Tuomet buvo svarstoma, kas turi puošti Žygimanto Augusto, Barboros Radvilaitės ir karalienės Bonos Sforcos karūnas: prabangūs „Swarovski“ kristalai ar įprastai teatro kostiumams naudojami stiklo papuošalai.
Dizaineris savo idėją apgynė: karūnas puošia tikri „Swarovski“ gaminiai ir jų su niekuo nesupainiojamą spindesį žiūrovai vėl išvys balandžio 3 d. Kaune, „Žalgirio“ arenoje tarptautiniame miuziklo parodyme, kuriame dalyvaus JAV lietuvių choras „Dainava“, specialiai šiam vieninteliam vakarui atvykstantis iš Čikagos. Apie tai, kaip gimė didžiulį įspūdį paliekantys jo kostiumai, J. Statkevičius pasakoja su didele meile ir prisimena net menkiausias detales.
Juozai, kas pirmiausia ateina į galvą, kai prisimeni „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legendos“ kostiumus?
Tai buvo labai inovatyvus, išskirtinis darbas. Pirmą kartą teatro scenoje naudojau tuo metu tikrai revoliucinę medžiagą – neopreną, kuris paprastai skirtas narų kostiumų gamybai. Dar žmonės jį gali pažinti iš padėkliukų kompiuterio pelei. Galiu ir šiandien žemai nusilenkti šios medžiagos kūrėjams, nes tai buvo būtent tai, ko tokiam spektakliui reikėjo. Neoprenas turi puikias savybes: lengvas, nesilamdantis, nesitepantis, paprastai valomas, nereikalaujantis specialios priežiūros ir, tai buvo ypač svarbu, labai gerai išlaikantis formą. Miuzikle labai daug šokama, šokėjai prakaituoja, todėl reikėjo medžiagos, kuri leistų kūnui kvėpuoti. Neoprenas turi ir šią puikią savybę. Stebuklas, kad tokia šiuolaikinė medžiaga, suteikus jai formą, gali atrodyti tokia renesansinė, atitinkanti epochą…
Reikėjo didelio medžiagos kiekio, iš kur ji atkeliavo?
Gaila, tačiau ne iš Lietuvos, mes nebeturime fabrikų, kurie gamintų tokias medžiagas. Teko užsakyti Lenkijoje. Ir tai tapo simboliška, nes miuziklo tema Lietuvos-Lenkijos karalystė. Tai lenkai savo indėlį įnešė parūpinę mums medžiagas. Reikėjo ne vieno šimto metrų ir įvairių spalvų. Buvo ir specialus užsakymas – būtent spektakliui raudonai, geltonai, melsvai, pilkai dažomas audinys. Spalvos pavyko puikios – sodrios ir gerai išsilaikančios. Jos gražiai sugeria šviesą. Net šiandien kostiumai atrodo nė kiek nepablukę, kaip nauji. O juk jie keliavo po Lietuvos miestus, arenas. Buvo nuvykę į Čikagą ir grįžo.
Miuziklui reikėjo daugiau nei 200 kostiumų ir beveik šimto porų batų, kaip susidorojote su tokiu kiekiu?
Esu kūręs ir 700 kostiumų operai „Likimo galia“, tai po to niekas nebebaisu. Tačiau galiu išduoti paslaptį: miuziklo „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“ solistų kostiumai buvo siuvami mano „haute couture“ ateljė, ten, kur gimsta visa aukštoji mada. Prie solistų kostiumų dirbo aukščiausios klasės meistrai ir tai yra tikri meno kūriniai – moderniai sukirpti, išsiuvinėti, net iš arti pažvelgus, nepamatysi jokios klaidos ar netikslaus susiuvimo. Ir visai negaila to sugaišto laiko – solistų kostiumai privalo būti išskirtiniai. Reikalavau „Swarovski“ kristalų, nes patys kostiumai – labai gryni, neperkrauti detalėmis, todėl karūnos turėjo šviesti iš toli. O paprasti stikliukai nešvies, jų iš kelių dešimčių metrų žiūrovas net nematys! Nori, kad blizgėtų, akintų? Reikia „svarovskių“!
Esi vienas iš nedaugelio, kurio kurti teatro kostiumai net iš labai arti žiūrint ar čiupinėjant atrodo be priekaištų.
Mano vardas jau padarė sau reklamą ir žmonės žino, kad jų neapgausiu. Dar nė karto per visą mano darbą teatre nebuvo taip, kad kas nors pasakytų, kad viskas spektaklyje gražu, tik kostiumai - baisūs. Žmonių tu negali apgauti, nes vieną kartą apgavęs, atgal nepasikviesi. Aš galiu daryt koki nori meną, bet iš grindų skudurų, butelių ir kamščių, prabangos nedarysiu.
Kaip manai, kiek kostiumai lemia spektaklio sėkmę?
Teatras – sudėtinis menas. Muzika, scenografija, pastatymas, vaidyba, kostiumai – viskas sugula į vieną vietą. Nors… yra tekę skaityti recenzijų, kur buvo rašoma, kad „kostiumai išgelbėjo spektaklį“. Tačiau tai ne apie šį miuziklą. Čia buvo tas retas aplinkybių sutapimas, kai dirbo nuostabūs ir talentingi savo srities specialistai: režisierė ir choreografė Anželika Cholina, kompozitorius Kipras Mašanauskas, libreto autorius Romas Lileikis, scenografas Marijus Jacovskis. O ir aktorių, šokėjų trupė yra puiki. Todėl negalėčiau išskirti kostiumų.
Tačiau žmonės po spektaklio dažnai išskiria…
Žmonės kartais negali įvertinti muzikos, galbūt nesupranta viso siužeto, nežino, gerai ar blogai pastatytas šokis, kaip aktorius vaidina ar dainuoja… Tačiau apie kostiumus visi žino viską ir gali garsiai pasakyti! Todėl apie juos tiek daug šnekama. Jei tik kostiumai palieka įspūdį, privilioja žmogų ateiti į spektaklį, tai mano misija – įvykdyta.
Atrodo, kad ši misija tau lengvai pavyksta.
Ne taip ir lengvai. Turiu nertis iš kailio, stengtis, galvoti, nemiegoti, prikurti. Net nesąmonių prisapalioti, nes tos nesąmonės kartais labai pasiteisina. Ir tada žmonės – sužavėti, o kai sužavėti, tada aidi aplodismentai.
