„Kontrastai žmogaus gyvenime yra būtini. Juk mes negyvename vienoje sustingusioje akimirkoje – kol gyva, viskas nuolat kinta, ir tai mus jaudina, žadina, tampa įkvėpimo ir apmąstymų šaltiniu“, – sako koncerto sumanytojas, Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro fleitininkas Andrius Radziukynas, su kuriuo kalbamės apie artėjančius koncertus.
Jūsų koncertų programa netradicinė. Šalia tokių baroko epochos meistrų kaip J. S. Bachas, G. F. Händelis, A. Vivaldi skambės šiuolaikinių kompozitorių P. Vasko ir A. Pärto kūriniai, taip pat improvizacija fagotui „Modernus barokas“. Kaip kilo koncerto idėja sujungti baroko muziką ir modernius kūrinius?
Pirmiausia su klavesinininke Vaiva Eidukaityte-Storastiene labai norėjome atlikti J. S. Bacho Penktą Brandenburgo koncertą fleitai, smuikui ir klavesinui su kameriniu ansambliu. Apie tai buvome svajoję prieš keletą metų, o dabar tam pasitaikė puikios galimybės – Vaiva įsigijo naują klavesiną, o pasaulis šiemet švenčia J. S. Bacho 333-ąsias gimimo metines, kurioms ir norėjau paskirti koncertą. Tokia buvo pradžia. Gyvenime jau buvau pasitikrinęs, kad prie senovinės muzikos, ypač J. S. Bacho ir jo tobulos harmonijos labai tinka atlikti modernią muziką. Šiuo atveju taip ir pasirinkau – po J. S. Bacho atliksiu P. Vasko „Peizažą su paukščiais“, kuris yra absoliučiai iracionalus kūrinys. Kai tai pasakiau kolegai violončelininkui Povilui Jacunskui, jis pasiūlė: „O, prie P. Vasko tinka ir A. Pärtas!“ Pasiklausiau Povilo pasiūlytą įstabaus grožio estų kompozitoriaus A. Pärto kūrinį „Fratres“ (liet. „Broliai“) – tikrą minimalizmo šedevrą, ir man dar vienas „nušvitimas“ atėjo – šiemet švenčiame Baltijos šalių nepriklausomybės atkūrimo 100-mečio jubiliejus! Mūsų koncertas čia labai tinka – grosime latvių ir estų kompozitorių kūrinius, o fagotininkas Andrius Puplauskis atliks savo sukurtą improvizaciją barokine tema „Modernus barokas“. Labai ačiū Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro meno vadovui ir vyr. dirigentui Gintarui Rinkevičiui, kad mumis pasitikėjo – labai malonu šitą koncertą atlikti jubiliejinio 30-ojo orkestro koncertų sezono metu. Taigi šiuo koncertu minėsime daug švenčių – tuo labai džiaugiamės ir tikimės, kad laukia nuostabus vakaras.
Minėjote, kad solo fleitai atliksite P. Vasko „Peizažą su paukščiais“. Kūrinys išties labai išraiškingas, jausmingas, impresionistinis. Kuo Jums pačiam artima ši muzikinė medžiaga?
Tai labai įdomus, daugiasluoksnis kūrinys. Kuo daugiau aš jį mokausi ir gilinuosi, tuo daugiau jis man atveria galimybių. Berepetuojant iš karto šovė į galvą kažkada jaunystėje perskaityta Richardo Bacho apysaka „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“. Tai 1970 m. parašytas kūrinys – tuo metu pasaulyje kaip tik vyko hipių judėjimas, ir šis alegorinis pasakojimas iš esmės kalba apie laisvę – menininko, kūrėjo laisvę... R. Bachas tai perteikia per žuvėdrą, kuri nori iki begalybės ištobulinti savo skrydį – tarsi kūrėjas ar menininkas, kurio kitos žuvėdros nesupranta. Jos sako: mums svarbu išgyventi ir maitintis, ir tu mums nereikalingas. Taigi jį išvaro iš pulko, iš savo visuomenės. Galbūt P. Vaskas ir neturėjo omenyje šios knygos – savo „Peizažą su paukščiais“ jis sukūrė dešimčia metų vėliau, 1980-aisiais. Bet man šios sąsajos labai įdomios, nes P. Vasko kūrinyje lyg atliepia ta skrydžio laisvė. Neįtikėtinas pojūtis grojant jausti, kaip tuoj tuoj paukštis įsibėgės, pakils į orą ir sklęs. Tai muzikoje atsispindi – atrodo, lyg matytum filmo kadrus. Kaip muzikoje išreikšti vėjo šuorą, sparno judesį?.. P. Vaskui tai pavyko.
Esate minėjęs, kad ir baroko muzikoje esama tam tikros laisvės...
J. S. Bacho muzikoje iš tikrųjų yra labai daug laisvės. Ne veltui ją gretina su džiazu, taip pat šiuolaikine muzika. Pastebiu, kai grodami J. S. Bachą atsipalaiduojame, jis tiesiog plaukia – mes tarsi įkrentame į jo muziką. Man atrodo, visa J. S. Bacho muzika yra persmelkta dieviškumo suvokimo. Kaip ir jo gyvenimas, kuris buvo neatsiejamas nuo tikėjimo – daug metų J. S. Bachas dirbo bažnyčios kantoriumi ir buvo atsakingas už kūrinius per kiekvienas Mišias. Vos ne kiekvienam sekmadieniui jis sukurdavo po kantatą – su solistais, choru, vargonais... Tas laikmetis buvo labai palankus kūrybai – po Viduramžių suvaržymų, inkvizicijų atėjo išsilaisvinimas – mene tai atsispindėjo renesanso, baroko epochose. Tikėjime taip pat atsiranda laisvė, suvokimas, kad tikėjimas nėra varžtai ar baimė. Tai justi ir J. S. Bacho muzikoje, persmelktoje absoliučios begalybės ir kosmoso jausmo – rodos, joje slypi amžinas judėjimas, perpetuum mobile. Kaip ir gamtoje, kur niekas nestovi vietoje, viskas cirkuliuoja, vyksta begalinis virsmas, kiekviena akimirka vis kitokia...
Panašu, kad Jums taip pat svarbu nesustoti. Ne pirmą kartą rengiate barokinės muzikos koncertus, tačiau kartu nesiliaujate ieškoti naujų jos pateikimo, raiškos formų. Kuo Jums svarbus ieškojimas, galbūt tam tikrų ribų bandymas?
Gal nuskambės kiek netikėtai, bet čia koją kiša tam tikras žmogiškas egoizmas. Kai savo išgyvenimuose ir patirtyse surandi, apčiuopi grožį ir turi galimybę juo pasidalinti, tu bandai tą ir daryti. Iš esmės tai yra instrumentas, kurį įvaldai, priemonė išreikšti save – vieną kartą pabandęs, nebegali sustoti. Kartais tai tampa pavojinga, nes gali sukelti puikybės jausmą, kuris trukdo gyventi. Intensyviai ruošiantis koncertams kartais apima jausmas kaip tam Džonatanui Livingstonui Žuvėdrai – tu mokaisi skristi, ir gali peržengti tam tikrą ribą, už kurios gali nutrūkti kažkas, ir tu nebesugrįši atgal į save. Ne veltui kažkas yra pasakęs, kad menininkas tarsi Pegasas turi nuolat ieškoti balanso tarp stovėjimo ant žemės ir skrydžio laisvės. Tikslas yra įveikti materiją – tuomet instrumentu tampi tu pats.
Kameriniai koncertai „Baroko šviesoje“ įvyks 2018 m. lapkričio 7 d. 18 val. Kauno valstybinėje filharmonijoje ir lapkričio 10 d. Vilniaus kongresų rūmuose. Bilietų galite įsigyti „Tiketos“, „Teatrai.lt“, Kauno valstybinės filharmonijos ir Vilniaus kongresų rūmų kasose.
