Sausio 12-20 dienomis vyksiantis festivalis vaikams ir jaunimui KITOKS pristato spektaklį, kuriuo įžengia į dvi Lietuvoje mažai tyrinėtas sritis: teatrą vyriausiems moksleiviams ir šaudymų mokyklose temą.
Žymios švedų režisierės Sofios Jupither spektaklis „Lapkričio 20-oji“ paremtas dokumentine medžiaga, iliustruojančia 2006-ųjų įvykįVokietijos mieste Emsdetene, kai aštuoniolikmetis moksleivis Sebastianas Bosse savomokykloje įvykdė ginkluotą išpuolį. Režisierė teigia nerekomenduojanti spektaklio jaunesniems nei 16 metų žmonėms, tačiau nuo šio amžiaus kalbėti apie vienišumą, patyčias, nepritapimo jausmą yra būtina. Trumpai apie tai – interviu su S. Jupither, plačiau – spektaklyje sausio 18 dieną Menų spaustuvėje.
Kokiomis aplinkybėmis kūrėte spektaklį „Lapkričio 20-oji“?
Pats spektaklis paremtas išties nelaimingu įvykiu. Negana to, prieš pat mums su aktoriumi Davidu Fukamachi Regnfors pradedant repetuoti, Švedijos miestelioTrolhetano mokykloje nutiko panašus incidentas – peiliais ir kardu (Švedijoje ginklų kontrolės įstatymai itin griežti, tad jis, matyt, negalėjo įsigyti šaunamųjų ginklų, kas būdingiau kitose šalyse vykstantiems išpuoliams) ginkluotas jaunuolis sužeidė keletą žmonių, vienas jų mirė. Prasidėjus „Lapkričio 20-osios“ repeticijoms įvykiai buvo visai švieži, tad nėrėme į „tamsiuosius“ interneto puslapius, kuriuose radome užfiksuotas šių ir kitų, anksčiau vykdytų, išpuolių organizatorių idėjas. Tai, ką jie įrašė, norėdami palikti po savęs.
Pjesės „Lapkričio 20-oji“ autorius dramaturgas Larsas Norénas ją parėmė 2006-ųjų įvykiu Emsdeteno mokykloje, kurį įvykdė aštuoniolikmetis Sebastianas Bosse. Apie 60% pjesės teksto yra originalūs Sebastiano žodžiai, kuriuos Larsas rado internete. Taip pat buvo rastas vaizdo įrašas, kuriame vaikinas taria atsisveikinimo žodžius ir aiškina, kodėl taip elgiasi.
Ar ši medžiaga prieinama kiekvienam?
Nesu tikra – vaizdo įrašą radome prieš kelis metus, šiandien jis gali būti ištrintas. Įrašas buvo įkeltas į interneto puslapį schoolshooters.info – tai puiki šaudymus mokyklose analizuojanti platforma, kurioje medžiagą publikuoja akademiniais tikslais temą tiriantys mokslininkai.
Ar matote panašumų tarp sprendimo nusižudyti ir sprendimo naikinti savo aplinką?
Man sąsajos atrodo akivaizdžios – tai tiesiog skirtingi būdai palikti savo aplinką. Negaliu kalbėti už visus, atliekančius teroristinius ar panašius nusikaltimus, tačiau manau,kad tie žmonės turi vieną bendrą bruožą. Jų planai atsiranda ne dėl politinių ar religinių įsipareigojimų. Tai prasideda nuo problemų žmogaus gyvenime (mokykloje, santykiuose, darbe), ieškant savo vietos pasaulyje. Žmonės užduoda klausimus: „Kas aš esu? Kuo aš tapsiu? Kur yra mano vieta?“
Kartais pasijauti atskirtas nuo savo aplinkos, tarsi niekam nerūpėtum, tarsi neturėtum ateities. Čia atsidūrę abejojantieji renkasi skirtingas kryptis. Šie sprendimai priklauso ir nuo žmonių, kuriuos tuo metu susitinki. Jei tai radikalūs islamistai, neonaciai, futbolo chuliganai, būtent jie nulemia, kur galiausiai atsiduria pažeidžiamas ir sutrikęs žmogus.
Sebastiano kelias link išpuolio prasidėjo priekabiavimu mokykloje, „atimta“ mergina, nepatenkintu prašymu išvykti į norimą stažuotę. Tuomet kažkas apsivertė. Ilgai analizavome įdomų faktą – kiekvienas galime jaustis sugniuždyti iki tam tikro taško, kuriame vieni nusprendžia žudyti, o likusieji atsitraukia. Juk kiekvienas kartais patiriame tą patį, tad kas priverčia Sebastianą taip pasielgti? Jį, bet ne mane?
Kokias užduotis davėte Sebastianą vaidinančiam aktoriui?
Norėjau, kad į Sebastianą scenoje pažvelgę žiūrovai iškart pamatytų ne pabaisą, bet žmogų, kuris kažkuria prasme nėra visiškai sveikas. Tačiau svarbiausia mums su Davidu buvo atrasti personaže tai, ką turi kiekvienas žmogus – tam tikrą pažeidžiamumą. Nepaversti jo pabaisa ar tiesiog agresyviu asmeniu. Pristatyti žmogų, kuris nenori žudyti, bet jaučia, kad privalo. Nes niekas jo nesiklauso.
Kaip visuomenė linkusi reaguoti į tokius įvykius?
Mums, likusiai visuomenės daliai, labai lengva visą kaltę suversti ant agresoriaus. Pasakyti: čia gi islamo teroristas ar neonacis. Nusprendžiame kovoti su religija ar politine idėja, nematydami žmogaus. Manau, tokie įvykiai nesibaigs tol, kol nesuprasime, kas už jų iš tiesų slypi, kas darosi su jas rengiančiais žmonėmis. Iki tol agresija visuomet ras erdvę ar kanalą transliacijai. Kažkas nuolat iššoks ir pasiims šias prarastas sielas, stokojančias pojūčio, kad jų gyvenimas yra prasmingas. Jei taip jautiesi ir kažkas atsiranda, nurodydamas kryptį, suteikdamas tikslo pojūtį, žinoma, kad seksi paskui.
Spektaklyje Sebastianas nori labai daug pasakyti. Jis turi šeimą – tėvus, seserį. Kodėl nekalbėjo su jais?
Tai labai svarbus klausimas. Bandėme tyrinėti, kokia šeimos problema galėjo lemti Sebastiano savijautą.Tačiau tai buvo paprasta vokiečių šeima, gyvenanti priemiesčio name, drauge su kaimynais rengianti grilio vakarėlius – tobulai normali šeima. Tad pirmiausia taip pat klausėme: kodėl jis su jais nesikalbėjo? Paskui pradėjome svarstyti – galbūt Sebastiano normalumas neatitikojo šeimos normalumo. Jis pasižymėjo gyvybingu nepritapimo jausmu, kad toks gyvenimas yra ne jam. Tai privedė prie minčių, kad šeima jo nemyli, nes jis niekad neišpildys jų lūkesčių. Todėl, manau, šeima negalėjo kompensuoti nusivylimo jausmo.
Dažnai savo spektaklius remiate socialine tematika?
Drauge su prodiusere Ulrika Josephsson įkūrėme teatro trupę Jupither and Josephsson, kurioje kalbame apie socialinius reiškinius, nes mums tokios istorijos išties svarbios ir įdomios. Taip pat dirbu didžiuosiuose teatruose Stokholme bei kituose Švedijos miestuose, statau tradicinius spektaklius pagal Šekspyro, Čechovo tekstus. O trupę įkūrėme tam, kad galėtume kurti tokį repertuarą, koks mums įdomus, keliais, kuriais norime tai daryti, ir vežtume spektaklius į gastroles.
Kokio amžiaus auditorijai skiriate „Lapkričio 20-ąją“?
Tobuliausia publika yra 16-19 metų žmonės, kuriems mūsų pasirinkta forma paprastai yra priimtiniausia, be to, būtent šiame amžiuje svarbu kelti klausimus, apie kuriuos kalbame. Jaunesniems spektaklio nerekomenduočiau. O 19-20 metų žiūrovai ne kartą sakė, kad spektaklį turėtume rodyti ne jiems, bet mokytojams, mokyklų personalui, žodžiu, sprendimus įstaigoje priimantiems žmonėms. Taigi kvietėme mokytojus, mokyklų psichologus. Manau, kad politikams taip pat būtų pravartu pamatyti šį spektaklį.
Ar po spektaklio rengiate diskusijas?
Paprastai taip. Davidas puikiai moka kalbėti su žmonėmis – tiek išskirtinai su jaunais žiūrovais, tiek ir su nevienalyte publika. Pokalbiai po spektaklio yra svarbi jo dalis.
Žiūrovų klausimai būna labai skirtingi, jie priklauso nuo aplinkybių, kuriose vaidinamas spektaklis. 2016-ųjų liepą spektaklį rodėme Avinjono teatro festivalyje, praėjus vos kelioms dienoms po sunkvežimio atakos Nicoje, kurioje žuvo daugiau nei aštuoniasdešimt žmonių. Natūralu, kad diskusija krypo į Sebastiano palyginimus su islamo kovotojais.
Tačiau kokia bebūtų publika, neabejoju, kad beveik visada joje sėdi bent vienas Sebastianas, tad sunkiausia užduotis yra prakalbinti būtent tokį žmogų. Jaunoji auditorija paprastai klausia: kodėl jis tai padarė, kodėl jo niekas nesustabdė? Įdomiausia, kai spektaklio pabaigoje, prieš pat Sebastianui išeinant šaudyti, jaunieji žiūrovai ragina jį taip neiselgti: „Neik, lik čia, juk žinai, kad neprivalai to daryti.“ Vėliau, diskusijoje Davidas raginusiųjų klausia, kodėl jie norėjo sustabdyti Sebastianą. Šie atsako: „juk visuomet yra kažkas, su kuo gali pasikalbėti, visuomet atsiras žmogus, kuris jaučiasi taip pat, kaip tu.“ Tai išties žavu.
Kalbino Aušra Kaminskaitė
