Balandžio 3 d. Kaune „Žalgirio“ arenoje tokia ir bus: tarptautinis jos režisuoto miuziklo „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“ parodymas su choru „Dainava“ iš JAV. Iš Čikagos į Lietuvą vieninteliam vakarui atvyksta net 60 žmonių, kurie prisijungs prie lietuviškos trupės. Šis parodymas taps vienu didžiausių per visą lietuviško miuziklo istoriją.
Ta proga režisierė sutiko pasidalinti savo įspūdžiais apie chorą, su kuriuo jai teko dirbti praėjusiais metais Čikagoje. Be to, prisiminė, kaip gimė didžiausias ir tuo metu brangiausias lietuviškas miuziklas „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“, davęs puikią pradžią lietuviško miuziklo žanro atgimimui.
Kuo bus ypatingas tarptautinis miuziklo „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“ parodymas su choru „Dainava“ iš JAV?
Tai bus tikrai unikalus spektaklis, apjungiantis dviejų žemynų lietuvius vienoje scenoje. Jis, deja, bus parodytas tik vieną kartą, todėl labai noriu, kad šį reginį pamatytų kuo daugiau žiūrovų. Tai bus mums visiems didelė šventė, prilygstanti nacionalinei. Neįtikėtina jungtis vienoje scenoje – virš šimto artistų susitikimas. Jų energija ir balsai papasakos vieną ryškiausių mūsų tautos – karališką Žygimanto ir Barboros meilės istoriją.
Jums teko dirbti su „Dainava“ praėjusį spalį per vienintelį miuziklo parodymą Čikagoje. Ką galite pasakyti apie šį kolektyvą? Kaip jam sekėsi per labai trumpą repeticijų laiką įsilieti į miuziklą?
Amerikos lietuvių choras „Dainava“ ir jo vadovas Darius Polikaitis savarankiškai ir kruopščiai surepetavo nelengvą muzikos autoriaus Kipro Mašanausko sukurtą miuziklo choro partiją. Man atvykus, liko tik išaiškinti jiems spektaklio minties kontekstą ir viską sustyguoti. Beje, choro artistai pasirodė labai kūrybingi, noriai mokėsi judėti, vaidinti, todėl aš drąsiai juos integravau į spektaklio audinį, jie tapo visaverčiais veiksmo dalyviais, gyva siena kuri, specialiai jiems sukurtu judesių piešiniu, puikiai papildė scenoje vykstantį veiksmą.
Koks įspūdis Jums išliko po miuziklo parodymo Čikagoje?
Man labai patiko dirbti su choristais, kurie kiekvieną vakarą po darbų, iš visų Čikagos kampelių susirinkdavo dainuoti ir darė tai labai stropiai, su didžiuliu entuziazmu ir malonumu. Kartą, vienos repeticijos metu, aš sustabdžiau juos ir paklausiau: pasakykite man, prašau, kas iš jūsų yra jau gimę Amerikoje? Buvau nustebusi, kai rankas pakėlė didžioji dauguma! Tada aš supratau, kaip išeivijos lietuviai, jų tėvai ir seneliai, stipriai puoselėja lietuvybę, kokia jiems svarbi mūsų kultūra, tradicijos ir kalba. Visi choro artistai puikiai kalba lietuviškai! Ir dar… Aš niekada nepamiršiu akimirkos, kai „Auditorium“ teatro scenoje, šildydami balsus, jie netikėtai uždainavo „Kur giria žaliuoja“. Mes visi sustingom ir… nuoširdžiai susigraudinom.
Ką Jums kaip kūrėjai reiškia miuziklas „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“?
Tai buvo labai ambicingas sumanymas: suburti profesionalią kūrėjų komandą ir pradėti kurti viską nuo nulio – libretą, muziką, tekstus, spektaklio meninį, vizualinį sprendimą. Šiame procese mums nebuvo jokiu apribojimų. Atvirksčiai – duota visiška laisvė fantazijai! Per visą miuziklo kūrimo laiką aš neišgirdau iš prodiuserių nei vieno „ne“. Mažai žmonių Lietuvoje drįsta taip rizikuoti ir sugeba suorganizuoti tokio masto ir kokybės projektus. Aš pirmą kartą kūriau tokio žanro ir apimties veikalą. Todėl patirtis – neapsakoma ir neįkainojama. Mes, visa komanda drauge ir kiekvienas atskirai, mokam dirbti savo darbą. Tai buvo puikių patirčių susitikimas. O apjungti įdomius pasaulius į vieną būna nesunku, nes jie savaime linkę susijungti ir sukurti kažką nepaprasto.
Kokie prisiminimai iš „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės“ kūrybinio proceso ryškiausiai išliko iki šiandien?
Tai buvo ilgas, daug etapų turintis procesas. Šiam darbui mes drauge susitikome pirmą kartą, todėl svarbiausia buvo atrasti bendrą kalbą. Tai nebuvo sunku, padėjo visų patriotiškas nusiteikimas, atsakomybės jausmas prieš pasirinktą temą ir, be abejonės, visiems buvo labai įdomu, nes dar nebandyta. Pradžioje Kipras Mašanauskas rašė muziką. Libreto štrichus ir tekstus dėliojo Romas Lileikis. Erdve, į kurią perkeliama istorija, rūpinosi scenografas Marijus Jacovskis, artistų kostiumus ir grimą kūrė Juozas Statkevičius. Tuo pat metu vyko kūrybinės repeticijos su solistais ir puikia, rinktine, 32 šokėjų trupe. Šis kūrinys man tapo labai brangus, nes jo gimimo metu, vyravo puiki kūrybinė atmosfera. Mane iki šiol visada maloniai nustebina artistai, kurie puikiai atsimena visus tekstus ir choreografiją. Smagu žiūrėti, kaip po ilgos pertraukos visi su didžiausiu malonumu, kaip į šeimos šventę, susirenka repetuoti.
Miuziklo trupė nuo pat premjeros keitėsi nežymiai. Tačiau vieno dramatiško pakeitimo nebuvo išvengta. K. Smoriginas negalėjo vaidinti keliuose paskutiniuose spektakliuose dėl sušlubavusios sveikatos, o jo vaidmuo miuzikle – vienas emociškai stipriausių, jo kuriamas ponas Tvardovskis atliekantis „Dangus tau dovanojo aukštį“ sujaudina žiūrovus iki širdies gelmių. Ar išvysime jį tarptautiniame parodyme Kaune?
Išties, miuziklo solistų sudėtis visada išlikdavo stebėtinai stabili, todėl visi labai apgailestavo, kai prieš metus atėjo žinia, kad Kostas dainuoti negalės. Tai tikrai sudėtingas ir dramatiškas vaidmuo, todėl kilo klausimas, kas galėtų lygiaverčiai jį pakeisti? Laimei, per trumpą laiką išmokti šią sudėtingą partiją sutiko puikus aktorius Vladas Bagdonas. Jis labai sėkmingai susitvarkė su užduotimis, įnešė savitumo ir naujų spalvų į spektaklį. Šis vaidmuo parašytas būtent aktoriaus balso registrui, todėl įdomu klausytis kito atlikimo. Šiandien, mūsų džiaugsmui, Kosto Smorigino sveikata gerėja jis sugrįžta ir vėl jaudins mus savo išskirtiniu tembru ir puikiai sukurtu vaidmeniu.
