Susitikimą moderuos muzikologė Jūratė Katinaitė. Įėjimas laisvas.
J. V. Bruveris Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui pašventė nemažą savo kūrybinės veiklos dalį: 1975–1980 m. ir 1986–1992 m. šiame teatre jis dirbo Literatūros skyriaus redaktoriumi. Tuo metu parengė daugybę spektaklių programėlių, bukletų, sukaupė vertingą istorinių nuotraukų ir kitos medžiagos archyvą. Visa tai vėliau pravertė rengiant kapitalinį darbą – knygą „Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras“, už kurią J. V. Bruveris 2006 m. buvo įvertintas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
Visgi pats vertingiausias archyvas – paties muzikologo atmintis, puikiai išsaugojusi ne vienos solistų kartos pasirodymus operos scenoje. Remdamasis istorine medžiaga, amžininkų atsiliepimais bei negausiais archyviniais garso įrašais J. V. Bruveris sugeba lyginti ir tarpukario Lietuvos operos žvaigždžių vaidmenų interpretacijas. O prireikus ir pats scenos nesibaidė: teatro gastrolėse Vokietijoje nedvejodamas sutiko atlikti statisto vaidmenį Giuseppe‘s Verdi operoje „Don Karlas“.
„Gerame teatre net trečiaeilio vaidmens atlikėjas keletą jam priskirtų frazių privalo ištarti teisingai ir gražiai vokalo bei vaidybos požiūriu“, - įsitikinęs atidus operos detalėms muzikologas, kuris iki šiol liūdi dėl sunaikintos naujametinės „Traviatos“ tradicijos: pasak jo, ši tradicija akivaizdžiai bylojusi, kad istorinis kultūros įvykis (pirmasis G. Verdi operos „Traviata“ pastatymas 1920 m. Valstybės teatre) lietuvių atmintyje gali būti tiek pat reikšmingas, kiek politinio ar socialinio gyvenimo įvykiai.
Kelios muzikų kartos pažintį su profesoriumi J. V. Bruveriu yra pradėję estetikos ir muzikos istorijos paskaitose Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, vėliau tapusioje Lietuvos muzikos ir teatro akademija. Joje jis dėstė nuo 1969 m., rasdavo laiko su paskaitomis aplankyti studentus ir Šiauliuose bei Klaipėdoje. 1981–1984 m. dėstė muzikos estetiką Bratislavos universitete.
Plačios erudicijos ir geranoriško būdo J. V. Bruveris mielai sutikdavo vadovauti magistrų bei doktorantų mokslo darbams. „Iš studentų darbų mokosi ir jų vadovas – tai kiekvienam mokslininkui labai naudinga. Tikrai daug esu išmokęs iš savo studentų“, – liudija jubiliatas.
1992–1996 m. J. V. Bruveris vadovavo Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejui. Ten besidarbuodamas užmezgė naujų ryšių su išeivijos kultūrininkais, išplėtė fondus, patikslino duomenis.
Ir daugelis jo paties tekstų yra grįsti noru užfiksuoti, išsaugoti istorijai faktą, mintį, įspūdį. Be solidžiosios LNOBT skirtos studijos, J. V. Bruveris yra parašęs biografinę apybraižą „Mikalojus Konstantinas Čiurlionis“ (1973), sudaręs ir savo straipsniais į pasaulį palydėjęs nemažai kitų biografinių straipsnių rinkinių. 2014 m., minint J. V. Bruverio 75-mečio sukaktį, buvo išleistos dvi jo straipsnių rinktinės: „Muzikos žemyno keliais“ bei „Lietuvių muzikos istoriniai kontekstai“.
J. V. Bruverio tekstai kultūros periodikoje džiugina muzikos ir teatro mylėtojus iki šiol: „Būna taip, kad atrandi siūliuko galą, įtempti jį ir vynioji, vynioji... O tada susilauki leidėjų užuominų, kad prirašei per daug – lakoniškai rašyti man nelabai išeina“, – viešai išpažįsta savo didžiausią nuodėmę muzikos pasaulio eruditas.
J. V. Bruverio nuopelnus šalies kultūrai lakoniškai atspindi viename iš LNOBT Raudonosios fojė stendų surengta muzikologo 80-mečiui skirta ekspozicija.
