Pasitraukusi iš didžiojo kino industrijos, kur, pasak J. Reeves, moterys dar sunkiai skinasi kelią tarp vyrų, užimančių pagrindines pozicijas, ji pasirinko nepriklausomą kūrybą. Netobulumas kine – tai apie ką kalba Niujorke gyvenančios kino menininkės kūrybos pasirinkimas.
„Netobulo kino, kurį galima suprasti kaip pasipriešinimą didelių biudžetų ir institucionalizuoto kino gamybai, reikšmė kuriant nepriklausomą ir laisvai forma eksperimentuojantį kiną tampa diskusijos dalimi, kalbant apie lygiateisiškumą kino industrijoje.”, – komentuoja viena iš renginio organizatorių, „Meno avilio“ komandos narė Mantė Valiūnaitė.
Režisierės filmai atpažįstami iš specifinio jos braižo, kuris ir kyla iš pasipriešinimo tradiciniam kinui. Kūrėja nuolat eksperimentuoja pati kurdama vis naujas kino technikas, naudoja nespalvotą juostą, kurią dažnai pati spalvina rankomis, taip žaisdama su kino ribomis ir žiūrovams nuolat keldama klausimą – kaip visa tai padaryta. Pati režisuodama, filmuodama, rašydama, kurdama garso takelį, J. Reeves kuria visiškai individualiai.
Sapnai ir seksualumas aukštųjų mokyklų programose
Subjektyvūs ir asmeniniai J. Reeves filmai nagrinėja atmintį, sapnus, psichinę sveikatą, feminizmą ir seksualumą visa tai derinant su laukinės gamtos, peizažo ir politikos temomis. Kūrėja būdama visiškai atvira, rodo ir kūrybos procesą, naudoja autobiografinius motyvvus, kurie jungiasi į vaizdų ir pojūčių kupiną istoriją.
J. Reeves pasakoja apie moteriškumą ir, tuo pačiu, klausia, kas tai yra. Įkvėpimo semdamasi iš feministinės kultūros bei pokario avangardo, jos kūryba – tai nuolatiniai psichologiniai ir estetiniai ieškojimai.
Kūrėjos filmai ir retrospektyvos rodomi svarbiausiuose kino festivaliuose, kur sulaukė daugybės apdovanojimų ir pripažinimo. Pirmasis pilnametražis J. Reeves filmas „Laikas, kurį nužudėme“ („The Time We Killed“, 2004) Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje buvo apdovanotas FIPRESCI prizu. Tuo tarpu, eksperimentinis filmas „Chronic“ tapo aukštųjų mokyklų mokymo programos dalimi.
