Vidutinio amžiaus vyro Mario pečius užgula ne tik mylimos žmonos išėjimas, bet ir dviejų paauglių problemos. Vyras iš naujo turi atrasti ne tik savo kasdienybės formą, bet ir būdą, kaip bendrauti su dukromis, kurioms skyrybos taip pat atneša skausmą ir pasimetimą. Neįtikėtinai šiltas, jaukus ir šmaikštus filmas daugeliui artima tema džiugina ir neužmirštamu aktoriaus Bouli Lanners pasirodymu.
Filmas „Tikra meilė“ bus rodomas Vilniaus kino festivalyje „Kino pavasaris“. Paryžiuje su režisiere Claire Burger susitiko Mantė Valiūnaitė.
Per „Tikros meilės“ premjerą Venecijos kino festivalyje sakėte, kad šis filmas įkvėptas jūsų asmeninio gyvenimo. Gal galėtumėte truputį atskleisti, kuo?
Tai nėra autobiografinis filmas, tačiau labai asmeniškas vienos šeimos ir jos narių portretas, kuris turi panašumų ir su mano pačios šeima – mama, tėčiu ir sese.
Kodėl nusprendėte šią istoriją pasakoti iš vyro perspektyvos? Esame įpratę matyti režisierius vyrus, pasakojančius istorijas, kurių pagrindinės herojės yra moterys, jūs tarsi apgręžiate žvilgsnį.
Mano pirmojo filmo istorija pasakojo apie moterį, tačiau po kurio laiko supratau, kad nėra jokios priežasties, kodėl turėčiau kurti filmus tik apie moteris, net jei ir esu viena jų. Be to, kodėl gi nepabandžius stebėti vyrų ir iš moters perspektyvos, tai irgi įdomu!
Pasakodama šio vyro istoriją, nusprendžiau atsikratyti banalaus ir taip dažnai kino ekranuose sutinkamo mačo tipo vyro. Stengiausi atskleisti vyro pažeidžiamumą. Juk dauguma vyrų mūsų gyvenime yra jautrūs. Kodėl gi nepavaizdavus ir tokio vyro portreto? Toks, pavyzdžiui, buvo ir mano tėtis, truputį rėmiausi jo savybėmis kurdama šį personažą.
Ar manote, kad visuomenėje reikalingas vyriškumo supratimo pokytis? Pastaruoju metu girdime vis daugiau kalbų apie vyriškumo krizę. Man atrodo, kad daug priklauso nuo reprezentacijos, ir įprotis matyti tam tikrą vyro tipą ekranuose po truputį keičiasi, nes ir kitokie vyriškumo portretai tampa priimtini. Ką apie tai manote?
Jautrių ir pažeidžiamų vyrų yra visur, bet, kaip jūs ir sakote, kyla klausimas dėl jų reprezentacijos ekranuose. Kadangi kai kurios savybės nėra skatinamos visuomenėje, vyrai nenori tapatintis su jomis, iš to kyla labai daug problemų. Pridėsiu, kad jei siekiame vyrų ir moterų lygybės, galbūt moterys irgi galėtų įgyti daugiau galios, o vyrai susitapatinti su savo jautriąja ir tėviškąja puse?
Savo pagrindinį personažą atvedate ieškoti savęs į teatrą, kuris tampa terapijos platforma. Kodėl teatras?
Man buvo svarbu pavaizduoti Mario įsitraukimą į kultūrinį gyvenimą. O pjesė, kurią matote filme, iš tikrųjų egzistavo ir joje šimtas žmonių, kurie nėra aktoriai, pasakojo savo istorijas. Šią pjesę mačiau, jos kontekstas man priminė mano pačios filmų procesą, kuriuose irgi dirbu su neprofesionaliais aktoriais, naudoju istorijas iš jų gyvenimų. Filme pasakojama personažo kelionės istorija, kaip jis turi nueiti tam tikrą kelią po to, kai jį palieka žmona. Jo būdas susitaikyti su savo situacija ir išreikšti save padedant teatrui – per frazes ir sakinius – nutiesia jam kelią į ateitį.
Gal galite daugiau papasakoti, kaip buvo kuriama ta pjesė?
Juosta buvo filmuojama mano mieste Šiaurės Rytų Prancūzijoje. Šis miestelis tuo metu patyrė krizę, susijusią su anglių kasyklų uždarymu ir imigrantais iš Lenkijos, Šiaurės Afrikos bei Italijos. Šie žmonės neteko darbo, mieste tvyrojo įtampa. Ši pjesė žmones suvienijo. Taigi kultūra gali būti ne tik buržua skirtas malonumas, bet ir būdas būti kartu sunkiose situacijoje bei kurti socialinį bendrumą.
Norėčiau jūsų paklausti apie vieną filmo „Tikra meilė“ sceną. Jei neklystu, vienintelis kartas, kai visą šeimą kartu matome ekrane, yra epizodas, kai jaunesnioji dukra apsvaigina tėvą narkotikais. Kodėl priėmėte būtent tokį dramaturginį sprendimą?
Neprisimenu konkrečios priežasties, dėl ko nusprendžiau įtraukti narkotikus, bet prisimenu, kad rašydama scenarijų buvau nusiteikusi gana entuziastingai, kai sugalvojau šią idėją. Ši scena suteikė lyrikos mano istorijai, o to kitomis aplinkybėmis paprastai sau neleisčiau. Narkotikų elementas leido pavaizduoti visiškai kitokią tėvo meilės išraišką, dar nepažintą šiam personažui. Meilės tema šiame filme susijusi ir su bendravimo nesusipratimais. Vienas tokių nesusipratimų nutinka ir dukrai, kai ji duoda savo tėvui narkotikų, nes nori jam pakenkti, tačiau pagaliau nutaria jį apsaugoti. Taigi filmas kalba tiek apie meilės inspiruotus veiksmus, tiek apie intencijas.
Ši scena taip pat atskleidė kitokią seserystės dinamiką. Regis, būtent šioje scenoje vyresnioji sesuo nebijojo parodyti savo jausmų, nes vienintelė suprato esamą situaciją ir gebėjo pasirūpinti kitais, o tai jai buvo labai svarbu.
Prisimenu, kad jaunesnės dukters personažas buvo būtinas mano filmui, nes norėjau, kad ji dažnai klystų ir būtų neteisi. Ji labiau reaguoja į skirtingas situacijas ir konfliktuoja su tėčiu, o vyresnėlė turi daugiau kontrolės, gali apsaugoti tėtį, mamos išsiklausinėti, kodėl ji taip pasielgė. Ji suteikia šeimai balanso, pavyzdžiui, epizode su narkotikais, būtent dėl jos ši scena ir suveikia – jos supratimas ir juokas šioje situacijoje padaro ją priimtiną. Net jei didesnę laiko dalį ekrane praleidžiame su jaunesniąja seserimi, vyresnėlės požiūris į meilę yra labai svarbus siunčiamai žinutei. Ji atrodo kaip laisvos dvasios feministė, kuri nenori įsipareigoti ir pasikliauti vaikinais, bet kartu galime klausti, ar tokį požiūrį į santykius nulėmė tėvų istorija. Iš kur kyla baimė susieti save su kitu žmogumi ar įsipareigoti?
Parengė Mantė Valiūnaitė ir Rūta Jankauskaitė
