Tokių filmų kino festivaliuose kasmet ieško „Kino pavasario“ programos sudarytojų komanda. Pirmą kartą drauge Mantė Valiūnaitė, Aistė Račaitytė, Gediminas Kukta ir Dovilė Raustytė viešai dalijasi asmeninėmis simpatijomis ir taip pristato kovo 21–balandžio 4 dienomis vyksiančio festivalio programą „Metų atradimai“. Joje šįkart – net 23 ilgametražiai ir 12 trumpametražių filmų.
M. Valiūnaitės atradimai
Kas šiemet labiausiai įsiminė jau ne pirmus metus „Kino pavasario“ filmų programą sudarančiai Mantei Valiūnaitei?
„Visų pirma, tai režisieriaus Phuttiphongo Aroonphengo iš Tailando filmas „Didžioji žuvis“ („Manta Ray“). Jis tikrai patiks garsiausio tailandiečių kino meistro Apichatpongo Weerasethakulo gerbėjams, nes filme itin ryški jo įtaka. Kita vertus, tai savarankiškas, labai nuoširdus ir paslaptingas pasakojimas apie šiuolaikinį Tailandą“, – pasakoja M. Valiūnaitė. Filmas pripažintas geriausiu Venecijos kino festivalio paralelinėje programoje „Horizontai“.
M. Valiūnaitei taip pat įsiminė dviejų moterų režisierių iš skirtingų Europos šalių žvilgsnis į vyrų reprezentavimą kine. Tai režisierės iš Estijos Liinos Triškinos-Vanhatalo filmas „Viskas arba nieko“ („Take It Or Leave It“) ir prancūzės Claire Burger drama „Tikra meilė“ (‚Real Love“). Abu filmai kitaip pažvelgia į tėvystės temą ir išryškina pažeidžiamumą bei švelnumą vyrų portretuose.
A. Račaitytės atradimai
Argentina, Švedija, Meksika – tokia geografine linija sujungti šiemetiniai Aistės Račaitytės atradimai. Vienas iš jų yra argentiniečio Juano Veros romantiška drama „Netikėta meilė“ („An Unexpected Love“).
„Buvo labai smalsu pamatyti, apie ką bus J. Veros, jau ne vieną dešimtmetį prodiusuojančio garsių Argentinos autorinio kino režisierių filmus, režisūrinis debiutas. „Netikėta meilė“ – lengvu humoru paskaninti gyvenimiški pamąstymai apie meilę ir santuoką pripažintų Lotynų Amerikos aktorių Mercedes Morán ir Ricardo Daríno lūpomis. Žavus, paprastas, tiesiog geras filmas, kuris turėtų būti artimas kiekvienam“, – žavisi A. Račaitytė.
Prie nepamirštamų darbų ji priskyrė ir geriausiu šiaurietišku filmu pernai Geteborgo kino festivalyje tituluotą juostą „Mėgėjos“ („Amateurs“). „Filmas tiesiog trykšta jauna šviežia energija ir noru svarbiomis temomis kalbėti su humoru. Gabriela Pichler savo antrajame kūrinyje prabyla ne tik apie Europos demografinę dinamiką, bet ir apie vaizdų galią šiuolaikiniame gyvenime“, – atskleidžia A. Račaitytė.
Trečias jai į atmintį įstrigęs filmas – „Kambarinė“ („The Chambermaid“). Meksikos režisierė Lila Aviles perteikia vieną įtaigiausių moterų portretų. Beveik nieko neatskleisdama apie pagrindinės herojės gyvenimą, tiesiog stebėdama kambarinę kasdienėje rutinoje savotišku Meksikos visuomenės mikrokosmosu tampančiame viešbutyje, režisierė kuria neregėtos įtampos ir sudėtingų jausmų kupiną dramą.
G. Kuktos atradimai
„Kai vieni režisieriai tam, kas jiems rūpi, skiria kelias ekrano valandas, kiti kerta per kelias minutes. Bet dėl to kūriniai netampa mažiau iškalbūs“, – sako Gediminas Kukta, šiemet prisijungęs prie „Kino pavasario“ programos sudarytojų komandos. Tarp jo atradimų – ir du trumpi dokumentiniai filmai.
„Aš pasirašiau peticiją“ („I Signed The Petition“) – paprasta, bet įtaigia forma klausia, ką reiškia būti palestiniečiu šiuolaikiniame pasaulyje, kai net peticijos, raginančios „Radiohead“ nekoncertuoti Tel Avive, pasirašymas gali atsisukti prieš tave. Filmas pateko tarp geriausių Europos trumpametražių filmų nominantų.
Kitas „Metų atradimų“ trumpametražis – „Užsiundyti“ („Swatted“) – vis dar retai kino ekranuose matoma dokumentinė animacija apie mus, lindinčius internete ir nenutuokiančius, kad bet kada galime tapti interneto trolių pavojingų pokštų aukomis.
Tarp ilgo metro filmų G. Kuktos asmeninę simpatiją pelnė rusų režisierių poros Natalijos Merkulovos ir Aleksėjaus Čiupovo kūrinys „Žmogus, kuris visus nustebino“ („The Man Who Surprised Everyone“). Istoriją apie vyrą, kuris stengiasi nepasiduoti, regis, neišvengiamai liūdnai baigčiai, režisieriai paverčia tikslia ir taupia alegorija apie buvimą svetimu, t. y. Kitu, visuomenėje, kuri nepripažįsta jokio kitoniškumo. Beje, tema aktuali ne tik Rusijai.
D. Raustytės atradimai
Itin skirtingo žanro kūrinius šiemet į atradimų lagaminą įsidėjo prie „Kino pavasario“ programos sudarytojų komandos prisijungusi Dovilė Raustytė. Vienas iš jos favoritų – į Himalajų kalnus nukeliantis „Raudonas falas“ („The Red Phallus“).
„Didžiulėse panoramose greta jaunos merginos paliekama vietos drąsiems feministiniams komentarams ir nebylioms budizmo dvasioms. Iš Butano kilęs kino kūrėjas Tashi Gyeltshenas tikina, kad prieš ketverius metus, pradėjęs rašyti scenarijų, net nenutuokė, kad filmas sutaps su #MeToo judėjimu“, – savo įžvalgomis dalijasi D. Raustytė.
Kitas jos atradimas skirtas darboholikams – „Tie, kurie dirba“ („Those Who Work“). Pagrindinis veikėjas – 50-metis Frankas. Jis sėkmingai debiutavusio šveicarų režisieriaus Antoine’o Russbacho filme tampa visuomenės lyg Frankenšteino kuriamo monstro metafora. Pasak D. Raustytės, persidirbimo, radikalaus karjeros siekimo tema šių dienų kine itin aktuali ir atitinka pristabdyti gyvenimo tempą raginančią šių metų festivalio žinutę.
Trečias jos rekomenduotinas filmas yra Kanuose pristatyta Romaino Gavraso komedija „Pasaulis priklauso tau“ („The World is Yours“) su tokiais prancūzų kino aktoriais kaip Vincentas Casselis, Karimas Leklou ir Isabelle Adjani. „Prancūzo braižas atpažįstamas iš jo režisuotų muzikinių klipų tokioms muzikos pasaulio garsenybėms kaip Jamie xx, Justice ar M.I.A. Šiame filme R. Gavrasas kuria kriminalinę istoriją, kurioje susilieja prancūzų populiarioji ir gatvės kultūra. Šis filmas taps mada“, – baigia D. Raustytė.
