Kompozitoriai buvo labai produktyvūs, tad neretai skirtingų pavadinimų spektakliuose žiūrovai girdėdavo skambant tą pačią muziką... LNOBT operos meno vadovas Sesto Quatrini atskleidė, kuo ypatingas ir nepakartojamas bel canto operos repertuaras.
Dosnieji italai. Bel canto operos ypač suklestėjo XVIII a. pabaigoje, pasibaigus genialiojo Wolfgango Amadeus Mozarto epochai, ir neapleido Europos scenų iki 1856 m. Bel canto muzikinei stilistikai paprastai priskiriamos italų kompozitorių Gioacchino Rossini, Vincenzo Bellini, Gaetano Donizetti bei ankstyvosios G. Verdi operos, tačiau šių milžinų paunksmėje skambėjo ir kitų italų kompozitorių (Nicola Vaccai, Saverio Mercadante, Giovanni Pacini, Ferdinando Paer, Giovanni Simone Mayr) kūriniai. Kyla klausimas, ar bel canto operos nėra lokalus itališkos muzikos fenomenas. Atsakymas: nors bel canto muzikinė stilistika išties užgimė Italijoje, vėliau ją naudojo ir kitų tautų kompozitoriai. Neveltui Franzas Schubertas kartais vadinamas „austriškuoju Bellini“, o prancūzo Charles‘io Gounod operoje „Romeo ir Džuljeta“ taipogi skamba bel canto arijos.
Dirigentų savimeilė. Bel canto operose pagrindinis emocinis krūvis jose iš orkestrinių partitūrų sąmoningai perkeliamas į vokalines partijas. Svarbiausi šių operų atlikėjai yra dainininkai, o dirigentas privalo jiems padėti. Šios operos reikalauja jautraus, neretai vos girdimo vokalo, kurio orkestro skambesys neturi gožti. Tačiau ne visiems dirigentams paprasta atsisakyti vadovaujančio vaidmens, tad jų savimeilė neretai pražudo tiek operas, tiek ir jose dainuojančius solistus, kurie užkimsta besistengdami perrėkti orkestrą. Jei dirigentas prisibijos ilgesnių pauzių ir neišreikalaus iš orkestro muzikantų reikalingose vietose groti pianissimo, bel canto operos grožis mirs ir to vakaro publikai daugiau nebeprisikels. Tiesą sakant, nėra nieko paprasčiau, kaip nejautrumu ir neišmanymu pražudyti tikrąjį tokios operos skambesį...
Kompozitoriai plagiatoriai. Bel canto epochos kompozitoriams buvo įprasta vienų kūrinių epizodus perkėlinėti į kitus savo kūrinius. Tarkim, garsioji G. Rossini „Sevilijos kirpėjo“ uvertiūra iš tiesų panaudota dar dviejose mažiau žinomose jo operose, o V. Bellini, kuris nugyveno vos 34-erius metus, 11 operų spėjo parašyti tik todėl, kad drąsiai manipuliavo savo ankstesniais kūriniais. Tarkim, parašyti „Kapulečių ir Montekių“ partitūrą jam užteko vos 20 dienų. Tad ar verta stebėtis, kad nemažai šios operos epizodų įtartinai primena ankstesnę to paties kompozitoriaus operą „Zaira“? Arba tuo, kad per 50 jam skirtų gyvenimo metų kitas italų kompozitorius G. Donizetti sugebėjo tapti net 74 operų autoriumi?..
Solistų įgeidžiai. Bel canto operoms libretus rašę autoriai neretai remdavosi publikai gerai žinomais literatūriniais šaltiniais, todėl tie patys populiariausi literatūriniai siužetai būdavo atspindimi skirtingų kompozitorių operose. Tarkim, būtų sunku net suskaičiuoti operas, įvairiai rutuliojančias vis tą pačią Williamo Shakespeare‘o „Romeo ir Džuljetos“ istoriją. Kartais tuo naudodavosi žymiausi bel canto epochos operos solistai, kurie teatruose jausdavosi visagaliai. Štai V. Bellini opera „Kapulečiai ir Montekiai“ iki pat XX amžiaus 8-ojo dešimtmečio scenoje skambėdavo su finalu, prilipdytu iš panašios kompozitoriaus N. Vaccai operos „Džuljeta ir Romeo“. Dėl šio nesusipratimo galima būtų „kaltinti“ žymią XIX a. pradžios operos solistę Maria Malibran, kurios balsui N. Vaccai operos pabaiga tiko labiau, nei originalus V. Bellini kūrinio finalas. Visgi praėjusio amžiaus pabaigoje muzikos istorikai bei operos teatrai susizgribo šią neteisybę, kurios vargšas V. Bellini nenusipelnė, ištaisyti, ir šiandien girdime autentišką paties kompozitoriaus sukurtą operą nuo pradžios iki pabaigos. Ne išimtis – „Kapulečių ir Montekių“ spektakliai Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, ištikimų bel canto muzikos gerbėjų laukiantys jau šią savaitę - lapkričio 15 ir 17 dienomis. Abu spektaklius diriguos maestro Sesto Quatrini.
