei čiurlenančiu fontanu ir įžengiau į pirmąjį namo aukštą. Mane pasitikęs vaikinas mostelėjo į koridoriaus gale esančias duris: „Persirengti gali čia.“ Persirengti? Neturėjau kuo. Kambaryje besibūriuojančios damos atrodė lyg iš odos išsinėrusios gyvatės, vietoj čadrų ir hidžabų jos dėvėjo aptemptas sukneles, trumpus sijonus, buvo pasidariusios tobulą makiažą. Su džinsais, apsmukusiu pilku džemperiu, slėpdama plaukus po juoda skara, aš atrodžiau klaikiai. Stovėjau netekusi žado.
Antrame aukšte esančios erdvios krištolo sietynais, klasikinėmis skulptūromis ir paveikslais papuoštos svetainės viduryje stovėjo didžėjaus pultas, kelios didelės garso kolonėlės ir importinių alkoholinių gėrimų buteliais nukrautas stalas. Vėliau sužinojau, kad dalyvavau slaptame trumpam namo parvykusių Berlyne, Londone ir Paryžiuje dirbančių iraniečių didžėjų susitikime.
Palikti Iraną
Irano neperpratau nei per pirmąją, nei per antrąją viešnagę. Liko daug neaplankytų vietų, neišragautų patiekalų, neįmintų socialinių ir kultūrinių mįslių. Mintyse susidėliojo, kad nemažai iraniečių, nepritariančių šalies įstatymams, draudimams bei lemiamam religijos vaidmeniui daugelyje gyvenimo sferų, randa savų pasipriešinimo metodų. Vieną įsimintiniausių vaizdų ir vidinio pasipriešinimo išraiškų užfiksavau Irano ir Šiaurės Irako pasienyje. Po ilgos, varginančios patikros Irano pusėje gavau leidimą išvykti iš šalies ir netrukus buvau pasveikinta esanti Irake, Kurdistane. Svarstydama, kaip iš šio Dievo užmiršto užkampio nuvykti iki didesnio miesto, kiek toliau pastebėjau grupelę moterų. Jos traukė nuo galvų skaras ir nėrėsi iš čadrų. Kai kurios visus apdarus metė į bendrą, panašu, ten jau senokai pūpsinčią audinių krūvą. Priėjau arčiau. Viena moteris atsisuko ir, neslėpdama susijaudinimo, šūktelėjo: „Nusirenk, čia nebūtina slėptis po skaromis.“ Nedvejodama išsilaisvinau iš to beveik mano kūno dalimi tapusio audeklo. Mashallah („Tokia Dievo valia“).
Keliautojo atmintinė
KAIP NUKELIAUTI. Iš Vilniaus Teheraną pigiausiai ir patogiausiai pasieksite oro linijomis „Turkish Airlines“ skrisdami per Stambulą.
KUR APSISTOTI. Iš anksto nakvynę galite užsisakyti naudodamiesi vietine platforma „booking.ir“ arba tiesiogiai susisiekę su tam tikro viešbučio darbuotojais.
KELIONĖS MARŠRUTAS SKUBANTIESIEMS. Teheranas–Isfahanas–Abijanė–Širazas–Persepolis–Jazdas–Mesro dykuma–Teheranas.
KAIP KELIAUTI PO IRANĄ. Lengviausia – tolimųjų reisų autobusais. Pigu. Švaru. Patogu. Ir dar duoda užkandžių.
KO VERTĖTŲ PARAGAUTI. Nebandykite atsispirti iranietiškam patiekalui (zereshk polo morgh), ruošiamam iš vištienos, ryžių, raugerškių uogų, šafrano ir pomidorų tyrės.
ĮSPĖJIMAS VEGETARAMS. Vegetariška virtuvė nepopuliari. Daugiau vegetariškų patiekalų rasite vakarietiško stiliaus viešbučių restoranuose.
KUO PASALDINTI GYVENIMĄ. Irane gaminami skaniausi pasaulyje ledai su šafranu ir keistas desertas (faloode) iš ryžių makaronų, sumaišytų su šaldytu rožių vandeniu ir cukraus sirupu.
KOKIUS FILMUS ŽIŪRĖTI PRIEŠ KELIONĘ. Režisieriaus Asgharo Farhadi „Išsiskyrimą“, Susanne Reginos Meures „Irano reivą“ ir Majido Majidi „Dangaus vaikus“.
PINIGINIAI REIKALAI. Irane nepriimamos užsienietiškos mokėjimo kortelės, todėl atsiskaityti ar pasinaudoti jomis negalėsite. Į kelionę pasiimkite ne JAV dolerių, o eurų. Dėl devalvacijos piniginėse nešiositės milijonus rialų, tad atidžiai skaičiuokite nulius.
