Vasario 22 dieną kino centre „Skalvija“ kino mylėtojai turės retą progą išvysti 1922 metais sukurtą nebylųjį filmą „Nanukas iš Šiaurės“, kuris laikomas pirmąją pasaulyje dokumentika. Seansui gyvai akompanuos improvizacinės muzikos meistrai Arnas Mikalkėnas ir Tadas Petkevičius-Grajauskas.
Pirmas, pasiryžęs nufilmuoti tikrovę
„Nanukas iš Šiaurės“ – ne šiaip „klasikinis“ filmas. Prestižinio britų kino leidinio „Sight and Sound“ 2014 metais darytoje apklausoje, jis buvo išrinktas septinta geriausia dokumentine juosta pasaulyje. Negana to, filmas yra pripažintas pirmu kūriniu, pamėginusiu atvaizduoti „tikrovę“. O tai jo režisieriui Robertui J. Flaherty užtikrino vietą kino istorijoje kartu su tokiais pionieriais kaip Georges Méliès, D. W. Griffithas ir Sergejus Eizenšteinas.
Pirmas bandymas – nesėkmingas
Nusprendęs sukurti filmą apie Ungavos pusiasalyje (Kanada) gyvenančius inuitus ir apsiginklavęs 16mm „Bell & Howell“ kamera, tarp 1913 ir 1914 metų, jis nufilmavo apie kilometrą juostos. Montuodamas filmą Toronte netyčia numetė ant grindų nuorūką, ir visa itin degi nitro-celiuliozinė juosta sudegė.
Dokumentika, grįsta melu
Tačiau Flaherty nepasidavė. Vėl surinkęs biudžetą, 1920 metais jis grįžo į atšiaurų Ungavos pusiasalį. Tik šįkart jis buvo tvirtai apsisprendęs pakeisti filmo struktūrą: vietoj to, kad filmuotų visų gyventojų kasdienybę, jis nutarė sukurti vieną pagrindinį personažą, kuris ir tapo filmo centru.
Taip gimė Nanukas. Jį suvaidino eskimas, kurio tikras vardas Allakariallakas buvo ne toks malonus angliakalbei ausiai. Nors trečiame XX amžiaus dešimtmetyje inuitai jau medžiojo šautuvais, vardan medžioklės autentiškumo režisierius paprašė naudotis žeberklais ir strėlėmis. Filmavimo trupė net turėjo pastatyti netikrą iglu, kuriame Nanukas gyveno su savo šeima: į tikruosius tiesiog netilpo visa aparatūra.
Tarp meno ir etikos
Allakariallakas nebuvo vienintelis „Nanuko iš Šiaurės“ „aktorius“. Jo žmoną Nilą suvaidino šiaurėje gyvenusi režisieriaus meilužė, kuri filmavimui pasibaigus pagimdė Flaherty sūnų Joseph‘ą. Deja, režisierius taip ir nepripažino savo sūnaus ir apie jį niekada nepasakojo žurnalistams. O šeštame dešimtmetyje Joseph‘as kartu su didele inuitų grupe Kanados vyriausybės buvo priverstas persikelti giliau į šiaurę.
Nesenstantis kino pasiekimas
Nepaisant visų gėdingų „Nanuko iš Šiaurės“ filmavimo aspektų, filmas iki šiol stebina tuo, kaip įtaigiai režisierius sugebėjo pavaizduoti gyvenimo šiaurėje sąlygas. Filmo vaizdai, 1922 metais turėję tokį pat stiprų įspūdi kaip mėnulio nuotraukos, parodė būdą kurti kiną, kuris gyvuoja ir stebina iki šiol.
