Spektaklį, kurio centre skleidžiasi sapnuojančio rašytojo kelionė, remdamasis magiškojo realizmo tėvu vadinamo J. L. Borgeso apsakymais, režisuoja Adomas Juška. Apie žmogaus polinkį ieškoti nepasiekiamo pasaulio, kūrybą ir jos užkulisius kalbamės su pagrindinį vaidmenį kuriančiu aktoriumi Arūnu Sakalausku.
Užuovėją žmonės atranda skirtingais būdais – vieni realybėje, kiti savo susikurtame minčių pasaulyje. Fikcijos... ką ši sąvoka reiškia jums kaip kūrėjui ir žmogui?
Tą, ką ir visiems žmonėms, – mes gyvename fikcijose. Mūsų gyvenimas paremtas fikcijomis, nes kitaip nebūtų progreso. Kad ir svajonės. Mes netgi turime saugiklius, kurie, atsitikus nelaimei, priverčia ją po kurio laiko pamiršti. Pati gamta tai yra padariusi. Fikcijos, išgalvotas pasaulis mums reikalingi tam, kad galėtume gyventi toliau. Realybė yra neteisinga. Mes visi norėtume, kad taip nebūtų, tačiau ši neteisybė yra neišvengiama.
Spektaklyje nebus nei taip mėgstamų paralelių su šiandienos politika, šalies istorija, nei paralelių su socialinėmis problemomis. Kaip reagavote, sužinojęs apie spektaklio idėją, magiškojo realizmo žanrą, ties kuriuo jus pakvietė dirbti režisierius Adomas Juška?
Aš tiesiog neįsivaizdavau, kaip galima pastatyti Borgesą, jo apsakymus. Man tai pasirodė neįmanoma ir tuo pačiu buvo įdomu, kaip viskas pavyks. O Adomas rado raktą, paimdamas, tarkim, vieną sakinį iš apsakymo ir jį paversdamas sceniniu veiksmu. Paprastai mes, žiūrovai, neatsimename, apie ką kalba aktoriai, mes atsimename jausmus, emocijas, muziką, mizanscenas. Ir šiuo atveju žiūrovui nebus aišku, kur sapnas, o kur realybė. Liks jausmas. Bent jau tikiuosi, kad taip bus. Kalbant apie žanrą, mėgstu magiškąjį realizmą, nors Borgeso nesu daug skaitęs. Vis dėlto tokio pobūdžio spektakliai man yra artimesni nei spektakliai, linkę į politiką ir kitas visuomenės problemas. Tačiau teatras turi būti visoks.
Kalbant apie spektaklio idėjinį pagrindą, kurie aspektai jums pasirodė artimiausi, aktualiausi?
Šis spektaklis yra apie kūrybą, kuri taip pat yra fikcijos. Kūryboje tu tarsi nori pasakyti, tačiau abejoji. Praeina kažkiek laiko, ir tai, ką tu sakei, atrodo paika, o tai, kas atrodė kvaila, pradeda atrodyti rimta. Meno tokia prigimtis. Žmonės, kurie užsiima menu, gyvena juo, apeina kūrybos ratą, susijusį su žmogaus amžiaus kaita. Tarkim, jaunyste, kai tau niekas nerūpi, kai daug darai. Vėliau ateina senatvė, kuomet turi apibrendrinti savo darbus. Ir staiga pamatai, kad viskas yra labai efemeriška. Lyg to ir nebuvo. Juolab teatre, kuriame, pasibaigus spektakliui, viskas išnyksta. Paveikslas kabo. Knyga išleista. O teatre mes sukuriame kūrinį ir čia pat jį sunaikiname.
Borgeso apsakymai trumpi, tačiau paveikūs, įtraukiantys į savo keistą, magišką pasaulį. Vis dėlto dirbate be dramaturginio teksto, kuriate naują istoriją, susietą su apsakymais. Atsiranda rašytojas, keliaujantis per savo sapnus. Galbūt galėtumėte pasidalyti įspūdžiais iš kūrybos proceso – kaip sekasi dirbti prie šio spektaklio? Ar buvo asmeninių atradimų bandant susigyventi su savo veikėju?
Su režisieriumi dirbti įdomu ir malonu. Nors jis turi aiškią mintį, link kurios mus veda, tačiau procese netrūksta kūrybos laisvės. Vis dėlto ne viską režisierius turi žinoti ir ne viską privalo pasakyti aktoriui. Kaladėles reikia susidėlioti pačiam. Kad netrūkinėtų, nebūtų tuščių vietų. Ir jos, be abejo, vis dar dėliojasi. Nežinau, kaip bus. Šis netikėtumas kūryboje yra sunkus. Aš nepuolu repetuoti dienomis, namuose nevaikštau įsijautęs į vaidmenį, apie jį negalvoju. Tiesiog laukiu, kol veikėjas pats ateis. Nežinau, ar jis rašytojas, bet kad jis menininkas – tą tikrai žinau. Niekada neieškau veikėjo gerųjų ar blogųjų pusių, aš pasakoju jo istoriją. Paskolinu savo kūną, balsą, akis, emocijas, kad jis galėtų papasakoti savo istoriją. Aš negaliu įsileisti šio veikėjo pilnai ir su juo grįžti namo – palieku jį teatre su rūbais.
Esate žinomas aktorius, ne sykį įvertintas meno scenoje. Šiuo metu reikia pasidžiaugti, kad Lietuvos teatre atsiranda vis daugiau naujų meninių vėjų. Režisieriai vis drąsiau eksperimentuoja ne tik idėjos, bet ir formos prasme. Kas šiandien jums, kaip aktoriui, įdomiausia stebint Lietuvos teatro lauką?
Žinokit, įdomiausias man šiuo metu atrodo jaunimas ir tai, kaip šie jauni žmonės sprendžia savo problemas. Iš tiesų jie mąsto visai kitaip. Pavyzdžiui, dalyvavau filmavimuose, kur buvau bene vyriausias iš visų. Mėginau juokauti, tačiau jie tų juokų nesuprasdavo. Reiškia, tu kažko nebesupranti. Tavo klaida, nes tu kažkur atsilikai. Pasenai. Aš juos suprantu ir jiems pavydžiu tos energijos, visai kitos aistros. Jie džiaugiasi, kad vaidina, jie nejaučia sunkumo, kuris atsiranda su patirtimi. O patirtis trukdo. Labai sudėtinga apsivalyti nuo visų tų kartų, kuriuos vaidinai.
Viename savo interviu Borgesas svarstė – jeigu rojus panašus į biblioteką, tuomet ne taip ir blogai būtų į jį patekti. Kokia būtų jūsų biblioteka?
Bibliotekos vienodos, pažiūrėkite – visi leidimai tie patys (juokiasi). Esama knygų, kurias gali skaityti kelis kartus, o yra knygų, kurias įveiki tik iki pusės.
Iki premjeros liko vos kelios dienos. Koks jūsų santykis su žiūrovu? Ar daug galvojate, kaip jūsų perteiktas vaidmuo pasieks stebėtoją?
Matote, labai sudėtinga, kai nėra grįžtamojo ryšio. O jis turi būti. Ne veltui užsienyje yra preview savaitė, kurios metu žiūrovai bilietus į spektaklį gali įsigyti pigiau. Kūrybinė grupė rodo, ką padarė, tačiau joks kritikas apie spektaklį nerašys prieš jam pasirodant – apžvalgos pasirodo tik po premjeros. Žiūrovai turi labai didelę energiją. Jie priima spektaklį arba ne. Būna labai sunku, kai kūryba nepriimama. Žiūrovai turi ir kitą savybę – pasidaryti sau patogų spektaklį. Ir ši savybė iš tiesų yra galbūt daugiau akorių bėda. Spektaklio metu salėje nusijuokia vienas kitas žiūrovas, kažkurioje vietoje parodomas didelis dėmesys, ir aktorius automatiškai patraukiamas daryti tai, link ko linksta žiūrovai – į vieną ar kitą žiūrovui patinkančią pusę. Kad būtent jam, žiūrovui, būtų įdomu, užmirštant, apie ką yra spektaklis. Esi veikiamas aplinkos ir turi išlaikyti žiūrovo dėmesį, kad jis kryptų ta linkme, kuria reikia.
Spektaklio metu man asmeniškai svarbiausia gera savijauta, į kurią susideda teisingos emocijos, kalbos. Jeigu aš kur nors suklysiu, priimsiu klaidingą sprendimą, šis sprendimas gali sugadinti man visą spektaklį, paveikti visą tolimesnę seką. Turiu išbūti organiškas ir nuoseklus visame šitame pasakojime apie kūrybą, apie žmogų, kuris rašo, apie žmogų, kuris yra pasiklydęs sapnuose, negali atskirti jų nuo realybės. Žmogus apskritai yra įdomus, sudėtingas sutvėrimas.
Kai sykį važiavome į gastroles, autobuse netikėtai prisiminiau labai skaudų gyvenimo įvykį, jis buvo taip arti manęs... Tokiais momentais visada iškyla klausimų – kas vyksta mano viduje, galvoje, kad jis netikėtai išniro iš pasąmonės. Mes visi esame žmonės. Visos emocijos (savimeilė, pavydas), mintys yra užkoduotos pačios gamtos. Taigi, viena vertus, žiūrovams linkiu pasiskaityti Borgeso kūrybą, kita vertus... galbūt ir neskaitykit, geriau pažiūrėkite spektaklį ir mėginkite pajausti.
