Atskleisdama lietuvių delegacijos darbo 1919-tųjų Paryžiaus taikos konferencijoje motyvus ir aplinkybes, kūrėja kviečia drauge pasvarstyti, kaip pasikeitė laisvės ir pačios Lietuvos idėja per šimtmetį.
„Paklauskite bet kurį lietuvį, nuo kada Lietuva nepriklausoma? Tai aišku, kad nuo 1918 m. vasario 16-osios! Basanavičius, signatarai…“ – abejonę, lyg mįslę, pasėja filmo režisierė. „Kodėl tuomet mūsų tautiečiams, nuvykusiems į Paryžiaus taikos konferenciją, teko išradingiausiais būdais Lietuvos vardo mokyti ne tik prancūzų visuomenę, bet ir pasaulio didžiuosius, nes tokios valstybės naujai braižomuose pasaulio žemėlapiuose net nesišvietė?“
1919-aisiais braižyti naujosios Europos žemėlapio Paryžiuje susirenka diplomatinis pasaulio elitas. Miestas metams tampa pasaulinės diplomatijos centru: visi viešbučiai užsakyti, restoranai – rezervuoti. Versalyje, Quai d’Orsay krantinėje, spaudoje ir miesto salonuose kasdien verda ginčai. Be galo smalsu, kaip ten sekėsi lietuviams – nekviestiems, be pinigų, be diplomatinės patirties ir naudingų pažinčių, ne visiems turint reikiamų kalbų įgūdžių, neišmanant etiketo, spaudžiant įtampai Lietuvoje ir nuolatinėms abejonėms, ar Lietuva iš vis kam nors (Prancūzijai? Britanijai? Lenkijai?..) reikalinga. Kas buvo ta jėga, verčianti juos tikėti? Ar dabar jos turėtume tiek pat?
Ruošiantis filmui, kūrėjų komanda ieškojo dokumentinės medžiagos archyvuose, gilinosi į Aldonos Gaigalaitės „Lietuva Paryžiuje 1919 metais“, Laimono Tapino „Septynios vienatvės Paryžiuje“, Petro Klimo, Juozo Gabrio atsiminimus, Oskaro Milašiaus laiškus ir tekstus, jo poeziją. „Didžiulė intriga ir iššūkis – šviežiai pažvelgti į svarbų istorinį epizodą be įprastinių klišių. Lietuvos nepriklausomybės ištakų rasti Paryžiuje ir Oskaro Milašiaus poezijoje, sutikite, labai įdomu“, – dalinasi filmo režisierė Martina Jablonskytė.
Oskaras Milašius, lenkų kilmės prancūzų poetas, lietuvių delegaciją pakėlęs į naują lygį, ganėtinai staiga ir mistiškų išgyvenimų įkvėptas, nemokėdamas lietuvių kalbos ir niekada Lietuvoje nebuvęs, ėmė ir pasirinko savo gyvenimą skirti valstybei, kuri politiškai dar net ir neegzistavo. Už menką atlygį tarnaudamas delegacijos sekretoriumi, savo poetine kalba, išsilavinimu, pažintimis ir, svarbiausia, vizionieriškumu, O. Milašius tapo delegacijos raktu į uždarą diplomatijos pasaulį. „Kokia stebuklinga, švytinti ji atrodė Milašiaus vaizduotėje, kaip įtaigiai jis prancūzams apie ją papasakojo! Jis Lietuva patikėjo su tokia meile, su tokia aistra, kad ji ėmė ir materializavosi“, – neslepia nuostabos filmo kūrėja.
Kūrėjų planus koregavo ir rasta vaizdinė medžiaga – ji stebėtinai skurdi. „Nė vienos asmeninės nuotraukos Paryžiuje. Jokio selfio“, – šypsosi režisierė. Tik jau montuodami filmą, istorikės dr. Vilmos Bukaitės ir jos kolegės dr. Vilmos Akmenytės-Ruzgienės padedami, kūrėjai rado keletą grupinių delegacijos nuotraukų.
„Kuo labiau gilinausi, tuo ši istorija atrodė artimesnė, gyvesnė, spalvingesnė. Kėlė labai daug klausimų. Kas gi ta laisvė? Ar ją gali gauti „ant lėkštutės“, ar tokia jos prigimtis, kad už ją nuolat reikia kovoti?“ – svarsto Martina Jablonskytė. Filme pasirodanti lietuviškąją #MeToo bangą iš Paryžiaus pradėjusi Julija Steponaitytė tvirtina, kad „ta kova turi vykti kasdien“. O laisvės supratimą mes kiekvienas turime savo – vieni kelia revoliucijas socialiniuose tinkluose, kiti ją demonstruoja dalindamiesi kanapės suktine gatvėje. Režisierė prisipažįsta, kad didžiausią artumą Lietuvos valstybingumo temai pajutusi žvelgdama pro Paryžiaus ir dabartinio laisvės suvokimo prizmę.
Paryžius, tapęs svarbiu veikėju ne tik Lietuvos istorijoje, bet ir pačiame filme, savo šarmu ir laisvės aura aukštyn kojomis apvertė ir filmo kūrėjų planus. „Apie tokį svarbų, bet iki šiol viešai neišartikuliuotą istorinį momentą, nusprendėme kalbėti be pavardžių, rimtų politinių diplomatinių žingsnių ar karjerų analizavimo, o kaip apie fenomeną, nuostabos ir įkvėpimo šaltinį“, – dalinasi režisierė. Jiems pritaria ir istorikas Šarūnas Liekis: „Tai buvo stebuklas, neturėjęs racionalaus pagrindo.“
Filme kalbinamas prancūzų istorikas Julien Gueslin taikliai ir aktualiai reziumuoja, kad pasaulio istorijoje nieko nėra nulemta iš anksto, svarbus kiekvienas žingsnis, kiekviena asmeninė istorija. Tik smulkiems veiksmams susisumavus, gimsta didieji istorijos įvykiai.
Režisierės Martinos Jablonskytės dokumentinio filmo „Lituanie, mano laisve“ premjerinės peržiūros:
Vilniuje nuo lapkričio 21 d. k.t. „Multikino“ ir „Pasaka“, gruodžio 1-2 d. k.t. „Skalvija“, Kaune nuo lapkričio 22 d. k.t. „Romuva“.
Režisierė Martina Jablonskytė, baigusi orientalistikos ir režisūros studijas Lietuvoje, audiovizualinių menų magistro studijas Japonijoje, yra sukūrusi tris trumpametražius filmus. Filmu „Lituanie, mano laisve“ M. Jablonskytė debiutuoja kaip dokumentinio kino kūrėja.
Filmą prodiusuojančios studijos „Ketvirta versija“ filmų sąraše: „Varnų ežeras“ (2006, rež. I. Kurklietytė), „Narcizas“ (2012, rež. D. Gasiūnaitė), „Česlovo Milošo amžius“ (2012, režisierius J. Javaitis. Šiais metais studija dar pristato „Romas, Tomas ir Josifas“ (rež. L. Vjugina), „Aš priglaudžiau prie žemės širdį“ (rež. R. Kudzmanaitė) ir „Tumo kodeksas” (rež. E. Belickas).
