Lygiai prieš tris metus sukūrėte spektaklį „Intymūs pokalbiai“. Per šį laiką Ingmaro Bergmano kūryba visame pasaulyje tapo kur kas geriau pažįstama, jo veikalus vis dažniau stato įvairūs teatrai. Ratas labai greitai sukasi: žmonės bėgo nuo savo prigimties, tačiau dabar vėl parūpo kalbėtis apie amžinus žmonių santykius. Kuo Jums brangus Bergmanas? Kodėl spektaklis po spektaklio vėl pagal jį?
Pasaulyje plaukioja įvairių laivų, vieni tvirti, kiti ne taip tvirtai suręsti, o yra ir labai įspūdingų laivų. Tai Bergmaną sulyginčiau su galingu laivu, kurio pati konstrukcija galinga ir tvirta. Greta jo gal galima būtų statyti tokias asmenybes kaip Federico Fellini, Andrejus Tarkovskis, tuos, kurie suvokia žmogaus judėjimo į priekį pagrindą. Bergmano kūrinių konstrukcijos yra patikimos visiems – tiek skaitytojams, tiek filmų žiūrovams, tiek ir mums, aktoriams. Man Bergmanas labai panašus į Romualdą Granauską. Kiekvienas sakinys reikalingas ir jis daug ką sako.
Beje, pastebėjau, kad šviesaus atminimo Eimuntas Nekrošius ir Bergmanas fiziškai panašūs, – forma teikia savo turinį.
Bergmanas svarbus dėl savo atvirumo, kurio mums šiandien labai trūksta.
Bergmanas sukūrė daug filmų, neturėdamas didelio biudžeto. Jūsų taip pat biudžetas pats minimaliausias. Kokią įtaką turėjo konkretus biudžetas šiam Jūsų pastatymui?
Kiekvienas režisierius, statantis spektaklį teatre, svajoja apie dvi kėdes, stalą ir daugiau nieko. Bergmanas svajojo apie dviejų aktorių asmenybių buvimą scenoje. Aš būtent šito ir pasiilgstu teatre. Ir daugelis aktorių to pasiilgsta.
Scenoje žiūrovai matys net tą pačią arką iš spektaklio „Intymūs pokalbiai“, girdės tą patį Juozo Budraičio įrašytą balsą... Ar nebaisu, kad tai bus serialas? O gal kaip tik to siekiate?
„Intymius pokalbius“ Bergmanas parašė 1996 metais, o „Scenas iš vedybinio gyvenimo“ – 1973. Žmonės, santuokoje pragyvenę dvidešimt, trisdešimt metų, kartais nesuvokia, kad jau nustojo žiūrėti viens kitam į akis. Čia ir slypi didžiulis barjeras, durys, kurias norėtųsi atidaryti ir žiūrovui parodyti, kur mes galime nueiti. Abiejų kūrinių temos labai panašios, tik skiriasi laikas. „Scenas iš vedybinio gyvenimo“ mes perkeliame į dabartinius laikus, su mobiliaisiais telefonais, su šios dienos buitimi...
Bergmano žodžiai: „Tik jausdami vienas kitą, mes jaučiamės gyvi, net jei sukeliam vienas kitam skausmą.“ Gal galėtumėte išplėsti šį kūrinio įvadą?
Kaip bežiūrėsi, vyras ir moteris yra labai skirtingi. Skausmą sukelia ne tik peilis ar kirvis, skausmą sukelia abejingumas vienas kitam. Tai įvyksta tuomet, kai vyras ir moteris iki galo nesuvokia savo paskirties. Ir kuo tvirčiau mes žengiame į XXI amžių, tuo labiau klimpstame į šią problemą.
Bergmanas šį kūrinį parašė per tris mėnesius, bet, kaip pats prisipažino, tam prireikė nemažos gyvenimo patirties. Kiek Jums svarbi patirtis, ypač statant „Scenas iš vedybinio gyvenimo“?
Kūrinys parašytas beveik prieš penkiasdešimt metų. Per šį laiką švediška santvarka atkeliavo pas mus į Lietuvą. Ir problemos persikėlė į Lietuvą. Žmonių santykiai formuoja santvarką. 1973 metais, kai buvo parašytas kūrinys, socialistinėje Lietuvoje egzistavo visai kitokie žmonių tarpusavio santykiai. Akivaizdu, kad bet kokie ryškūs socialiniai, politiniai pasikeitimai suformuoja skirtingus žmonių tarpusavio santykius. Dabar mes gyvename laike, kada visiems svarbiausia bėgti, skubėti, uždirbti, išlikti, turėti daugiau...
Kokie tie Jūsų žmonės, kuriuos stengsitės priartinti prie žiūrovo?
Marianė su Johanu negali gyventi vienas be kito, todėl ir spektaklio pabaiga bus, kaip rašė ir pats Bergmanas, „pusiau su velniu“. Bet jų buvimas mums leidžia suvokti, kad negalime vienas kito prievartauti patenkindami savo norus. Negali būti tokių žodžių „privalai“, „noriu“. Šitie žodžiai tiesiog skleidžia tarpusavio santykių skausmą. Bergmanas siūlo labai įdomų kelią, mesdamas juos abu į pragarą, žemyn, kad jie, atsitrenkę į dugną, galėtų vėl kilti į viršų, žinodami viso to kainą. Gyventi komforto zonoje – pavojinga, nors mes visi šito siekiame.
Kas Jums teatre svarbiausia apskritai?
Spektaklyje gali kalbėti valandą, dvi, penkias, bet įdomu, kokius sakinius žiūrovas atsimena išėjęs iš spektaklio? Labai nedaug. Manyčiau, kad visiškai neatsimena. Netgi žiūrėdamas spektaklius, sukurtus pagal garsių dramaturgų tekstus. Žiūrovas išsineša emocinį pakylėjimą, emocinius išgyvenimus, kurie vyksta scenoje, jeigu jie yra tikri. Spektaklis – tai jausmų ekranas, kliudantis intelekto sritį. Žmogus dėl to ir eina į teatrą, nes nori patirti tai, ko jis nėra išgyvenęs savo gyvenime, o jaučia kad tai yra. Teatras reikalingas tam, kad galima būtų išplėsti jausmų galimybes – savo bjaurumą, šventumą.
Kokie reikalingi aktoriai, kad galėtų vaidinti Bergmano dramaturgiją?
Emocionalūs ir greitai galvojantys.
Bergmano personažai diskutuoja pačiomis įvairiausiomis temomis. Kokios Jums aktualiausiais, svarbiausios? Ką manote religijos klausimu, kuris Bergmanui labai svarbus?
Šiame kūrinyje kalbama apie moterį, kuri valdo vyrą. Kai vyrui tai nusibosta, kai jis nebegali būti savimi, tuomet dingsta amžiams. Johanas Marianei prisipažįsta, kad jis keturis metus jau galvojo apie tai. Kita vertus, jis leidžiasi būti valdomu, aišku, iki tam tikros ribos. Išvada – reikia leisti žmogui laisvai gyventi.
Jeigu žmogus netiki, jis pasiklysta. Taip atsitinka su Ana „Intymiuose pokalbiuose“, o šiame kūrinyje nėra aiškios tikėjimo linijos, bet ji būtinai turėtų atsiskleisti per aktorius. Apie tikėjimą Bergmanas įvairiai rašo, bet daugiausia kalba ne apie religingumą, bet apie suvokimą, kad be tavęs šiame materialiame pasaulyje yra dar daugiau jėgų, su kuriomis reikia skaitytis, kurias reikia išmokti matyti, reikia su jomis kalbėtis.
Kas Bergmano kūrybą, konkrečiai šį kūrinį, labiausiai skiria nuo psichoanalitinio kūrinio? Kur slypi jo meniškumas?
Beje, Bergmano kūrinį mes smarkiai sutrumpinome, antraip reiktų vaidinti ne mažiau penkių valandų. Šio kūrinio išskirtinumas, perskaičius jį net ir kelis kartus, – jis sukrečia. Jis „lenda“ tau į širdį ir į dūšią. Ir skaitytojui, ir žiūrovui būtina patirti kilimą. Šis kilimas įvyksta tik tada, kai šalia laimės, šalia džiaugsmo galima stebėti ir kančią. Teatras yra vienintelė vieta, kur žmogus gali pats nueiti visą šį praregėjimo kelią. Teatras – tai vienintelė vieta, kur žiūrovas nepertraukiamai žiūri į viską. Jo niekas neblaško. Jis žiūri į aktorius, žiūri į vaizdą, į emocijų srautus. Jo fokusas visą laiką yra scena.
Kokiu principu Jūs parašėte inscenizaciją? Mažinote sakinių kiekį ar atsisakėte tam tikrų temų?
Trumpai tariant, mažinau sakinių skaičių, bet visos pagrindinės temos liko.
Šiandien jaunimas arba apskritai nesituokia, o tie, kurie tuokiasi, visus tiltus nukabinėja spynomis. Ar nebaisu, kad spektaklis gali būti aktualus tik vyresnio amžiaus žmonėms?
Kam to reikia, šį spektaklį suras, ateis, kam nereikia, tegul eina kitur.
Kaip Jūs dirbate su aktoriais? Visų režisierių darbų metodai šiek tiek skiriasi. Kas svarbu Jums?
Man patinka su aktoriais susikalbėti pirštais. Labai džiaugiuosi, kai galiu stebėti staigų aktoriaus supratimą, kai emociją, mintį jis tiesiog „pagauna“ ore. Patinka, kai nereikia daug kalbėti.
Spektaklio „Scenos iš vedybinio gyvenimo“, rež. Vytautas Rumšas, premjera įvyks kovo 14, 15, 16 dienomis Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje.
