Lietuvoje palyginti mažai girdėta Vida užsienyje kuria daugiau nei dešimtmetį, nuo studijų. Gimtinės publika iš Kauno kilusią solistę bene geriausiai pažino VCO spektakliuose „Visos jos tokios“, kur ji talentingai įkūnijo Fiordilidži, ir „Onegine“, atlikusią Tatjanos vaidmenį. Tąsyk Dalios Ibelhauptaitės į Vilnių priviliota dainininkė čia lankytųsi ir dažniau, tačiau rasti „langą“ įtemptame tvarkaraštyje taip Berlyno, Ciuricho, Mainco ir kitų operų teatrų, prestižinių festivalių nėra paprasta. Geležinės valios (sykį Vokietijoje premjeroje dainavo turėdama beveik 39 laipsnius temperatūros!) ir nervų (ne taip seniai iš antro sąstato solistės ją režisierius pavertė pagrindine, pasirengti tam turėjo tris dienas) artistė kviečiama išties daug kur.
Dabar išgyvenate itin darbingą laikotarpį. Papasakokite apie jums įsimintiniausius pasirodymus po didžiausio pasaulyje operetės festivalio „Seefestspiele Mörbisch“, kur Imres Kalmano operetėje „Grafienė Marica“ atlikote pagrindinį vaidmenį.
Austrijoje vykstančiame festivalyje pasirodymai rengiami po atviru dangumi. Man tai – savotiškas išbandymas, naujas pojūtis, nes ši vasara, visi pamename, buvo beprotiškai karšta. Dainavau ir baisioje tvankumoje, ir per lietų, per spektaklį tekdavo pakeisti net po septynis kostiumus, susirinkdavo po 6000 žiūrovų. Tokie dalykai didžiulį įspūdį palieka visam gyvenimui. „Seefestspiele Mörbisch“ – išties dėmesio vertas įvykis ne tik dėl geros muzikos, įspūdingų pastatymų, bet ir reginių – fejerverkų, fontanų, šou. Visa tai pamatė labai daug žmonių, bilietai praktiškai į visus spektaklius buvo iššluoti, scenoje pasirodė ir tarp žiūrovų sėdėjo garsiausi dainininkai.
Pavyzdžiui, pažiūrėti mūsų pastatymo atvyko Imres Kalmano dukra, žymioji dainininkė Ana Netrebko. Beje, ją, skrendančią į koncertinį turą, paskui sutikau oro uoste. Pradėjome kalbėtis, paklausiau, gal kartais galėčiau drauge nusifotografuoti, ji, žinoma, sutiko ir pasakė, kad matė mane spektaklyje, kuris jai pasirodė nuostabus. Labai gera girdėti tokius atsiliepimus. Man apskritai tame festivalyje buvo nuostabu: užmezgiau naujų pažinčių, sutikau įdomių kolegų, radau bičiulių.
Vasarą stengiausi nors kiek laiko pabūti su šeima Lietuvoje, po to – vėl į lėktuvą: viename koncerte Vokietijoje per vakarą teko atlikti visą ciklą Wagnerio muzikos, tada skubėjau į Latviją, kur laukė didžiulis projektas, skirtas ne tik valstybės, net ir Nacionalinės operos šimtmečiui. Prieš šimtą metų jie rodė „Skrajojantį Olandą“, tad sukaktį norėjo paminėti ta pačia opera, kur dainavau aš, Latvijos, Estijos solistai.
Taip ir likote be atostogų? Ar ištaikėte šiek tiek laiko poilsiui?
Žinojau, kad ši mano vasara yra parduota, kad laiko sau liks labai mažai, tad ypač branginau tas tarp spektaklių ištaikytas tris keturias dienas ir lėkdavau į Lietuvą – ilgėjausi vyro Žydrūno, tėvelių. Tai buvo pirma mano vasara be atostogų, užtat, iš anksto žinau, kitai nieko neplanuosiu: nebenoriu jokių projektų, festivalių, vis dar laikau rezervavusi tą laiką poilsiui (šypsosi) ir, tikiuosi, pavyks. O poilsis man – ramybė, jūra, vanduo, smėlis, medžių ošimas, žiūrėjimas į dangų ir nieko neveikimas. Smagiausia, kada galiu nuo visko atitrūkti, pabėgti nuo problemų.
Ko labiausiai pasiilgstate darbingaisiais periodais?
Tais periodais galvoje būna daug chaoso: kažkokios partijos, tekstai galvoje nuolat sukasi, tad norisi tik ramybės, kartais tiesiog trūksta miego, nes nuo įtampos, nervų nepavyksta normaliai pailsėti. Arba, naktimis man būdavo, dainuoju atsigulusi ir, neduok Dieve, pamirštu kokį žodį. Turiu keltis, atsiversti tekstą, pasižiūrėti, o tada galiu eiti ramiai vėl miegoti. Tokios pervargus ištinka krizės. Kartais su jomis lengviau susitvarkau, kartais – ne. Tam daug įtakos turi, su kokia kompanija tenka dirbti, kokie kolegos, kaip sutari.
Ne pirmą kartą atliksite Margaritą „Fauste“, kokį kuriate jos portretą? Kuo ji išskirtinė Vilniuje?
Margarita, kaip personažas, jau yra sukurta. Man ji – nuoširdi, mylinti, viena vertus – ir naivi, paskui dėl to naivumo kenčianti, sulaukianti viso pasaulio patyčių. Ji atstumta, nes laukiasi, o mylimojo nėra šalia. Tai taip tikroviška. O kuo ji išskirtinė? Kiekviename pastatyme stengiuosi kuo labiau įsigilinti ir kuo aiškiau atskleisti tai, ko nori režisierius. Man atrodo, kad VCO pastatyme Margaritos paveikslas, kokį jį matau aš, galbūt sutampa su Dalios Ibelhauptaitės norimu. Manoji Margarita – tokia natūrali, viską iš tikrųjų išgyvenanti: jos meilė, kančia, tas išprotėjimas, skausmas... Tą bandau atskleisti visiškai nuoširdžiai, kaip man priimtina, kaip aš įsivaizduoju. Margarita – „nepervaidinta“, kaip kad kartais vaidmenį pagal save keičia režisieriai. Dirbti scenoje gera ir lengva, – man viskas aišku, žinau, kokią emociją norima išreikšti tiek muzikine, tiek vaidybos kalba. O kai atlikėjo ir režisieriaus vizijos sutampa, rezultatas būna nuostabus.
Kokį kitą bendrą darbą su VCO norėtumėte kurti?
Norų turiu labai daug, nes dar tiek daug vaidmenų nesuvaidinta! Esu atvira visiems, kokie tik galėtų būti. Iki šiol nesu dainavusi Antoníno Dvořáko „Rusalkos“, labai myliu Giacomo Puccini muziką – gal dėl to, kad pati daug ką stipriai išgyvenu, o dramatiniai kūriniai man ir emocine, ir muzikine prasme priimtini, personažai – įdomūs. Manon Lesko yra labai įdomus vaidmuo, sesuo Andželika – irgi. Dabar, žinoma, dainuoju labai daug vokiškų kūrinių, kiekvienas vaidmuo taip pat įdomus, bet nemanau, kad jie tiktų VCO.
Ko, grįžusi į Lietuvą, labiausiai pasigendate?
Laimingų, pozityviai galvojančių, besišypsančių žmonių, nes man atrodo, kad kažkaip tie lietuviški veidai atrodo vis nelaimingesni. Aišku, tai susiję ir su ekonomine situacija, ir su valdžios požiūriu į žmogų. Normalu, kad tokioje situacijoje dingsta bet koks optimizmas, nuotaikos niūrios, daug dejonių, sunku išgyventi. Vakarų Europoje tai taip nekrenta į akis. Ten žmonės gali sau leisti nueiti į teatrą, kad ir į tą pačią operą.
Koks mėgstamiausias jūsų šaltojo sezono patiekalas?
Galvojau, galvojau, kas čia man skaniausia rudenį ir žiemą... Troškinti rauginti kopūstai su šviežiom dešrelėm ir bulve su lupenom! Mama visada tai patiekdavo žiemą, nes, kaip senais laikais, turėdavo prisičie
kavojusi ir paraugusi bačką kopūstų. Žiemą man tai būdavo laukiamiausias patiekalas (šypsosi).
